Kelionė į Maroką - įspūdžiai iš „no problem“ šalies (foto)

„Kelionės planavimas prasidėjo nuo šalies pasirinkimo. O norėjosi kažko pigaus ir neįprasto. Paskaičiau forumų ir pasakojimų apie Maroką ir abejonių nebekilo“, - savo įspūdžius pasakoja Žilvinas B.

Išsirinkome šalį, pasiūlėme keliems draugams prisijungti, ir jau po kelių dienų pirkome bilietus Kaunas-London-Fez ir Marrakech-Frankfurt-Ryga. Bilietus pirkome 4-5 mėnesiai prieš kelionę. Susirinko 6 žmonių kompanija. „Pasigooglinom“ kas ką nori pamatyti, nusipirkom Lonely planet gidą ir pirmyn!

Nuotykiai prasidėjo jau nuo skrydžio, kuris buvo atidėtas 2 valandas, o tarp skrydžių tik 3,5 valandos skirtos persėdimui, teko pabėgioti su sumuštiniais rankose po Stansted oro uostą. Gerai, kad viskas baigėsi sėkmingai ir jau ta patį vakarą sėdėjome lėktuve, planavom savo būsimus įspūdžius.

Labai tikėjomės visur nusiderėti, bet oro uosto taksi šitam planui nepritarė, kaip ir pirmojo mūsų „viešbučio“ šeimininkas. Na bet mes, aišku, atvažiavome pamatyti taupiai, o ne prabangiai, tad išsirinkę pigiausią viešbutį – 1 kambarys su trimis lovomis, užklotais be patalynės, šaltomis sienomis, tualetu be stogo ir karštu vandeniu duše, paprašius virėjo.

Viskuo buvom patenkinti ir išėję pasivaikščioti po naktinį Fezą susiradome pirmą „achuja“ (brolis), kuris tapo svarbia kelionės dalimi, ne tik aprūpinęs vietinėmis gėrybėmis. Pavakarojome terasoje. Pagaliau pasijautėme kitame pasaulio krašte...

Rytas prasidėjo musulmoniškų maldų klausymų, kuris kartojosi kas pora valandų. Prabudome sušalę, bet mūsų, beveik asmeninio virėjo dėka, šilti blynai ir mėtų arbata pataisė kūno temperatūrą.

Rytinis pasivaikščiojimas po miestą neapsiėjo be mokamos vietinių pagalbos. Nerasdami odų raugyklų, pasinaudojome vietinio vaikinuko pagalbą, už kurią teko susimokėti, bet patys kalti, juk žinojom, kur važiuojam. Vaizdas ir ypač kvapas buvo verti dėmesio. Nors buvo prašoma daugiau, užsispyrėme ir sumokėjome vos 50 dirhamu už visus šešis asmenis.

Tolesnis pasivaikščiojimas atskleidė marokiečių vairavimo ypatumus, pamatėm pirmuosius „gyvus“ apelsinus ir pasidžiaugėm šiluma, tuo pat metu Lietuvoje buvo apie -25 laipsnius (vasario 6 dieną).

Viskas vyko pagal planą iki tos akimirkos kol reikėjo išsinuomoti automobilį. Čia vėl neapsieita be vietinių pagalbos, kurie visada žino, kur ko ieškoti. Bet po pirmuoju pagalbininku teko labai nusivilti, nes 3 valandų vaikščiojimas po agentūras nieko gero nedavė ir palikę savo draugą naujamiestyje grįžome pas saviškius.

Teko ieškoti savo „achujos“. Žinant jo vardą nebuvo sunku – vienas draugas paskambino kitam, tas nubėgo, pasakė ir Juzė jau čia. Papasakojom savo bėdą ir problemos išsisprendė. Gavom vairuotoją, miniveną ir kuro. Ne toks buvo mūsų planas, bet džiaugėmės dar ne kartą, kad viskas taip susiklostė.

Nuo tos akimirkos mūsų įspūdinga kelionė pasidarė kupina aikčiojimų. Ką pamatydavom kasdien, būtų užtekę visai kelionei, bet vis važiavom ir atvažiavę stebėjomės.

Kadangi mūsų Juzė ne tik surado mums transportą, bet ir nusprendė palydėti mus iki dykumos, o paskui ir iki Marrakech. Pirmoji stotelė – Meknes. Apsistojome pas jo „achuja“, Simon. Nekalba žmogus angliškai, o mes prancūziškai, bet susikalbėjom, pasilinksminom, pagamino labai skanaus tradicinio maisto, už maistą pinigų neįsiūlėm. Sotūs ir laimingi atsigulėm miegoti. beje, dar vakar nusprendėm, kad valgysim tik vietinių gamintą maistą, nes prekybos centro kainos labai greitai nuvijo norą gamintis patiems.

Trečia diena buvo labai ilga ir su labai daug pliusiukų, padėtų žemėlapyje ir galvoje. Nuvažiavom apie 700 km, aplankydami kažkokio mirusio dėdės kapavietę, senovinį kalėjimą po miesto aikšte, Volubilis, Moulay Idriss, žmonių nebijančias beždžiones, Middle Atlas, ir galiausiai pasiekėme dykumą, jos grožio nepamatėme iki ryto.

Kelionėje nusprendėme paragauti vietinio alaus, na ir kažko dar vietinio rimčiau ir bėda – religinės šventės, alkoholis neparduodamas. Bet kaip taip gali būti „no problem“ šalyje? Akropolio dydžio prekybos centre mūsų draugas paprašo pakviesti parduotuvės vadybininką, nes turistams reikia. Po pusvalandžio derybų apsaugos lydimi esame įleisti į alkoholio skyrių, išsirinkę ko norim buvome palydėtį į atskirą kasą, apsipirkom, čekio tik nedavė, bet parodė. Ir kuo gali skųstis?

Praalkom. Teko vėl pasivaišinti nuo gatvėje pakabinto mėsos gabalo nupjautos mėsos šiš kebabu. Virėjas nepasirodė higienos gerbėjas, tad dezinfekcija prieš ir po maisto buvo pats tas.

Pasistiprinom ir vėl į kelią. Važiavome pas mūsų „achujos“ brolį. Atvykę pradėjom derybas dėl kelionės kupranugariais, kuri nebuvo mūsų plano dalis, bet sutaupytus pinigus nusprendėme paaukoti šitam reikalui, ne kasdien pasitaiko šiaip ar taip, o dar skani vakarienė ir nedidelė nakvynės kaina dykumos viešbutyje, kuriame naktį nei elektros, nei šilto vandens nėra.

Susitarėm ir nuo ryto paaikčioję prie kopų, kokių nematę gyvenime, sėdome ant savo naujų transporto priemonių. Itin lėti padarai, „jojant“ skauda kojas, bet džiaugėmės pabandę. O kur dar saulė ir deginimasis vasario viduryje...

Atjojom, jeigu taip galima pavadinti, pas beduinus, pavalgėm kuskus košės su smėliu, pamatėm kaip žmogeliai gyvena, gaila jų, o mes dar skundžiamės...

Pajudėjom toliau iki savo palapinių. Šiąnakt vieni dykumoj, laužas, būgnai, smėlis ir žvaigždės... Na ir šalta naktis, pilni apatiniai smėlio, pora aplink besisukiojančių kačių.

Bus daugiau...