Afrika!!! Negaliu patikėti, jog keliausiu ten, kur kažkada nuo salos su palme man šypsojosi liūtukas Bonifacijus. Susidedu daiktus ir vykstu į Kauno oro uostą. Naktis, laukia skrydis su persėdimu, o galvoje tik – karštis, smėlis, palmės ir liūtas. Įdomu, kokia ji, toji Afrika?

Lėktuvas nusileidžia Diuseldorfo oro uoste, laukiame. Marokas buvo neatsitiktinis pasirinkimas – pigios kelionės į Afriką, Maroko valstybės Marakešo miestą galimybė išties viliojo (bilietai į abi puses vienam žmogui 350 Lt su visais mokesčiais). Be visa ko, Marokas – toookia šalis, kur gali pamatyti visko: dykumą, vandenyną, kalnus, net kalnus tinkamus slidinėti. Spirgu iš nekantrumo, juk Lietuvoje – 25, šalta, o aš pakeliui į šilumą ir nuotykius!

Lipu iš lėktuvo Marakeše. Sausio mėnuo. Į veidą padvelkia nenusakomos šilumos banga (apie + 26). Trapo pabaiga, mano koja liečia Afrikos žemę! Marakešo oro uostas išpuoštas įvairiomis mozaikomis, labai jaukus, išskyrus žmones tamsiais veidais (prie jų dar priprasime). Pereiname pasų kontrolę, išsikeičiame pinigų (Lietuvoje vietinės valiutos – dirhamų negausi, tenka keisti eurus Marakešo oro uoste. Kursas geras – už vieną eurą gauname 11 dirhamų. Išvis iš Maroko gali išsivežti berods tik 1000 dirhamų.)

Vos išėjus pro oro uosto duris, pasitinka daugybė kaktusų kitoje gatvės pusėje, veikiau net suvešėjusiu įvairių kaktusų plantacija. Prie mūsų tuojau pat prisistato vietiniai taksistai, beje, vairuojantys caro maro laikų kreminius mersedesus. Dar nepripratome prie jų nelabai aiškios anglų kalbos, bet neapsirikit – taksistai gerai supranta skaičius. Kiek įkyriai siūlydami savo paslaugas apspinta marokiečiai, tačiau pasakius griežtą NE, didesnių įkalbinėjimų galima išvengti. Pasiklausinėjus paaiškėja, jog pigiau iki Marakešo nusigausime autobusu, kurio kaina 7 dirhamai žmogui. Sėdame į autobusą ir traukiame link miesto.

Palmės, įvairūs egzotiniai augalai ir pilnas autobusas turistų iš įvairių šalių, pasiruošusių nerti į Afrikos glėbį!

Važiuodami autobusu niekada nesupainiosite, kur jums reikia išlipti, nes beveik visi keleiviai išlipa toje pačioje stotelėje, miesto centre, ir jums nereikės važiuoti ratais ar papildomai mokėti už taksi kilometrus.

Išlipame prie pagrindinės Marakešo aikštės. Pirmai nakčiai rezervavome viešbutį Riad – Chennaoui (8 eurai žmogui – pigiausias, kurį pavyko rasti internete). Jo ieškodami klaidžiojome Marakešo gatvėmis gal pusantros valandos, pradžioje atsisakę vietinių pagalbos, vėliau vis tiek ja pasinaudojome. Paprastai už tokias „palydėjimo“ paslaugas sumokėsite nuo 1 iki 5 dirhamų – pirmą vakarą atrodė, jog nieko nemokamo čia nėra.

Iš pagrindinės aikštės, kur zuja dvitakčiais varikliais ginkluoti motociklai ir daugybė prekiaujančių bei įvairius reikalus tvarkančių vietinių. Pakliuvome į turgų (apie jį vėliau), iš jo – į apšviestų siaurų gatvelių labirintą kuriomis eidami pasiekėme viešbutį. Atėjome. Eilinės masyvios durys su mažu, akies nepatraukiančiu užrašu – patys vargu ar būtume jį suradę. Vos įžengus atsiveria marokietiški raštų margumynai – pagalvėlės, mozaikos, staliukai ažūrinėmis kojomis, aliejų kvapas ir maloni vėsa.

Svetingas šeimininkas pirma pasiūlo susitvarkyti piniginius reikalus – užmokėti už nakvynę, o tik vėliau parodo kambarius antrame aukšte. Šešių vietų apartamentai su tualetu ir dušu, kurie atskirti tik užuolaidėlėmis, daug užklotų, švari patalynė. Buvo čia ir atskiri dušai, tik nesugalvojome jų paieškoti. O vietoje lovų patogūs, ant žemės padėti čiužiniai.

Pirmame aukšte buvo kambarys šeimai, kuriame dvigulė lova ir dvi atskiros lovos, o tualetas su dušu atskirti durelėmis. Kambariuose maži langai su langinėmis, pro kurias girdisi gatvės garsai. Mums pasisekė, jog pastaroji nebuvo labai triukšminga.

Tą patį vakarą išsiruošėme pavakarieniauti. Vakare Marakešas labai gyvas ir zujantis didmiestis. Paslaugus viešbučio šeimininkas mums parekomenduoja vietinį restoraną, kuris yra prie pat pagrindinės aikštės, šiek tiek paėjėjus tvarkinga žibintų eile apšviesta kavinėmis nusėta plačia pėsčiųjų gatve.

Į restoraną patenkame pro siaurą įėjimą iš gatvės. Lipame ant stogo, nuo kurio atveria vaizdas į šurmulingąjį Marakešą. Išvydę prie stalų daugybę baltųjų, šmėsteli mintis - puiku, bus skanu. Padavėjas mums atneša meniu, kur nurodytos tik dvi kainos 60 ir 180 dirhamų, už kuriuos turime gauti sočią vakarienę: sriuba, antras patiekalas ir desertas.

Kita pasakojimo dalis netrukus! Savo įspūdžiais dalinamės diskusijose