Kelionė į Kenijos Mombasą – viena Afrikoje (II dalis)

Labas rytas, Afrika! Po nuostabių pusryčių patraukiau pasivaikščioti prie jūros. Einant per tiltelį vėl sulaukiau „bella, bella“. Tuoj pradėsiu jaustis itale. Paplūdimys, švelniai pasakius, nesužavi. Smėlis baltas, tačiau žolių kalnas. Kenijoje labai ryškūs potvyniai ir atoslūgiai. Kasdien vanduo pakyla ir nusėda, palikdamas ruožą jūros žolių.

Viešbutis „lily palm“ ir šalia esantis „Baracuda beach“ yra vienoje įlankoje, kurioje tų žolių lieka ypatingai daug. Be to, beveik visa pakrantė yra saugomas jūros parkas, tad žolių negalima išvežti. Paplūdimiai Kenijoje yra vieši ir vietiniai gali juose vaikščioti, siūlyti įsigyti suvenyrų. Gultų paplūdimyje nėra, tik prie baseino. Tačiau paplūdimio smėlis... Kaip Nidoje – baltas ir purus. Indijos vandenynas šiltutėlis. Taip ir norėjosi nusiplėšti nuo rankos tą nelemtą gipsą ir šokti į žydras bangas...

Šią dieną nusprendžiau skirti pažinčiai su aplinka. Pirmiausia iškeliavau pasivaikščioti į Watamu, kaip man rekomendavo goafrica.lt. Šis kurortas kažkada buvo vietinių žvejų kaimelis, nemažai trobesių liko nuo tų laikų. Asfaltuotos yra tik pagrindinės dvi gatvelės, visur kitur – uolėti keliukai, ir ne šiaip žvyras, o tikros uolos. Visa vietovė kažkada buvo jūros dugnas. Paskui priaugo koralų ir žemė iškilo, koralai suakmenėjo, jų tarpuose susikaupė žemė. Ant šios uolienos medžiai neauga, tad aplink Watamu, kiek akys užmato – neįžengiami krūmynai su aštriais spygliais. Pačiam miestelyje yra kelios parduotuvėlės, kuklus afrikietiškas „prekybos centras“, keli restoranėliai ir barai, kol kas, sezonui tik įsibėgėjant, dar uždaryti. Viso Watamu kurorte yra apie 10 viešbučių.

Vietiniai veikos turi nelabai daug: stoviniuoja, sėdi pakampėse, plepa ir kalbina kiekvieną praeivį. Gatvėse daug vyrų, bet galima išvysti ir moterų. Moterį lengviausia atpažinti iš gabaritų – jos beveik visos kone trigubai storesnės už vyrus. Visas kalbas apie badą Afrikoje čia bemat pamiršti. Ir iš kur jos tokios apkūnios? Neatrodo, kad daug valgo. Bet kuriuo atveju, vietiniams vyrams moters kuo daugiau, tuo geriau, tad jos gali valgyti sau i sveikatą ir dėl dietų nesukti galvos. Maža to, apsisuka klubus kokiomis penkiomis skaromis, kad tik kuo didesni sėdmenys atrodytų – nuo spalvų gausos raibsta akyse.

Tačiau svarbiausias moterų atributas – šukuosena. Beveik ant kiekvienos trobelės užkabintas plakatas, kad čia daromos šukuosenos, pinamos kasytės. Afrikiečių plaukai labai šiurkštūs, garbanoti, sunkiai prižiūrimi, tačiau jiems skiriama daug dėmesio. Dažnai moterys, dirbančios kur nors viešbutyje, skuta galvą plikai ir kasdien nešioja peruką. Ilgi, tiesūs ir blizgantys europiečių plaukai čia yra grožio idealas.

Labai įdomi vieta Watamu miestelyje  – mokykla. Jos teritorija aptverta, gale ilgas, baltai dažytas pastatas skardiniu stogu, o priešais – didžiulė ištrypta aikštė. Pertraukų metu iš mokyklos pabyra uniformuoti vaikai, klykia, juokiasi ir spardo nuplyšusį kamuolį. Nors Kenija garsėja savo bėgikais, futbolas čia vis tiek yra sporto šaka numeris vienas. Pamatę, kad juos fotografuoju, vaikai visada lenda į objektyvą, tačiau už tai prašo saldumynų. Jų vaikams duoti negalima, nes dantų jie neįpratę valyti, o dantistų beveik nėra, tad nuo saldumynų vaikams kaipmat sugenda dantys.

Po pasivaikščiojimo Watamu kurorte, nusprendžiau traukti į Malindį. Organizuojamos ekskursijos – pažintis su Palindžiu, tačiau mane pavėžėjo Gabriele. Kelias nuo Watamu iki Malindi užtrunka apie 20 min. Yra kitas kelias, netoli pakrantės, per krūmynų, tačiau niekam nerekomenduoju. Malindi jau gerokai didesnis miestas, triukšmingas, su intensyviu eismu. Kažkuo primena Hurgadą Egipte: tokios pat gatvės su šaligatviais kur ne kur, skubantys vietiniai, netvarka ir triukšmas, pilna suvenyrų parduotuvėlių, kuriose reikia derėtis. Tik tiek, kad gerokai žaliau ir oras pilnas drėgmės bei egzotiškų kvapu. Ir veidai aplink juodi.

Malindi paplūdimys labai ilgas ir platus. Liepos mėnesį turistų ten beveik nematyti, tačiau vietinių pakankamai. Dauguma praeivių – jauni vaikinai. Kai kurie sutūpę ratuku kažką aptarinėja ir mokinasi akrobatinių triukų. Profesionalesni vartosi kūliais, stovi ant rankų, šokinėja, o mažiau patyrę stebi ir mokosi. Dauguma be marškinėlių – didžiuojasi savo ištreniruotu kūnų ir jį visiems demonstruoja. Kadangi vietiniams vanduo šaltokas, besimaudančių buvo labai mažai, tačiau pakrantė buvo pilna užsiimančių vandens sportu – jėgos aitvarais.

Visa Mombaso pakrantė puikiai tinka šiam vėjo sportui. Pasėdėjau Malindi paplūdimyje gerą valandą, bandžiau degintis, tačiau debesėliai ir vėsokas vėjas tam trukdė. Stebėdama horizontą pasinėriau į savo mintis, kol Indijos vandenyno vėjas ir jas išpūtė iš mano galvos... Pakrante vaikščiojo masajai. Įdomus vaizdas – baltas smėlis, mėlyna jūra ir ryškiai raudonos masajų skaros, kedenamos vėjo. Aš juos stebėjau, jie – mane. Matyt susidomėjo, ką vieniša europietė veikia atokiame Malindi paplūdimio kampelyje. Pasijutau nejaukiai ir nusprendžiau, kad šiai dienai įspūdžių užteks. Patraukiau namo.

P.S. Po vakarykščio pasisėdėjimo restorane pastebėjau ant kojų kelis spuogelius. Net nepajutau, kada man įkando uodai. Važiuodama į Keniją nuo maliarijos tablečių negėriau, nes prisiskaičiau apie jų šalutinį poveikį ir nusprendžiau, kad geriau aš naudosiu purškiamą apsaugą. Tuo labiau, kad geriant tabletes nesi garantuotas, jog neužsikrėsi maliarija, tiesiog susirgus simptomai bus švelnesni ir liga lengviau praeis. Kenija yra maliarijos rizikos zonoje, tačiau tikimybė labai maža, ypač kurortuose. Tad, apsvarsčiusi viską, prisipirkau visokiausių purškalų nuo uodų ir pasiėmiau uždaresnių drabužių. Purškalų, beje, vėliau nenaudojau – pamiršau... Po pirmojo vakaro daugiau manęs uodai nė kart ir nesugėlė.