49 
Daugybę keliautojų sudomino Makalius.lt skelbtas pasiūlymas sutikti romantišką Valentino dieną Paryžiuje. Tam, kad susipažinti su užburiančia Paryžiaus atmosfera būtų lengviau ir paprasčiau, siūlėme laimėti Almalittera įsteigtą prizą – kišeninį kelionių vadovą – „TOP 10 Paryžius“.
TOP 10 pramogos vaikams, istoriniai pastatai, parkai ir sodai, ekskursijos, pramogos, kabaretai ir klubai, muziejai… Lietuvių-prancūzų susikalbėjimo žodynėlis, metro žemėlapis ir dar daug daug naudingos informacijos turintis kišeninis kelionių vadovas galbūt būtų Jūsų, jei komentaruose paraššėte didžiausią savo kelionės nesklandumą-nuotykį, kurį atsiminsite visą gyvenimą.
SKELBIAME LAIMĖTOJĄ!!!
Sprendimą, kam visgi suteikti šį nerealų kelionių vadovą, priėmė “Almalittera”. Knyga atitenka itin pamokančios istorijos autorei Emai. Štai ir ši istorija:
Kai geriausiai draugei gimtadienio proga padovanojau kelionę į Paryžių, net neįtarėme, kad Paryžius mus ne tik sužavės, bet ir gerokai pašiurpins. Ne, pats miestas negąsdino nei taip garsiai aptariamais šiukšlynais, nei po Eifeliu šmirinėjančiomis riebokomis žiurkėmis. Ir dėl visko kaltas noras sutaupyti vieną kitą eurą, dėl ko ignoravome svečių namus, o pasirinkome viešnagę pas niekad nematytą žmogų, populiariame tinklapyje prisirinkusį šilčiausių jo jau priglaustų keliauninkų iš viso pasaulio atsiliepimų.
Turėjome jau iškart įtarti kažką negero, kai pirmą vakarą, su juo ir jo draugu valgant vakarienę, mums už nugarų buvo įjungtas porno kanalas ir jo fone svetingasis šeimininkas vis taikėsi mus nufotografuoti. Bet apsimetėme drąsiomis pabaltijietėmis ir lyg niekur nieko tai ignoravome. Nesukėlė baisaus įtarimo ir tai, kad mus apnakvydino skirtinguose kambariuose – man teko miegoti tik per metrą nuo jo. Bet patikau jam ne aš – nutaikęs progą jis vis bandė flirtuoti su mano drauge.
Ech, galvojam, tie prancūzai gal visi tokie. Kol galiausiai paaiškėjo, kad jis joks ne prancūzas, o Paryžiuje apsigyvenęs libanietis. Be kita ko, ypatingai keistas ir ganėtinai pagyvenęs. Ir jo keistenybės skleidėsi kaip gėlės po lietaus: vieną vakarą puolė masažuoti mums kojas, kitą – siūlė mums ir jam su draugu miegoti visiems kartu… Todėl stengėmės kuo rečiau rodytis tuose namuose, grįždamos tik miegoti. Bet čia, matyt, ir buvo didžiausia klaida, kuri, deja, paaiškėjo tik paskutinę naktį.
Pabudau nuo baisių arabiškų šauksmų, tarsi kviečiančių į džihadą – seniokas klykė per miegus. Kiek nurimęs atsikėlė ir pamažu nukrypavo į kitą kambarį ir… o siaube, prisėdo šalia mano miegančios draugės lovos ir pritemdytos naktinės lempos šviesoje ėmė į ją spoksoti! Po kurio laiko vėl parsliūkino į savo kambarį (kur iš šoko dėl matyto vaizdo gūžiausi aš, prisiekinėdama klykti, jei tik jis prisiartins), prisėdo ant lovos ir… tegu tie garsai, kuriuos girdėjau, lieka neužrašyti… Netrukus istorija pasikartojo: žvilgsnis į mano draugę, paslaptingi garsai, vėl žvilgsnis…
Vos sulaukusi ryto, kuo greičiausiai pažadinau draugę – iš mano paklaikusio žvilgsnio ji suprato, kad kažkas atsitiko, nors pati ramiausiai sau išmiegojo. Papasakojau jai viską tik Tiuirli soduose po gero litro Sangrijos – prireikė pusės dienos atsigauti. Ir nuspręsti, kad dar būtinai grįšim į Paryžių, bet jau tikrai nepagailėsim pinigų viešbučiui.
Ema, Makalius su tavimi susisieks ir sugalvosim, kaip perduoti laimėtą kelionių vadovą. O dabar žinutė visiems kitiems, kuriems laimė nenusišypsojo – dar 8 istorijos kartu su laimėtojos nuotykiu pateks į netrukus knygynuose pasirodysiančią knygą “Pigių kelionių vadovas”!!! Sekite informaciją ir apie viską sužinosite pirmieji 
Kai amerikoje sustabde kontorle islipus is lektuvo, del to kad galiu turet bomba ar kazka, tikrino visa diena ir nespejau savu reikalu ta dien sutvarkyti:(( svarbiausiai islipo daug tamsiaodziu kitu saliu zmoniu, kurrie simta kart buvo panasesni i sprogmenis gabenancius nei as bet ju net nekibino:)))) matyyt nezino kur ta lietuva tik del to…o as plonute, sviesi ir uzkliuvau:)))
Pasiklydome su dukra didžiuliame Tuniso turguje,Prieš įeinant gidė perspėjo,kad niekur nesuktum į šalį,nes ten daug tų gatvelių ir jos visos panašios.Na,o kai vaikštai,atrodo ir ten,ir ten norisi pažiūrėti ir…pasiklydom:( Prancūzų kalbos nemokam,o ten turguje angliškai niekas nesuprato.Galų gale kai stebuklingai radome išėjimą,autobusas jau norėjo išvažiuoti be mūsų,nes matyt ilgai jau laukė mūsų,o mobiliųjų telefonų tada dar neturėjom.
Važiavome su klasę stovyklauti. Grįždami atgal namo tikrai žinojome, kad reikia skubėti į paskutinį traukinį. Taigi bėgome su “tašėmis” per mišką tikėdamiesi, kad bėgame teisingų keliu. Deja, atsidurėme kažkokiame kaimelyje…Bėgte bėgome atgal, bet deja netoliese pastebėjome kelią ir greitai važiuojanti traukinį. Šaukėme, bet taip ir nespėjome…Naktį praleidome stotelėje be maisto, laukdami pačio pirmo traukinio…Užtat kiek linksmumo buvo ir dabar susitikus su klasiokais prisimename šią istoriją ir juokiamės:))))
tikriausiai labiausiai isimine kelione is Italijos namo. kadangi buvau apsistojusi Bolzano mieste, o skristi teko is Venecijos, ir pasitaikyk man taip, jog butent ta diena buvo paskelbtas visuotinis streikas. as, aisku, kaip didele baile, bijojau, kad niekaip nepateksiu i oro uosta sugebejau pries PARA isvaziuoti is to miestuko, po keliu valandu buti vietoje, o dar su visais lagaminais turejau tiesiog praleisti gatveje per nezmoniska karsti. tas streikas paveike visus, nes zmoniu srautai buvo didziuliai :) kuriam laikui pridaviau lagamina i saugykla, bet turejau dar sunkiausia kuprine su svarbiausiais daiktais, tai ju nenorejau palikti likimo valiai todel vaiksciojau puse dienos su ja ant peciu,galiausiai nuovargis padare savo – pasidaviau, susiradau kaip nukeliauti iki oro uosto ir likusi laika tiesiog egzistavau mintimi, jog namai manes laukia :))
Valentino dienai skrendame į Paryžių, tai praverstų;))
O buvo taiip.. nusprendėme su drauge nulėkti savaitgaliui į Šventąją pasideginti, šių metų vasarą, važiavome automobiliu su draugais.. Smagiai leidome vakarus ir vieną nerūpestingą naktį prisilinksminom.. O kitą dieną jau buvom nusprende nuvaryt į Palangą ir namučio, bet atsikelę ryte neradome automobilio raktų, sunerimę ieškojome pažįstamų, draugų iš Vilniaus, kurie atvežtų ar perduotų raktus, kad raktai atkeliautų pas mus :D Viskas baigėsi gerai, sulaukėme raktų ir nuvažiavome namo.
Istorija tokia: Romoje islipau is lektuvo, ejau pasiimti savo lagamina. O italai niekas nesupranta angliskai, tai nors ir klausiau kur eiti pasiimti, niekas negalejo atsakyti. o ten takelio gal 10. tai prastovejau kokius 30 min prie takelio, mano lagamino nera. nuejau i dingusiu lagaminu tarnyba ir man iskarto durado mano vieninteli besisukanti lagamina and paskutinio takelio LOL :)
Nuotykių buvo daug, bet nesklandumai dideliais nei vieno nepavadinčiau. Nors ir neplanuotai, ekspromtu daug kas kelionėse buvo daroma- viskas baigdavosi gerai. Bet artėjanti kelionė į Paryžių kaip tik gali nesklandumų atnešti. Visgi pirma mano mažosios sesutės kelionė (4-verių jau į Paryžių… kad man kas taip). O pirmi blynai kaip žinom būna… Tad labai praverstų knygutė, dar yra laiko nesklandumus sudėlioti į vietas :)
Kai važiuoji į Egiptą ir tikiesi, kad bus karšta, o susiduri su šalčiu, kad net reikia striukės – va čia ir prasideda nuotykiai: šiltų drabužių paieška, nesusišnekėjimas su vietiniais, turgaus prekeivių apgavystės. Tačiau kelionė be nuotykių – ne kelionė.
karta su drauge keliavom po Londona. o ten kaip zinoma yra metro stotys, kuriose reikia tureti bilieteli su kuriuo gali praeiti pro vartus. nusipirkom tuos bilietelius ir vazinejom visa diena, kol vakare jau vaziavom atgal i einant pro tuos vartelius drauge praleido, o manes ne, nors bilietelis galiojo taciau varteliai neatsidare, zmoniu buvo laaabai daug, pradejau klausineti informacijos, jie nieko nezino, neva ne ju jurisdikcija, pradejau klausineti kitu darbuotoju, o jie buvo uzseme vienos stoties dalies uztverimu, nes buvo kaip tik nelaime ten. as su drauge prastovejom skirtingose pusese gal dvi valandas, kol pasidare tamsu ir seip ne taip vienas darbuotojas sugalvojo padeti. na tikrai buvom issigandusios, nes ten buvom pirmakart ir susigaudyti gana nelengva tokiam dideliam mieste. nors dabar prisiminusios juokiames is to, niekad nepamirsiu sitos situacijos:)
Buvome su komanda Graikijoje ir oro uoste prie musu prisikabino vienas vyriskis siule isgert nupirkt ir panasiai,nuvaziavus i viesbuti vel ji sutikome ,po kiek laiko ziurim jis stebi musu varzybas,pasidare nejauku,o kita diena suzinojome,kad cia musu keliones vadovas… buvo labai geda,kad taip negraziai kalbejome. :D
po to buvo ivykis,kai skridau i amerika,kad pamirsau savo sena pasa su viza ir lietuvoje netikrino,nuvaziavus i Vokietija paprase,buvo komplikuota kelione. Aciu Dievui,kad viskas baigesi laimingai ir ivazaivau i sali… Tik ten buvo dar blogiau,kai pasiklydau aerouoste ir 12 metu buvo tiek baisu,tiek nemokanti anglu kalbos bandziau kaip nors nusigauti per visa Cikagos aerouosta pas gimines. Vienas vyras pastebejo mane,paklause,pabandziau paaiskinti,siaip ne taip susikalbejom ir mane nuvede i ten,kur man reikejo… :)
o kai skridau viena i maskva labai bijojau,kad nesusikalbesiu,rusiskai nemoku,skrendu pas teta,telefonas neveikia,aerouostas didelis,teta pralauke manes 2 valandas,nes as niekaip nesupratau,kad jie prase manes atrakinti lagamina,kadangi galvojo,kad puodelis buvo bomba.. Jau galvojau,kad tikrai deportuos mane. :) Dar buvo daugybe mini nuotykiu,bet ne su lektuvu,o autobusu ir i mazas salis.:)
Šią vasarą dirbau Graikijoje. Buvo sutarta, jog iš oro uosto mane ir draugę paims darbdavio pusbrolis, nuveš pas būsimąjį bosą, kur padėsime lagaminus, ir eisime rinktis pastovios gyvenamosios vietos. :) nusileidome, išeiname į lauką- svilinantis karštis. Bandau skambinti mūsų princui, turinčiam mašiną su kondicionierium – ogi nėra ryšio. Taksistai siūlosi nuvežti iki reikiamos vietos, bet men gi nežinom, kur ji yra!!!! :) Žinom miestelio pavadinimą ir klubą, kuriame dirbsime. Bet klubas vidurdienį matyt dar neveikia…kalbinau aplink esančius graikus, prašiau jog jie paskambintų taip laukiamam pusbroliui, tačiau jis nekėlė. Kaip sužinojau vėliau, tą naktį labai užšventė :)) Taip ir sėdėjom daugiau nei valandą mes su drauge po apdžiūvusiu medžiu, Rodo salos oro uoste, laukdamos savo princo…Gerai, kad viskas gerai baigėsi ir tai tik buvo vienas iš nedaugelio neigiamų įspūdžių iš šios vasaros :)
Banalu, bet prieš pat kelionę į Turkiją nusipirkau naujas glaudes. Jau ten, Alanijoj po pasiplaukiojimo laivu jūra ir šuolio nuo 15 m. uolos galiausiai laive persirengęs taip ir palikau naująsias glaudes. Tai ką, ėjau pirkt naujų, o visur tik P*ma ir nieko daugiau … džiugu, kad vis tik tam kartui radau kažką, o dar tik pirma diena buvo :)
Sveiki, aš Jum papasakosiu kaip man susiklostė kelionė į Barcelona su šeima ir mūsų šeimos draugais, bei mūsų ŠUNIUKAIS. Taigi pradekim.
Liepos 16d mes turėjome biletus i Barcelona 11:45~, išskridome iš Kauno, mes miegojome viešbutyje (Hermis Hotel), o mūsų draugai miegojo pas gimines su mūsų gyvūneliu, mes taip ryte išskubėjome iš viešbučio,kad net užmiršome kitus būtinus daiktus, apie kuriuos pagalvojome būdami prie vartų ir beskaičiuodami minutes iki skrydžio, mūsų draugai jau buvo praėję tolėliau link įlaipinimo vartų, o mes su mama susižvalgeme ,kad neturim Betmeno (Mūsų šuns) tai mes puoleme gryžinėti atgal link vartu,kad nebūtume palike jo namuose vieno, nes buvom tokie išsiblaške. Bet besibraudami atgaliop pro apsauga sutikom Edvina(Iš draugų šeimos sūnų) ir jam viska paaiškine jis garsiai iš mūsų nusijuoke ir išvadino mus bepročiais, nes šuo buvo su jais ir benešą jį į bagažų skyriu:))))) Tai mum buvo didžiausias palengvėjimas gyvenime:))))) Šauni istorija kurios niekada nepamiršiu nei aš nei mano šeima! :)
Labai puikus,grazus bei mielas tesiog tobulas pasakojimas :) Linkiu pirmos vietos!
Pasakojimas- puikus ! Aiški, šmaikšti ir vaizdinga situacija. Manau šis pasakojimas yra tikrai vertas dėmesio. :)))
Man tada buvo 16 metu, keliavau su draugais po europa dideliu autobusu su ekskursiju vadovais/keliones organizatoriais. Atvaziavome autobusu i Nica (Prancuzija) apie 20h vietos laiku. Keliones organizatoriai pasake, kad turime laisvo laiko iki 9h ryto, autobusas isvaziavo i aikstele. Viesbuciai nebuvo uzsakyti, autobuse miegoti neleido aiksteles savininkai. Bandeme ieskoti viesbucio/hostelio, taciau kiek apejome, visur arba nebuvo vietu, arba kainos buvo mums neikandamos. Gerai, kad buvo siltas metu laikas. Vieni miegojo parke ant suoliuku kol neatejo policija, kiti stotyje. O mes surinkome ~10 zmoniu kompanija ir pasikeisdami miegojome akmenuotame papludimyje. Vaikinai po 2 keitesi kas 3 valandas, kaip kokiam kare, nes aplink sukiojosi neaiskus asmenys, kurie pradzioje atrodo draugiski, o kol nematai krausto tavo daiktus. Zinoma apskundeme tokius kelioniu organizatoriu veiksmus, taciau nieko doro nepeseme.
Sveiki, vienas įsimintiniausių nuotykių įvyko Egipte :) Pasigavome taksi, sugalvojome nuvažiuoti apžiūrėti El Gouna, nes girdėjome, kad ten labai gražu, Egipto “Venecija”. Viskas vyko puikiai, susitarėm kainą su vietiniu taksistu ir nuvažiavom kur reikėjo. Sumokėjome, išlipome iš taksi ir nuėjom kur mums reikia. Taksistui pasiteiravus ar mūsų laukti, užtikrintai atsakėm kad nereikia, pasigausim kitą taksi.
Pasivaikščiojome, apsidairėme parduotuvėse, radome lauktuvių namiškiams, ir sutemus pradėjome dairytis taksi…o jų ten nei vieno nebuvo…Kažkas keisto… Tačiau pakalbėjus su vienu iš vietinių paaiškėjo, kad į El Gouna taksi įvažiuoja tik su turistais, arba specialiais leidimais. Jų čia taip paprastai nerasi… Pasirodo mums reikėjo sutikti su tuo taksistu, kad jis mūsų palauktų, bet….
Taigi pradėjome galvoti kaip perkeliauti į viešbutį, iki kurio kažkur 30km. Vaikščiodami ratais suradome autobusų stotį, mums parodė su kuriuo autobusu mus nuveš iki viešbučio. Tik įlipus ir paklausus kiek kainuos kelionė, vairuotojas iš karto mus pasodino ir liepė palaukti, tuo metu prilipo pilnas autobusas vietinių. Ir galiausiai vairuotojas pasakė kainą, ką darysi sumokėjom kiek prašė – juk reikia kaip nors parvažiuoti :) (nors kaina, kaip paaiškėjo vėliau buvo 5 kartus didesnė nei vietiniams)…
Tačiau didžiausias adrenalino kiekis užplūdo važiuojant… kur leistinas greitis 80km/h, senas autobusas lekia kažkur virš 100km/h, ir svarbiausia, kad autobuso durų neuždaro… Stotelėse, arba kur žmonėms reikia išlipti, jis nesustoja o tik pristabdo, o keleiviai iššoka iš jo, arba įšoka į autobusą… Galvojau jeigu nesustos prie viešbučio teks ir mums šokti iš važiuojančio. Tačiau buvome vieninteliai turistai autobuse ir dar sumokėję tokią kainą, tai sustojo ir palinkėjo gero vakaro… Adrenalino tą vakarą gavau iki soties. ;) bet manau tai atsiminsiu visą gyvenimą ;)
Su vyru ir mažais vaikais keliavome po Adršpach uolas. Pasukome kažkokiu keistu keliuku per olas, ėjome gal pusvalandį… Gražu aplink. Tačiau olos pasiliko šone, o mes vis dar ėjome gražiu iš lentų sukaltu takiuku. Ėjome valandą, dvi… nes tikėjome, kad kažkur nueisime :) Sutiktas čekas paaiškino, kad atgal negrįšim,, reikia su traukinuku važiuot atgal, o jis dar už 3 km… Susirandam traukinuką, o jis, pasirodo, išvykęs prieš 10 min. ir tai jau paskutinis tą dieną! Teko pėdinti pėstute. Apie 7 km. Gerai, kad navigaciją turėjom… parėjom kažkaip iki mašinos :) Bet suvaikščiojom apie 20 km! Makaliau, matai, reikia mus to vadovo…
Skridome į Egiptą, ankstus rytas įlipame į mašiną ir važiuojame į Vilnių. Aišku nusprendžiu pamiegoti. Mane pažadina – mes jau Vilniuje. Išlipame iš mašinos iš bagažinės išimame lagaminus, atsisveikinam ir mūsų vairuotojas išvažiuoja atgal į Kauną. Tik nuvažiuojant mašinai supratau, kad ant galinės sėdynės palikau visus savo svarbiausius daiktus : pasą, bilietus, pinigus, fotoaparatą… apima panika, nieko paskambinsiu pasakysiu , kad sugrįžtų… telefonas irgi ten liko !!! Va tada aš galvojau , kad numirsiu :D tada draugas skambino iš savo telefono, bet mūsų vairuotojo telefonas buvo išjungtas ! Mūsų kelionę išgelbėjo tik jo nuojauta, kad reikia įsijungti telefoną… Negalėjau atsigauti, net nuskridusi į Egiptą :D ir dabar vis kai prisimenu negaliu sau šito atleisti :D bet gavau gerą pamoką dabar visada viską laikau lagamine , kurio jau tikrai nepamirštu :)
Stažavausi su bendrakursiais Lenkijos mieste Vroclave. Vieną vakarą buvome kviečiami į vietinės operos pasirodymą, tad labai nudžiugino tokia proga. Išsipuošėme, stengėmės nukeliauti laiku, tad pasirinkome kelione tramvaju iki reikiamos vietos. Įsėdome, pažymėjome bilietėlius ir ramiai važiavome…kol supratome, jog riedame ne mums reikiama puse! Žiūr į laikrodį – iki operos 20 min! Staigiai išlipome artimiausioje stotelėje ir perėjome į reikiamą pusę. Kaip tik atvažiavo reikiamas tramvajus, kuris lėkė įsibėgėjęs labai smarkiai, tad ėmiau šokinėti ir mojuoti į visas puses, kad pastarasis nepravažiuotų. Sustojo, o aš to nepastebėjusi toliau įnirtingai mojavau. Atsivėrė durys, žmonės labai keistai žiūrėjo. Įskubėjau įlipti, tačiau pastebėjau, jog draugų nėra. Pasirodo mano bendrakeleiviai labai smagiai susiėmę už pilvų kvatojosi iš mano šokio priešais tramvajų. Išlipau. Tramvajus nuvažiavo, teko laukti antro reiso, tačiau visi smagiai juokėmės.
Į operą atvykome pačiu laiku. Visą likusį kelionės laiką ir pusmetį po jos vis girdėjau priminimus apie mano juokingą šokį stabdant tramvajų. Mano pasirodymas buvo iliustruotas piešinyje, kuris saugomas iki šiol.
Be įdomybių ir keistenybių neapseina nei viena mano kelionė, tačiau baisiausia buvo dar tais laikais, kai Lietuvos Avialinijos skraidino tiesiai Romon.
Taigi, stiuardai pranešė, esą netrukus leisimės. Kaip tik per langą netikėtai pamačiau oro uostą: milžinišką, didžiulį..
Po kiek laiko žiū – tas pats vaizdas. Tai kartojosi gerą pusvalandį. Salone buvo kilusi panika, nes oro uostą matėme jau daugiau nei 20kartų. Kažkas garsiai pasakė, jog degina kurą, kad bent kažkas išsigelbėtų. Dar dabar girdžiu tą moterų klyksmą, o šalia sėdintis vyras, žvelgdamas į žmonos ir vaikų nuotrauką piniginėje garsiai meldė Dievo pagalbos.
Istorija baigėsi laimingai. Pasirodo lėktuvas atskrido kiek per anksti, o dėl itin didelio lėktuvų skaičiaus (kai kuriuose didžiuosiuose oro uostuose per minutę priimami 1 – 3 lėktuvai), todėl negalėjome nusileisti.
Tai štai.. Linkiu visiems įsimintinų, bet ne tokių drastiškų skrydžių!
Keliaukime. Tai – labai sveika!
Nuo tos vasaros taip ir įpratau keliauti. Ekstremaliai.
Iš Utah į Idaho ir Montaną. Iš Montanos pro Dakotas, Wyoming ir Nebraskas. Iš ten – Colorado ir Arizona, Nevada, California ir atgal iki Utah. Per tris savaites. Už vairo. Vienintelė turinti teises. Pigi mašina.
San Franciske žmonės niekaip negalėjo patikėti, kad su tokiu kledaru sugebėjome atsigabenti iš pat Montanos. Tačiau mažulė važiavo kaip pridera ir išgąsdino tik vieną kartą.
Tai buvo paryčiai po šmaikščios nakties ir šėlsmo Las Vegase. Kažkuri iš maniškių paliko praviras čiut dureles mūsų mažulės per naktį. Akumuliatorius, žinoma, beveik išsikrovė. Bet tai mums nebuvo kliūtis. Leidomės į San Franciską. Be miego. Kažkuri maniškių su palūžusia koja. Raudonom akim ir mini bombiniais energetiniais gėrimais. Dar pasilakstėm po dykumą pakeliui. Ilga diena buvo. Kai trečią ryto nusprendžiau, kad visgi noriu miego, sustojau degalinėje prisnūst ir pailsėt. Neatsimenu kaip staigiai atsijungė galva iš eterio, bet kai atsibudau – mašina nebeveikė. Nes užmiršau išjungti šviesas. Trečią ryto. Kažkur vidurkely iki San Francisko. Be žmonių. Galvojau negrįšim.
O nuotykis nutiko ne tokiam ir dideliam užsieny – Latvijoj. Paskutinę svečiavimosi pas brolyčius dieną buvome nusprendę, kad naktinėsime po miestą ir lauksim autobuso išvykstančio 3 nakties. Tačiau kojos jau visiškai nebeklausė ir nuo atvaikščiotos visos dienos nuo ryto, kažkur eit nebesinorėjo. Dar atradom naujieną, kad autobuso stotyje norint laukti, reiks mokėt latą, o mes jau tiek nebeturėjom (ir šiaip – latas už sėdėjimą tokiam kvapely, c’mon), o eit išlaidaut į kavinę irgi nebesinorėjo. įsitaisėme ant dailaus suoliuko prie geležinkelio stoties ir ėmėme taršyti mamos maximos maistą. Visai jauki vieta pasirodė. po poros valandų mane šiaip ne taip įkalbėjo pasivaikščioti (kaip aš dėkinga už tai). Truputį pasibastėm ir nusprendėm grįžt įsavo palaimingą užuovėją. Dar einant žiūrim prie “mūsų” suoliuko dėdės policininkai šnekučiuojas, pasidžiaugiam, nu va saugiai pasėdėsim. Prieinam arčiau – o ten….lavonas guli
dar policija pradėjo mūsų kažko klaust, mes visai ženklais parodėm, kad nieko nesuprantam ir dingom. džiagėmės, kad neteko pamatyt visų aplinkybių.
Kelionė traukiniais po Europą su Interrail – čia jau nuotykis… tiksliau, 22 dienos nuotykių. Keliavom dviese su drauge.Na, o jei kalbant apie nesklandumą-nuotykį, tai didžiausias toks buvo Ventimiglia mieste, esančiame prie Italijos – Prancūzijos sienos, ant Viduržemio jūros kranto… Miestas gražus, bet įspūdį teko susidaryt kiek kitokį… Žodžiu, keliavom iš Milano į Nicą/Monaką. Per netikėtą užsibuvimą Milane gavosi, kad teko iškeliaut jau įvakarojus ir su persėdimu tame Ventimiglia mieste… Atvykom į Ventimiglia apie antrą nakties, o traukinys į Nicą buvo tik šeštą ryto… Kadangi miego trūkumas tuo metu buvo gan didelis, stoty, kurioj buvo dar ~20 žmonių, susiraitėm į kampą, pasiklojom kilimėlius, ir užmigom keliom valandom… Dabar atrodo kvaila, kad nesugebėjau permest kelioninės kuprinės petnešos per ranką, bet tada nuovargis padarė savo, ir kuprinė liko tik priglausta prie manęs, tačiau neužmesta per ranką, ką visada darydavau. Vieną kartą užmiršau – vieno ir užteko… Net nejaučiau. Pabudom su žadintuvu už poros valandų, ir tik tada susigaudėm, kad visos didžiulės kuprinės tiesiog nėra… Kadangi suvokiau, kad abiems į paniką krist tiesiog negalima, nes tada tikrai nieko nebebus, stengiausi valdytis. Bėgom per peronus, ir, laimė, prie stoties vaikščiojo du policininkai. Angliškai, deja, beveik nešnekėjo, tačiau iš bendro supratimo suvokė, kas ir kaip atsitiko(matyt ne pirmas ir ne antras kartas). Kadangi viename iš peronų radom mano vasarines šlepetes, tas leido suprasti, kad vagis kažkur netoli. Po gerų 15-20 minučių traukinių apieškojimų ir net atvažiavusių traukinių stabdymų(!) policininkai rado kuprinę viename nakvojusio traukinio vagone. Būtų viskas gerai, tačiau iš tos kuprinės dingo mažesnioji kuprinė, į kurią vagis prisidėjo drabužių(visi paimtieji buvo balti), pakrovėjus, dar įvairių smulkmenų, ir vienam skyrely buvo nemaža mano kelionės biudžeto dalis. Dalį pinigų laikyt ten dar ir dabar man atrodo logiška, nes mažą tašytę ar piniginę pavogt gali būt lengviau nei didžiulę kuprinę. Buvo apie šešta valanda ryto, todėl policininkai pasiūlė laukti aštuntos parašyti pareiškimui, sakė dar ieškosiantys, bet pažadėt nieko negalėjo… Tačiau laukėm, nuėjom prie jūros pasidairyt, grįžom prieš aštuonias į stotį, o ten… Iš dviejų buvusių policininkų dabar jau buvo ~20, iš kito miestelio specialiai atvažiavusi angliškai gerai šnekanti policininkė, ir mūsų laimei, vagis jau surastas su visais mano daiktais ir dar daugiau per tą naktį privogtų daiktų iš kitų žmonių. Apie pinigus jis pats tikriausiai nežinojo, nes jie net nebuvo pajudinti. Gal valandą laiko manęs klausinėjo apie įvykį, viską užfiksavo, vagis buvo 25 metų marokietis, ne pirmą kartą pagaunamas, tiesiog trūko įrodymų ir nukentėjusių žmonių pasilikimo iki galo, nes visi kelionės nestabdydavo ir keliaudavo tolyn, todėl vagis niekaip nebuvo pasodinamas. Tačiau šįkart kažkuriam laikui sėdo už grotų, tai jau man neberūpėjo. Net ir angliškai beveik nešnekantys policininkai juokavo, kad “It’s a miracle” arba “You are very lucky people”, nes nedaug kas savo daiktus sugebėdavo atgaut… Kitu atveju kelionė būtų stipriai sugadinta, bet kadangi viskas baigėsi laimingai, per likusias ~15 kelionės dienų sugebėjome atsipalaiduoti ir pamiršti blogus nutikimus. Beje, apkeliavome nemažai – Varšuva, Viena, Venecija, Milanas, Nica, Monakas, Perpignan, Barcelona, Granada, Malaga, Paryžius, Berlynas ir dar daug tarpinių įdomių vietų… Tai toks yra nutikimas. Norėjau parašyti trumpai, bet kitaip neišėjo – tekstas gavosi ne pats trumpiausias…
Toks kelionės vadovas labai praverstų, nes sausio 18 dieną išskrendu į Paryžių, pasinaudojusi Makaliaus pasiūlymu.:)
Rugsėjo mėnesį ilgai neplanavę sugalvojom aplankyti Vokietijos miestus ir miestelius automobiliu.Iki jos kėlėmės keltu. Kelionė, kaip ir dažniausiai būna, buvo neplanuota, tačiau nepamirštama. Kaip ir grįžimas atgal. Čia ir prasideda įsimintiniausias mano nuotykis. Keltas turėjo išplaukti 19h, o registracija į jį prasidėti – 18h. Grįžinėdami į uostą, nemažai paklajojome ir laikas spaudė, tad buvom jau tada ganėtinai sudirgę ir neramūs, kad galim nespėti. Pagaliau suradę uostą, negalėjom suprasti, kur įvažiavimas į mums reikalingą terminalą, automobilių aplinkui išvis nesimatė, žmonių, kurie galėtų pagelbėti – taip pat. Galiausiai, su dar labiau ištampytais nervais, suradome įvažiavimą, kaip kad patys manėme. Kadangi užrašai buvo tik vokiški, o ir mes buvom per daug skubantys, pasirodo įvažiavome pro išvažiavimą. Aplinkui mašinų nebuvo, tad, ilgai nesvarstę ( kaip sakiau, tam nebuvo laiko), užkilome į keltą patys, be jokio leidimo. Tuo metu mąstėme taip – tikriausiai visi automobiliai jau įleisti keltan, bilietus patikrins jau viduje. Pakilę į denį, pamatėme didžiulį plotą visiškai tuščią. Nei vieno žmogaus, nei vienos transporto priemonės. Jau pasidarė dar labiau neramu. Nepamirškime, kad laikas bėga ir senka. Pradėję leistis taku, kuriuo užkilome, išgirdome dundėjimą ir didžiulį triukšmą – iš vienos ir kitos pusės nuo mūsų tako iš pirmojo kelto aukšto dardėjo vagonai. Tą akimirką, nieko nelaukęs draugas nusileido nuo tako, kuriuo užkilome, ir dideliu greičiu pasuko prieš riedančius vagonus. Išvažiavome nuo to kelto drebančiomis širdimis. Policijos automobilis, besisukiojantis aplinkui, mums buvo tarsi išsigelbėjimas. Paklausę pareigūnų, kur mūsiškis keltas, pamatėme, kad jie mums rodo į didžiulę virtinę automobilių, kurios anksčiau nė vienas nebuvome pastebėję… Atsistoję į eilės pabaigą ir pagaliau atsipalaidavę po geros valandos streso ir įtampos, juokėmės ilgai. Tą akimirką juokinga ir linksma tikrai nebuvo, tačiau dar ir dabar juokiamės, prisiminę šį nuotykį, kuris dabar atrodo tarsi scena iš filmo.:)
Sveiki,
mano kelionese yra buve du nesklandumai:
1. Su drauge buvom Milane savaitgali, viskas buvo puiku, isskyrus paskutini vakara. Kadangi tai buvo sekmadienio vakaras aplink viesbuti nedirbo jokia maisto parduotuve, o paskutini vakara norejosi atsisveikinti su miestu su taure vyno. Taigi susiradom vietine kinu parduotuve, nusipirkom neaiskios kilmes vyno ir nuejome i viesbuti. Ta vakara rode eurovizija, bet recepcijoje dirbantis vyrukas nesuprato kas tai tai sunkiai radom kanala, bet grizkim prie vyno taigi isgerem vyno, suvalgem makaronu ir nuejome miegoti likus dviems valandoms iki kelimosi. Miegu, prabudau, tamsu paziurejau i laikrodi ir netikiu liko valanda iki lektuvo pakilimo, o mes dar miegam ir iki oro uosto dar 30 min. Sokom is lovos, puse daiktu palikom, begom i metro , o metro dar nedirbo, prisiminiau, kad autobusas, kuris vaziuoja i oro uosta vaziuoja pro ta gatve, kurioje yra metro. Laukem laukem, autobuso nera, liko 40 min, salia stovintys taksi siulo nuvezti uz 100 euru, o kisenej turim per abi gal 10 euru :) juokas pro asaras, likus puswalandziui vienas tiksi vairuotojas sutinka vaziuoti uz 50 euru, begam i bankomata pinigu. Liko 30 min ir 50 km, baisu, vairuotojo kelis kartus paklausiu ar spesim. Sako, kad tikrai spesim. Liko 10 min, sirdis kalatojasi, likus 5 minutem begam pro lagaminu patikrinimus, eile kilometrine, braunames pro visus, is visu plustas grazus zodziai adresuoti mums. :) Praeinam begam kiek galim nes jau laikas baigesi, ir stai mes jau prie vartu, o ten dar gal 6 zmones spejom… tfuuu…. nejauciau nei sirdies, nei koju…
2. O kita mano nesekme, tai kai keliavom i kanaru salas, kiek ejom pro lagaminu patikrinima tiek paskutiniai praeidavom. Kaune visi praejo drauges nepraleido, jau pikta, i patrinimo boxa netelpa lagaminas, sveria per daug, rekiu is toli sumustinius ismesk! Skrendant is vokietijos i kanarus, su gerimais is dutyfreee nepraejom, per daug sweria lagaminai, paskaui paasikino kad gerimai neieina i svori lagamino. Skrendant is kanaru, atejom pirmi prie svarstykliu, si karta nepatikau as, svarstykles rankines, uzdejo lagamina ir judina sako ne, per daug sveria. supykau atsidariau lagamina ir pradejau rengtis visus drabuzius, batus dejau i kisenes ir t.t. Tuomet Atejau vel sako gerai 6 kg. Slikstyne tu galvoju. tai tokie nepraejimai per patikrinimus ziauriai vargina, ta kelione kazkas buvo mus uzkeikes :)
Daug nervų kainavęs nutikimas įvyko prieš pat Kalėdas Škotijoje. Iš Glazgo keliavau į Edinburgą, iš kurio turėjo kilti lėktuvas į Kauną. Skrydis buvo anksti ryte, tad naktį praleidau Edinburge pas draugus. Ketvirtą ryto draugai palydėjo iki autobusų, važiuojančių link oro uosto, stotelės. Pamatė, kad atvažiavo autobusas, atsisveikino ir išėjo. Ir tik autobuse sužinojau, kad norint nusipirkti bilietą būtina turėti tikslią sumą monetų. Išlipau. Skambinau draugams – niekas neatisiliepia. Vidurys nakties. Kavinės, pabai užsidarę jau, vieninteliai žmonės gatvėj apsivėmę ir totaliai girti. Apibėgau porą kvartalų, bet niekas nedirbo. Galiausiai pamačiau šviečiantį “McDonalds” langą. Kad ir kiek tuksenau, niekas neatidarė, užtat sutikau porelę azijiečių, pamaniusių, kad bandau įsilaužti. Turbūt atrodžiau siaubingai išsigandusi, bet jie net nesvarstydami padovanojo saują monetų autobuso bilietui nusipirkti. O aš laiminga nubėgau į stotelę toliau laukti vėluojančio autobuso. Laimei, spėjau į paskutinį naktinį (dieniniam būčiau neturėjusi pakankamai monetų) autobusą, kuris nuvežė į oro uostą likus dešimt minučių iki vartų uždarymo… Bet adrenalinas verčia veikti greičiau, todėl jau po trijų valandų buvau Kaune.
Kai geriausiai draugei gimtadienio proga padovanojau kelionę į Paryžių, net neįtarėme, kad Paryžius mus ne tik sužavės, bet ir gerokai pašiurpins. Ne, pats miestas negąsdino nei taip garsiai aptariamais šiukšlynais, nei po Eifeliu šmirinėjančiomis riebokomis žiurkėmis. Ir dėl visko kaltas noras sutaupyti vieną kitą eurą, dėl ko ignoravome svečių namus, o pasirinkome viešnagę pas niekad nematytą žmogų, populiariame tinklapyje prisirinkusį šilčiausių jo jau priglaustų keliauninkų iš viso pasaulio atsiliepimų. Turėjome jau iškart įtarti kažką negero, kai pirmą vakarą, su juo ir jo draugu valgant vakarienę, mums už nugarų buvo įjungtas porno kanalas ir jo fone svetingasis šeimininkas vis taikėsi mus nufotografuoti. Bet apsimetėme drąsiomis pabaltijietėmis ir lyg niekur nieko tai ignoravome. Nesukėlė baisaus įtarimo ir tai, kad mus apnakvydino skirtinguose kambariuose – man teko miegoti tik per metrą nuo jo. Bet patikau jam ne aš – nutaikęs progą jis vis bandė flirtuoti su mano drauge. Ech, galvojam, tie prancūzai gal visi tokie. Kol galiausiai paaiškėjo, kad jis joks ne prancūzas, o Paryžiuje apsigyvenęs libanietis. Be kita ko, ypatingai keistas ir ganėtinai pagyvenęs. Ir jo keistenybės skleidėsi kaip gėlės po lietaus: vieną vakarą puolė masažuoti mums kojas, kitą – siūlė mums ir jam su draugu miegoti visiems kartu… Todėl stengėmės kuo rečiau rodytis tuose namuose, grįždamos tik miegoti. Bet čia, matyt, ir buvo didžiausia klaida, kuri, deja, paaiškėjo tik paskutinę naktį. Pabudau nuo baisių arabiškų šauksmų, tarsi kviečiančių į džihadą – seniokas klykė per miegus. Kiek nurimęs atsikėlė ir pamažu nukrypavo į kitą kambarį ir… o siaube, prisėdo šalia mano miegančios draugės lovos ir pritemdytos naktinės lempos šviesoje ėmė į ją spoksoti! Po kurio laiko vėl parsliūkino į savo kambarį (kur iš šoko dėl matyto vaizdo gūžiausi aš, prisiekinėdama klykti, jei tik jis prisiartins), prisėdo ant lovos ir… tegu tie garsai, kuriuos girdėjau, lieka neužrašyti… Netrukus istorija pasikartojo: žvilgsnis į mano draugę, paslaptingi garsai, vėl žvilgsnis… Vos sulaukusi ryto, kuo greičiausiai pažadinau draugę – iš mano paklaikusio žvilgsnio ji suprato, kad kažkas atsitiko, nors pati ramiausiai sau išmiegojo. Papasakojau jai viską tik Tiuirli soduose po gero litro Sangrijos – prireikė pusės dienos atsigauti. Ir nuspręsti, kad dar būtinai grįšim į Paryžių, bet jau tikrai nepagailėsim pinigų viešbučiui.
Mano įsimintiniausias kelionių nesklandumas, vyko Graikijoje prieš porą metų. Viskas vyko kaip kine. Kaip žinote, Graikijoje vyksta neramumai, streikai ir kelių blokados, mes turėjome iš miesto tądien iškeliaut į kitą vietovę. Mus turėjo atvažiuot ir pervešt į kitą vietą, draugai. Ryte sau ilgai saldžiai miegam, į duris skambutis, atbėgus draugė Graikė žadina mus, kad prasideda streikai ir toj kelius uždarys ir liksim įkalinti mieste. skambinam draugam kad atvažiuotų mūsų, bet jie neatsiliepia, kylam iš namų, bėgam, į stotelę autobusų, perkam bilietus, kur išlipt galutinėj nežinome, kalbos nemokame, beje graikė anglų kalbos nemoka, tai kiek supratom įsidodino mus į autobusą, turėjom perlipti vėliau į kitą, karštą, mes su lagaminais, pasimetę. Streso metu geriau veikia smegenys. kažkokiu stebuklingu būdu išlipame tinkamoj vietoj, randame, namą, skambinam į duris ir išeina apsimiegoję draugai.kas vyko toliau istorija nutyli.
OOOO, matau, kad čia daug kas įvairiausių istorijų apturėję, bet ir aš pasidalinsiu savaja…
Taigi, įsivaizduokit, Vokietijos miesto Liubeko geležinkelio stotis, viskas vyksta beprotiškai skubiai, nes už kelių valandėlių turim jau dalyvauti seminaruose Flensburge. Laimei, už kelių minučių turėjo jau išvažiuoti mūsų traukinys, tad žaibiškai kišom pinigus į aparatą (90 Eurų kainavo, bet mums nerūpėjo, nes pinigus turėjo grąžinti seminarus organizavusios personos), atsispausdinom bilietus ir bėgte marš į savo traukinį, kuris už 7 minučių jau turėjo pajudėti…Skubėjom skubėjom ir suspėjom…Susirangėm sau smagiai kėdėse, lagaminai vos tilpo prie mūsų ir išvažiavom…Širdis dainavo, kad viską suspėjom, bet pasirodo NE TEN suspėjom. Mus vežė į visiškai priešingą pusę, Hamburgą. Bilietų neturėjom, o vokiečiai su “zuikiais” nesicackina, tad meldėmės, kad traukinys sustotų nespėjus patikrinti kontrolei. Sustojo, išlipom. Kažkokiam kaimuky. Po 3 minučių buvo mums tinkamas traukinys tiesiai į mūsų pageidaujamą miestą, o bet tačiau nespėjom nusipirkti bilietų. Įlipom į kitą traukinį, kuris mus nuvežė į kitą miestą, kur sutikom labai nuostabią moteriškę. Tada mes supratom, kad nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Tačiau mums vis dar reikėjo spėti į seminarus…Pakeliui į Flensburgą,ant bėgių sustojo mašina ir atsisakė pajudėti, prasedėjom traukiny apie valandą…Praradom vilti spėti BET KUR. Ir dar suvokėm, kad tų 90 eurų niekas mums negrąžins…Na, bet be šių įvykių ir pati kelionė nebūtų buvus tokia įdomi, tad neliūdžiu ;>
oi, kadangi keliauti viena ar su draugais pradejau nuo 15 metu tai tu istoriju apie nesklandumus ir nedas tiek ir tiek prisikaupe, galiu papasakoti pacius naujausius nuotykius – sutikau su draugu naujuosius madride! buvo ekstremali kelione, nes atskirdom i mvdrida gruodzio 31d 9val ryto, o isskristi turejom sausio 1d 17val. be viesbucio, pasiryze nuotykiauti visa para gruodzio 30d nuvaziavom pas draugus vakarieniauti – isvykom is ju likus valandai iki buvimo oro uoste, namie susidejom viena kuprine ir isvykom i oro uosta. atskridom, isi’check-in’inom, sulipom i lektuva ir uzmigom.. atskridom, buvom tiek pavarge, kad susiradom kampeli ir oro uoste pr miegojom nuo 9iu ryto iki kokiu 2u popiet! :D tada pavalgem is namu atsiveztais sumustiniais ir nutarem pirmiausia nuvaziuotii centra, susirasti supermarketa, uzsipirkti maisto ir gerimu ir laukti naujuju :D susiradom garsuji El Corte Ingles paciam centre prie Porta del Sol aikstes. praleidom ten gal valanda su trupuciu, kol viska susipirkom: viskas tai shampanas, martinis, ice tea ir bagetes ir daug surio :D praleidom dar valanda su puse eileje prie kasu :D kai islindom i dienos sviesa jau buvo tamsu! nutarem, kad reikia i koki bariuka vietini ilist ir taip siltai praleist laika, nes buvo nesmoniskai salta! susiradom “tasca”, kur seni dedes losia kortom, saulegrazu lukstai spjaudomi ant grindu, o barmenas su kiekvienu alum duoda nemokamu “tapas” :D prasedejom ten gal 2 val, susilom, apgirtom ir nutarem, kad reikia vaziuot iki kokio parkelio pavakarieniaut :D nuvaziavom iki Retiro, susitepem sumustinius, sugerem kavute 3in1 is termosiuko ir nutarem grizti i centra laukti naujuju :) kvdangi dar buvo likusios pora valandu vaziavom su metro po viena stotele, ty kas stotele islipdavom, praleisdavom 3-4 traukinius, kurie ten kaip paselevaziuoja kas 3 minutes ir galiausiai nusigavom iki centrines aikstes apie 23val :) ispanai stovyniavo visi ramus, nei bambioskiu, nei triuksmo, atrode, kad minia ten del to, kad kazka dalina, o ne del to, kad naujieji! susiradom tokia labai miela pora is Faro (portugalija), turejom daug snekos, nes mes atostogaujam ten netoli, o gyvenam Lisabonoje, tai laukem naujuju kartu! kai centrinis aikstes laikrodis parode 00.00 tikejomes fejerverko, suksniu, riksmu, baliaus!!!! NIEKO TOKIO NEBUVO!!!! 00.05 ispanai pasaude konfeti pradejo skirstytis ir eiti metro link!!!! aikste per 20min liko pustuste, joje teliko tik girciausi ispanai ir portugalai, kurie lauke naujuju metu portugalijos laiku! mes likom su jais pamirse, kad mums reik iki oro uosto nusigauti su metro, kuris uzsidaro 1.30.. sulaukem naujuju, sugerem su visais, prisijuokem is mergaiciu, kurios prigerusios batus pamete ir vaiksciojo ieskodamos, ir tada 1.25 prisiminem, kad mums i oro uosta reikia!!!! sugebejo atvaziuoti iki paskutines stoteles, kur turejom persesti i metro, kuris veza iki oro uosto, bet mus ismete i gatve, nes metro uzsidare.. islipom, gatve tuscia, net benamiu nebuvo, tokia spooooky atrode :D susistabdem naktini autobusa, paveze iki kazkur, kur turejom persest i kita, ten persest i kita, ten i kita ir ten i kita, kuris turjo mus nuvezt ten, kur vaziavo 24h oro uosto busas! :D nusigavom iki ten, susale iki gyvo kaulo 5.17 buvom oro uoste!!!! susiradom kamputi ir uzmigom! is ryto turejom atsikelt ir vaziuoti i centra daryti sightseeingo, taciau buvom tiek nuvarge, kad atsikelem tik 15val ir teturejom laiko check-in’ui ir skrydziui namo.. naujieji be sniego, be fejerverku, be baltos misraines… bet su nuotykiais ir be pagiriu!!!! :D
Prisiminimas, kurio niekad nepamiršiu susijęs su Nealopiu. Tada keliavom po Italiją automobiliu. Norėjom pamatyti Pompėją, deja neteko. Automobilis mūsų buvo gana didelis ir įvažiavom mes su juo į tas mažas gatveles. Aplink zuja motoroleriai, visi kažkokie juodi: indo, negro ir italo mišinys. Policija stovi ginkluota automatais. Važiuojam 3 eismo juostų gatve, per vidurį yra tramvajaus bėgiai, o tada dar 3 juosto į kitą pusę. Ir kaip manote vyksta eismas ?… Pirmyn kokios 6 eilės tame tarpe bėgiais ir prieš eismą, o atgal viena eilė, kartais važiuoja gatve, kartais šaligatviu. Linksma. Įvažiavom į kažkokias gatveles. Plotis tarp namų toks, kad senukai turi pasiimti savo taburetes, kad mes tilptume pravažiuoti. Visi žiūri į mus pro langus, nieko blogo neįtariam. Elgiamės kaip visi: jei raudonas šviesoforas – greitis ~20Km/h, jei žalias – kiek įmanoma. Karšta, langai atidaryti, staiga matau, priekyje manęs sugedo motoroleris. Kuria, kuria ir nieko. Žiūrim visi į priekį, nes negalim pravažiuoti ir tada kažkas tik subildėjo ir per langą iškeliavo mano žmonos rankinė su didžiąja dalimi pinigų, draudimais, namų raktais ir t.t., sėdo ant to “sugedusio motorolerio” ir nurūko prieš eismą. Ne veltui ir patys italai sako, kad yra 2 Italijos: iki Romos ir už Romos.
Su kiekviena kelione kažko išmoksti ir sužinai, su kiekviena daraisi vis gudresnis. Dar ne kartą gavom įvairias pamokas, bet kiekvieną sekantį kartą darai vis mažiau klaidų. Paskui smagu viską prisiminti :)
nesuprantu, kodle kai kurie zmones tokie pikti ir specialil spaudzia tikrai ne ant po gerom istorijom? :(
Buvo 2004ieji. Mes su draugais pasiskoline GPSa su “nulauztu” zemelapiu keliavom po Europa. Kroatija…miskai..kalnai..temsta. Matau GPSe kad yra shortkutas iki artimiausio miestelio, bet jis kazkodel kelia aplinkui paiso.
Sakau “kebra trumpinam kelia nes tuoj visai sutems niekur nakvynes negausim”. Ir pasukom tuo trumpesniu keliu. Ne veltui sakoma “trumpiau arciau aplink greiciau” :D Tik pasukus isnyra ispejamasis kelio zenklas “demesio meskos”, bet tai nenubaugino mes gi lietuviai..galim ir su meskom :)
Staiga asfaltas baigesi ir keliukas pavirto i misko kelia, kuris pradejo siaureti kol galiausiai liko tiesiog automobilio plocio..siaurutis siaurutis. Ivaziavus i miska aplinkui pasidare dar tamsiau ir praktiskai nesimate kur vaziuoti. As issididinus GPSo zemelapi ziuriu kiek cia km tas kelias tiesis, po kaire uz vairuotojo matau aukstejanti kalna, aplinkui tamsa, rukelis, paliktu senu namu griuvesiai ir tariu “baugoka”.
Staiga is galo pasigirsta bendrakeleivio komentaras “o tu paziurek i desine pro langa”. As atsisuku ir is isgascio vos neatsisedu vairuotojui ant keliu. O po desine pasirodo gili praraja, kurios krasteliu mes vaziuojam :))))
Po sito ivykio pazadejau sau daugiau jokiais shortkutais nevaziuoti :)))) Nes isvingiuoti tais miskais, kalnais ir prarajom tai buvo adrenalino pasisemimas neblogas :)
Su dukra atostogavome kurorte netoli Barselonos, Tossa de Mar. Keliavome su kelioniu organizatoriumi. Iš jo ir užsisakėme vieną eksursiją į šokančius Barselonos fontanus. Visa eksursija baigėsi apie 2h nakties, o kadangi buvome vienintelės turistės iš šio miestelio autobusu mūsų atgal nevežė. Gidė užsakė taksi. Buvome pavargusios ir norėjome greičiau į viešbutį. Bet pasirodo mūsų laukė dar vienas siurprizas. Ispano vairavimo ypatumai. Linksmasis taksi vairuotojas kalnų keliukais, serpantinais neprisisegęs diržo lėkė gal kokiu 150km/h greičiu, tuo pat metu dar traukdamas iš dėklo diską bei kažką kramsnodamas. Staiga priartėjo posūkis, mūsų vairuotojas vairo beveik nelaiko, jo rankose diskas. Maniau viskas, mums šakės. Bet ispanas pamatė posūkį, diskas staiga atsidūrė jo burnoje, jis vos spėjęs pasuko vairą ir toliau sau ramiai paleidinėjo muziką. Atsipalaidavome tik tada kai pagaliau pasiekėme viešbutį. Po tokio pasivažinėjimo, buvo baisu sėstis į taksi Ispanijoje.
Man dar kokia dešimt buvo metų ir važiavau į tokią kelionę po europą autobusu. Buvo ta kelionė tokia, kad dauguma be tėvų. Aš ir buvau be mamos, pati viena, bet aišku greitai kompanijos susiradau.
ir atsipalaidavom , maži vaikai, nuėjom pavalgyt, žodžiu. Nu pasižiūriu į laikrodį , liko dvi minutės, o iki to autobuso ( mes tuo metu buvom prie to muziejaus kur išverstas į kitą pusę vidus , o autobusas šiek tiek toliau Eifelio bokšto ) daug gana eiti, pasileidom bėgti , tokie mažiukai nesveikuoliai , kad tik spėtume, apsiverkę visi, kad nepaims. :DDDDDD dabar ŽIAURIAI juokinga, o tada atrodė, kad paliks mus. Šiaip vadovo noriu, nes vasarą į Paryžių važiuoju, praverstų :>
Užvažiavom į Paryžių, pasivaikščiot prie Eifelio bokšto. Davė pora valandų , kad galėtume nueit pavalgyti ir panašiai. Mes su ” draugeliais” užkilom į Eifelio bokštą
Mums gana netikėtas ir įsimintinas įvykis atsitiko atostogaujant Turkijoje. Kai skridom į Turkiją planavom būtinai aplankyti pamukalę.Nors atstumas nuo miestelio, kuriame atostogavome buvo pakankamai didelis virš 400 km. į vieną pusę, vistiek nusprendėm, kad turim ten nuvykti. Novaturo siūlomų ekskursijų negavom, jau nebuvo vietų, tad teko užsisakinėti iš gatvėje esančių Turkų kelionių agentūrų. Viską suderinome kainą, užsisakėm angliškai kalbantį gidą ir laukem rydienos, kelionė turėjo trukti parą. Anksti ryte prie viešbučio pamatėme autobusą ir tuoj pat nusileidome žemyn, į viešbutį įejo vokiškai kalbantis gidas ir viskas ką supratome tai žodį pamukalė. Taigi turkai mus truputėlį apgavo ir pasirodo turime važiuoti su vokiečių grupe ir gidu, o mes šios kalbos nesuprantame visiškai. Teko per 2 min. apsispręsti ar važiuojam parai laiko su vokiečiais, ar eisim po to prašyti grąžinti pinigus, bet pamukalę buvo mūsų svajonė, taigi nusprendėm važiuoti. Vokiečių kalbos per parą be abejo nepramokome, bet už tai gestų kalbą tikrai patobulinome:)
Tada baisi, siandien linksma istorija mums su vyru nutiko is Italijos keliaujant i Slovenija. Nusprendem pamatyti dievisko grozio Bled miesteli, pili, ezera ir visa kita. Pasirinkom kelione nemokamais keliais, paziurejom, kad kuro uztektume du kartus toki atstuma suvazinet ir pirmyn. Ir prasidejo vaziavimas nenusakomo siaurumo keliukais serpantinais. Ir velniskai grazu, ir baisu tuo paciu, nes keliukas tokio plocio, kad vos prasilenkia dvi masinos, vienoje puseje praraja, kitoje puseje stati uola. Pakylam i viena kalna, nusileidziam, pakylam i kita, vel nusileidziam, jokios gyvenvietes aplinkui. Kylam i dar viena kalna ir kazkur ties kalno viduriu vyras sako : ei, mums kuro liko vos 20km. nuvaziuot. O iki tikslo like dar 60km. Taupymo sumetimais uzdarem langus, isjungem kondicionieriu (temperatura apie +29 lauke) ir kylam toliau. Navigacijoj pasiziurim, kad artimiausia degaline uz 30km. Darosi neramu, bet tikimes, kad pavyks pasiekti kalno virsune, o tada galesim tiesiog bandyt nuo kalno nuriedet :) bet tada vel pasigirsta vyro balsas, kuris nieko gera nezada :mums liko nuvaziuot 10km, jau 6km, oi, 3km…1km…nulis….galvoje pradejo suktis visokios mintys kaip issisukt. ir visos atrode netinkamos…Jeigu masina palikt ant kelio ir bandyt kazkur eit, tai garantuotai arba kazkas i ja atsitrenks, arba susidarys uz musu didziule spustis, galu gale kur mum patiem eit, nes arba busim pritrenkti prie uolos, arba nustumti nuo skardzio, nes keliukas tikrai labai siauras ir posukis ant posukio. Gal bandyt kazka stabdyt?Nu zodziu, minciu visas spiecius ir visos nelabai…ir tada dar karta supratau, kad tikrai turiu angela sarga. Pries akis isdygo lentele, kad uz 500m. kavine!!!!!!!pavyko davaziuot iki kavines, o ten jau radom labai draugiska barmena, kuris paskambino savo tevui ir tas is kalno apacios atveze bakeli dyzelio :)Jeeeeeeee!!!!! Ir paeme tik pora euru uz atvezima. O po poros dienu Vengrijoje sekmingai isgyvenom skvala palapineje :)
Turbūt pamanysite, kad mano vyras visiškas uzmarsuolis bet taip nera, na ka pradedu, tai buvo 2005 m. geguzes pabaiga, nutarem vaziuoti i Graikija motociklu, diena kuria isvaziavom nieko gero nezadejo +11 ir lietus, plius zaliukas nubaude uz greicio virsijima, be to kelnes nuo lietaus kurias pirkau pries diena iplyso, tris paras pyle kaip is kibiro….tik Bulgarijos pietineje puseje pasirode saule, dar Makedonijoje pasas pasidabino deport stampu (Makedonija be vizos lietuviu nepriindavo),keliavome pro Bulgarijos pasone, kur zmones elektros neturi, masinos karta i men pravaziuoja….ir staiga Graikija, nuostabus Tesalonikai ir 32 val. stypsojimas kelte, Kreta, uzas, tsadziki ir kita diena laukia kelione i keltuka kur mus perkels i Georg’o tarpekli, uzlipome ant motociklo vaziavome serpentinais ir slydome as nusokau nuo motociklo o vyras ir nuvaziavo……….o as….???gal norejo atsikratyti?pamirso?motociklas isnyko uz kalno, garsas isnyko…skambinu negirdi, aplink tik tyrai, kalnai…..einu verkiu…kaimas, turbut idomiai atrodziau +30 o as su odine striuke ir dar su salmu rankoje, graike nekalba man jokia snekama kalba, pagalvojo kad motociklininkas susizeide puole skambinti, as rodau i telefona sakau no ambulance, apsizliumbus visa..tada atsirado jos sunus isisodino i masina veza i virsu, galvojau o dabar kapec, nuvez i kaima ir vsio neberas manes, pardejau zviegti, ir rekiu Kisamos hotel, gal suprato apsisuko ir grizo i kaima, isodino i kita masina tada jau veze zemyn, ir taip is vieno kaimo i kita is vienos masinos i kita ir stai Kisamos miestelis, man net geriau, daviau 10 euru uz pavezejima bet neeme tik nusijuoke, ir kai as jau sedejau prie baseino savo hotelyje skambina mano vyras (po valandos), kur tu?I toki durna klausima is pykcio neradau atsakymo….grizo jis po dvieju valandu, sakau vezk i kelta siausiu as namo nebenoriu nei kretos nieko….sako as netycia nepastebejau tik kai atvykom i miesteli liepiau paklausti kada isplaukia laivelis sako o ziuriu nera, grizau ieskaujojau niekur neradau sako persigandau….stai tokia mano isimintiniausia keliones nesusipratimas, kuris ivyko is tikruju ir is ko mielai juokiasi ir stebisi visi musu draugai, net ir man dabar sie prisiminimai isspaude sypsena:)keliauti smagu
pries pora metu ruosemes is Italijos skristi i Sardinijos Kagliari miesta. kol su persedimu nusigavom iki veronos, pradejom ieskoti kaip i oro uosta patekt, tai pasirodo,kad ten jokie autobusai nevaziavo.traukinys buvo isvaziaves pries kuri laika, tad bandem nusigauti isvis iki to Brescia miesto,kad paskui nuo ten iki oro uosto. kadangi uz taksi uzsiprase 100 euru. Tai vaziavom autobusu, jis kazkodel apvaziavo didziuli ezera, uzuot vaziaves tiesiai..kai pamatem,kad jau liko apie 20 min iki skrydzio, islipom pirmam pasitaikiusiam miestely, susiradom ten jau taksi,galvojom,velniop,sumokesim kiek nores, bet jie pasake, kad nespes musu nuvezti…tai taip ir likom ant ledo:))) bet atradom netiketai grazuji Sirmioni miesteli prie Gardos ezero :)
Jei “Raudonai apsviestas” tekstas tai atmesti ar priimti cia?:)
O aš pasakysiu trumpai .Sugalvojau vidury vasaros , višiškai viena, kad noriu nuvaziuoti i paryziu apsipirkti. Visi pries isvaziuojant sake, Paryzius meiles miestas, ziurek neisimylek! Oi ne šaukiau, nieku gyvu, nenoriu nei vyro prancuzo, nei mokintis prancuzų kalbos, nei gyventi prancūzijojeĄ tikrai ne.. na ka nuvaziavau i paryžių…. Ir įsimylėjau… Gryzusi puoliau mokintis prancuzu kalbos, turiu ziedeli ant pirstelio ir nuo rudenio vaziuoju ten gyventi. Tai dabar turiu visus 3 dalykus viename, kuriu visasi nenorėjau :))) Todel nuo to laiko niekada nesakau niekada, nes nezinai kaip gali pasisukti gyvenimas… :)
Buvo taip. Skridau aplankyti sesers, kuri tuo metu studijavo Londone. Skrydis buvo popiet, tai žinoma tą dieną dar gan nuoširdžiai sudalyvavau darbe, ir žinoma į oro uostą atvykau, švelniai tariant, kiek vėliau nei planavau. Mašiną palikau trumpalaikio stovėjimo aikštelėje ir nulėkiau užčekinti bagažo – vos spėjau. Malonios moterys davė nuorodas, kur turėčiau eiti link vartų, be pasakiau, kad man dar reikia perstatyti mašiną, ir jokie kų riksmai manes nebesustabdė. Taigi, atlikęs ką ir ketinau grįžau į išvykimo salę ir nustebau per garsiakalbius išgirdęs savo pavardę su prašymu prieiti prie kažkurio langelio. Priėjau, o ten laukia pareigūnai, klausia maždaug ” ponas norit lėktuvą susprogdint?” Neįkirtau bajerio, bet paskui peršviestame mano lagamine parodė, kas jiems kelia įtarimą – tai buvo metalinės aliejinių dažų tubelės, ~ 20 vnt., susuktų lipnia juosta. Galiausiai šiaip taip įtikinau personalą, kad tai priemonės menui, o ne terorizmui. Jau pasibaigus įsodinimo laikui atsiradau prie vartų, kur mane visgi geranoriškai įleido. O paskui visiems manęs laukiančio autobuso, nuvežančio iki lėktuvo, keleiviams turėjau pasakoti, už ką sulaikė ir ką bandžiau “pravežt”. Tai štai. O į Paryžių skrendame vasario viduryje, taip kad gidas tikrai praverstų :)
Kai antrame pagal brangumą pasaulio mieste Osle atsiduria žmonės iš 5 skirtingų šalių, visiškai tikėtina sulaukti ir dar didesnio tarptautinio nuotykio – nesklandumo.
Penki studentai taupumo sumetimais apžiūrėti šį didingą miestą nusprendė be nakvynės, taigi teko susigalvoti programą kaipgi sulaukti paryčiais iki oro uosto vežančio autobuso…dauguma ”naktinių” įstaigų taip ilgai dirba penktadieniais ir šeštadieniais, tačiau ką daryti dieną, kuri turėtų būti pašvęsta Dievui,t.y. sekmadienį?! Šioje vietoje penki žmonės skyla į dvi grupeles: tinguolių-baikštuolių ir neramių sielų. Tinguoliai-baikštuoliai nusprendžia, kad sugeba vienu hamburgeriu greitojo maisto restorane mėgautis iki pat restorano darbo pabaigos apie 1 h.nakties. Neramiosios sielos pasileidžia ieškoti nuotykių į naktinį Oslą. Sielos, tarp kurių, pamiršta paminėti, ir aš užsuka į pirmą pasitaikiųsi dar dirbantį ‘kabakėlį’ pasiklausti ar yra kokia įstaiga, dirbanti iki 4 h nakties šiandien. Čia vienintelis be barmeno lankytojas joms pasiūlo nukeliauti iki kito privataus ‘barelio’,kur dirba gera jo draugė. Nuvykus į barelį mus nustebina kaip veikia kontaktai – mums pasiūloma neregėta nuolaida ir alus po 3 eurus, kas osle skamba beveik neįmanomai. Kadangi ‘barelio’ savininkė turėjo jį uždaryti pagal visus sudėtingus Norvegijos įstatymus, sulaukiame kito pasiūlymo – keliauti į šios merginos vaikino privatų klubą-vakarėlį. Nukeliavus į jį norvegiškas alus suteikiamas dar pigiau,t.y. nemokamai ir diskutuojant apie mus visus kaip žmones, mums pasiūloma toliau tęsti visai neplanuotą naktinio Oslo pažinimą nukeliaujant į dar kitą, įdomesnį ‘barelį’ ir ten sulaukti autobuso…
O moralas būtų toks…Apsvaigus iš laimės,kad Osle, vedžiojant čia gyvenančio jaunimo, galima iš arti pamatyti mielą naktinį veiksmą ir net sutaupyti gana daug ‘ant alaus’, bei išgyvenant vos ne ‘How I met your mother’ serialo istoriją, sužinojus,kad barelio savininkė ‘grynakraujė’ kanadietė, nederėtų pamiršti, kad autobusas, vežantis į oro uostą linkęs išvykti gana laiku, todėl visas sutaupymas nueitų veltui, jeigu reikėtų keisti lėktuvo bilietą ir šiaip nėra labai smagu,kai tenka bėgti,lipti per tvorą ar suvokti, kad autobusų stotis, per kurią trumpesnis kelias – nakčiai būna uždaryta, o kitam keliui surasti likusios +- 3 min. Bet, neramioms sieloms liko daugiau įspūdžių nei tinguoliams-baikštuoliams, plius sudeginta daugiau kalorijų bėgant ir užmegzti dar keli papildomi tarptautiniai kontaktai :))
Kai buvau Maroke važiavome taxi, kuriame keleivių yra net 6, priekyje sėdi pora ir gale keturi. Atrakcija smagi, kelionė neįprasta bent jau mum 2 ne vietinėm toje mašinoje ;) Taigi kelionės metu daug juoko, bendravimo ir staiga smūgis iš galo. Oho galvojau kas dabar bus. Sutojam, išlipam, atrodo visi sveiki, tik mašina nukentejo, kadangi į ją atsitrenkė kita mašina. Jau galvojau užstrigom, atvyks policija, reikės čia aiškintis ir panašiai, pasišalinti neišeis, nes esam užmiestyje. Ir staiga mano nuostabai viskas greitai išsisprendė, nes vairuotojas tik pamojamo rankomis, kažką paburbė ir liepė visiems sėsti į taxi ir tęsti kelionę. Tiagi su apdaužyta mašina ir sveikais keleiviais tęsėme kelione tik jau ne betaip linksmai o susimasčius kas čia nutiko. Paskui paaiškėjo, kad čia dažnai taip būna ir niekas dėl to galvos nesuka.
Kai pagalvodavau kokie nuotykiai ar netikėtumai gali nutikti kelionės metu, niekada į galvą neateidavo avarija, bet smagu, kad viskas gerai baigėsi:)
Smagių nuotykių ir jums:)
Su draugu atvykome paatostogauti į Istanbulą. Susiradome jaukų hostelį, nuvykus tenai savininkas į mus įtariai pasižiūrėjo ir pasakė jog mums vietų čia nebus. Nelabai supratome kodėl, nes hostelį jau gan senokai rezervavomės. Tada jis nuvedė mus į savo draugo hostelį. Gyvenome penktame aukšte. Atėjus nakčiai giliai įmigome. Mus pažadino kažkokie garsai panašūs ir žemės drebėjimą, drebėjo : spintelė, lempos ir visa kt. Pasirodo šalia mūsų hostelio buvo įsikūręs penkių aukštų gėjų klubas ir jie leido savo dainas, kurios buvo labai keisto stiliaus.. Išėjus į balkoną mums pasirodė keistai tai jog to baro balkone vyrams buvo rodomos nuogos moterys, pagalvojome gal čia face control, kai bandoma patikrinti esi gėjus ar tik apsimeti. Po kelių dienų pripratome prie tos muzikos..
boooring
Visos keliones turi buti su istorijomis, kad butu ka prisiminti :)
Sveiki, gal kas turi parduot keliones vadova apie barselona?