Keliaujam į Maroką – pigi kelionė į Marakešą! Įspūdžiai ir patarimai keliaujantiems į Afriką (II)

Praėjusioje dalyje pasakojau, kaip atvykome į vieną didžiausių Maroko miestų – Marakešą, kaip nusigavome iš oro uosto iki viešbučio ir susiruošėme pavalgyti. O dabar apie maistą Marakeše ir kaip sekėsi praustis po šaltu dušu.

...Atsisėdome prie staliuko ant Marakešo restorano stogo. Kaip jau minėjau kainos buvo 60 ir 180 dirhamų (1 euras apie 11 dirhamų). Nusprendžiame nerizikuoti ir pasirinkti didesnį rinkinuką dviem. Neapsirikome. Beje, vanduo į šią kainą jau buvo įskaičiuotas. Kadangi vandens iš vandentiekio nerekomenduojama gerti, teko pirkti butelius, kurių kaina apie 3 dirhamus. Įrankius padavėjas padėjo ant raudonų medžiaginių servetėlių, atnešė dvi stiklines. (Vėliau patirsime, jog valgant paprastose kavinėse jums tiesiog paties didelį popieriaus lapą ant stalo ir ant jo dės lėkštes su maistu, stiklines).

Pirmas patiekalas patiektas ant stalo – salotos, kurių kiekvienas ingredientas buvo sudėtas į skirtingas lėkštes (beje, salotos nebuvo labai stebuklingos, alyvuogės kiek pernokusios, kiti keistesni derinukai liko nesuvalgyti). Rekomenduoju paragauti vietinių datuliu – jos tiesiog dieviškos! Visas stalas buvo nuklotas aviena su keistais vietiniais vaisiais. Skonis išties geras – mėsa minkštutė, vaisiai kiek rūgštoki.

Beje, jei keli žmonės užsisakys tą patį patiekalą, tarkim avieną, vietiniai sudės didelę porciją į vieną indą bei atneš kelias lėkštutes valgantiems. Tad jei labai norite individualumo, pabrėžkite, jog savo porciją norite gauti asmeniškai. Pasidaro kiek vėsu, tad nusileidžiame į restorano vidų. O ten mūsų laukia minkštas kampas po užuolaidėlės, margaspalviai raštai, pagalvėlės...

Išties nuoširdus padavėjas neša desertą – didžiulį vaisių padėklą su šviežiausiais ir sultingiausiais kada ragautais apelsinais ir obuoliais. Beje, ragaujame ir vietinių sausainukų. Pastarieji labai skanūs. Regim, jog link mūsų keliauja antras padėklas – arbatos stiklinės ir gražusis arbatinukas. Padavėjas ruošiasi arbatos gėrimo ceremonijai. Nors pilvai plyšta nuo suvalgyto maisto, bet visa šita gausybė, įdomi aplinka taip keri, jog negali atsispirti paragauti. Beje, pabandėme bent iš dalies atkartoti šį ritualą, o kaip mums pavyko, galite pasižiūrėti čia: Marokas. Berberų viskis arba tradicinė mėtų arbata.

Su laimingomis šypsenomis iškeliaujame link savo viešbučio. Einame šurmulingo Marakešo gatvelėmis ir jaučiamės kaip filmuodamiesi gal dešimtyje matytų filmų. Beje, Maroke buvo filmuotas „Babelis“, „Gladiatorius“ ir dar daugelis kitų... Vakare čia vyksta veiksmas – daugybė prekeivių turguje, gatvėje spaudžiamos natūralios apelsinų sultys, stovi palapinės su ilgais stalais, kur galima pavalgyti.

Taip pat įrengti mini barai, prie kurių galima prisėsti ir užkąsti sraigių už 5 dirhamus. Susigundome, bet valgyti virtas sraiges pasirodo ne taip jau šaunu. Gal keptos jos būtų skanesnės, dabar tiesiog primena grybus. Nusiperkame sulčių – apie 20 dirhamų litras (nusiderime iki 15 ir gauname šiek tiek atskiestų, o už 20 gėrėm 100 proc. natūralių saldžių apelsinų sulčių).

Dabar jau be palydos susirandame savo nakvynės vietą. Dar viena staigmena – nėra šilto vandens. Atsiranda drąsuolių, kurie maudosi po šaltu dušu.

Ryte paaiškėja, jog reikėjo tiesiog paklausti, kur galima nusimaudyti, nes šiame viešbutyje yra šilto vandens. Žodžiu, apie viską šioje šalyje reikia kalbėtis.

Beje, jokių pusryčių negavome, nes tai nebuvo numatyta. Išvykstame iš viešbučio ir patraukiame link taksi stovėjimo aikštelės. Norime nuvažiuoti į stotį, iš kur trauksime į Azilal miestelį, kur netoliese šniokščia gražusis krioklys.

Kita pasakojimo dalis netrukus! Savo įspūdžiais dalinamės diskusijose