Jo pažįstami mus nuvežė iki paplūdimio, o atgal turėjom pareiti pėsčiomis. Beveik visi turi džipus, nes paprasta mašina greitai pameta ratus. Pavažiavus apie 10 min džipas išsuko iš kelio ir išleido mus vidury džiunglių, prie takelio-tunelio. Įlindę ėjome tuo tuneliu geras 15 min kol išlindome į rojų... Kitaip nežinau, kaip pavadinti.
Prieš mūsų akis atsvėrė nuostabiai baltas paplūdimys, apsuptas palmių giraitės ir skalaujamas žydro Indijos vandenyno. Aplink – nė gyvos dvasios, tik smėliu bėgioja rožiniai krabai ir bangos nešioja kokoso riešutus. „Bounty“ šokoladuko rojus. Nesinorėjo niekur iš čia keliauti, tačiau patraukėme iš lėto paplūdimiu link Watamu. Kelionė užtruko geras dvi valandas ir tas paplūdimys niekaip nesibaigė. Ėjome tarsi riba: vienoje pusėje – neaprėpiamas Indijos vandenynas, kitoje – žalia augalų siena, o priešais – baltas paplūdimys. Gabriele pasakojo, kad tose palmių giraitėse daug europiečių turi vasaros vilas ir atvažiuoja čia kasmet kelioms savaitėms.
Po poros valandų ėjimo susidūrėme su problema – atėjo potvynis ir jūros vanduo pakilo tiek, kad visiškai apsėmė paplūdimį. Jau buvome priėję prie kažkokio viešbučio, tad teko eiti į viešbučio teritoriją. Viešbutis dar nebuvo pradėjęs sezono, sutikome tik sargą, kuris maloniai nusišypsojo ir parodė, kur praeiti toliau. Va, ką reiškia būti muzungu (svahili k. - baltaodis) Afrikoje. Jei būtume juodaodžiai, tas sargas būtų mums tik pamojavęs ginklu prieš nosį ir liepęs sukti atgal – tiesiai į pakilusį potvynio vandenį... Po beveik 4 valandų ėjimo basomis pasiekėme viešbutį, jau buvo pradėję tempti. Taip ir užmigau vakare, vis dar girdėdama smėlio girgždėjimą po savo pėdomis ir jausdama sūrius vandens purslus ant lūpų.
Miegoti nuėjau anksti, nes laukė kėlimasis 5 val. ryto. Turėjau važiuoti į safarį. Kaip galima būti Afrikoje ir nenuvažiuoti į safarį? Mano atostogos buvo trumpos, tad pasirinkau patį trumpiausią safarį, vienos nakties, į artimiausią Rytų Tsavo parką.
P.S. Susidraugavau su registratūros darbuotoja – labai simpatiška juodaode mergina. Dabar kiekvieną dieną susitikusios pasisveikinam, pagiriam viena kitos išvaizdą ir pajuokaujam apie šį bei tą.
Temsta Kenijoje anksti, o švinta vėlai. Pakilome dar prieš saulės tekėjimą, papusryčiavome viešbutyje ir išvažiavome į safarį. Pasiėmiau nedidelę kuprinę, į kurią įsidėjau džemperį, marškinėlius, šlepetes ir antras kelnes, kepurę nuo saulės, skarą nuo dulkių ir fotoaparatą bei ipodą. Mūsų buvo 8 viename autobusiuke, plius gidas ir vairuotojas. Likę 7 turistai – angliškai nekalbantys italai. Gerai, kad gidas puikiai kalbėjo angliškai.
Neatsimenu, kaip išvažiavome iš Watamu – užmigau vos įsėdus į autobusiuką. Po poros valandų išlipome pramankštinti kojų vietoje su gražiu panoraminiu vaizdu. Aplink, kiek užmatė akys – žaliuojantys laukai ir reti miškeliai, bei raudona žemė. Žemė, artėjant prie Tsavo parko, darėsi vis raudonesnė – nuostabios vario spalvos.
Sustojus prie mūsų tuoj pristojo trys vaikai ir ėmė siūlyti saldainius. Popierėliai tų saldainių visiškai nusitrynę, nelikę jokios prekinės išvaizdos. Vaikai purvini, nuplyšę, tačiau su plačiomis šypsenomis. Taip ir norėjosi jiems sumokėti ir atiduoti saldainius atgal. Tačiau gidas jau anksčiau buvo išaiškinęs, kad nei saldumynų, nei pinigų duoti vaikams nereikia – jie pripranta ir darosi vis įkyresni.
Vaikai, pamatę, kad saldumynų mums neparduos, nusprendė padainuoti. Dainelė jų paprasta, turistams sukurta prieš daugybę metų, ir tapusi beveik liaudies daina. Žodžiai svahili kalba skamba taip: „Jambo, jambo buani, abarigani - muzuri sana, uogeni muakaribisiua kenya etu – akuna matata“. Vertimas būtų toks: „Labas, labas turiste, kaip sekasi – labai gerai, jūs esate labai laukiami Kenijoje – jokių problemų“. Taigi, garsusis „akuna matata“ reiškia „nėra problemų“, o labas yra „jambo“. Ačiū svahili kalba būtų „asanti sana“. Beje, svahili kalba yra viena iš Kenijos genčių kalbų, bet labai plačiai vartojama. Beveik visi vietiniai ja kalba, kaip ir anglų kalba.
Po geros valandos kelio pasiekėme Rytų Tsavo parko vartus. Jau buvo įsidienoję, temperatūra pakilusi iki kokių 30 C, drėgmės, tokios kaip pakrantėje, nelikę nei kvapo, aplink tik išdžiuvusios savanos. Sustojome prie vartų, pageidaujantys galėjo pasinaudoti tualetu, nusipirkti suvenyrų parduotuvėje. Patraukėme prie upės. Pakeliui mus pasitiko juodaveidžių beždžionėlių būrys. Jos noriai pozavo prieš objektyvą, tačiau per arti mūsų neprisileido.
Upė visiškai sekli, galima laisvai perbristi, tačiau niekas nedrįstų to daryti, nes jau ant pakrantės pamatėme du krokodilus. Vietinis parduotuvėlės darbuotojas atnešė mėsos gabaliukų. Ot, buvo mums visiems džiaugsmo, kai didesnysis krokodilas, kokių 4 metrų ilgio, atšliaužė tos mėsos susirinkti. Galėjome drąsiai jį fotografuoti iš 1 metro atstumo, nes jis buvo toks storas, lėtas ir tingus, kad mes jo visiškai nedominome, be to, judėjome per greitai. Daug paprasčiau valgyti prieš nosį padėtą mėsą.
Prisifotografavę krokodilų pajudėjome į parką. Tik įvažiavus visus apėmė euforija – mes parke! Išsitraukėme fotoaparatus ir išlindome pro angą stoge, pasiruošę fotografuoti palei kelią išsirikiavusius gyvūnus. Ot, buvo juoko gidui... Pirmąjį gyvūną pamatėme už kokių 200 m nuo vartų – tai buvo vieniša impala, šuoliuojanti kažkur tolumoje. Nepaisant atstumo, liepėme vairuotojui sustoti ir puolėme fotografuoti. Tada gidas paaiškino, kad bus dar tų žvėrių ir iš arčiau, tad paragino negaišti laiko. Antrasis gyvūnas buvo dramblys, vėlgi, už kokių 200 m. Visi italai puolė vienas per kitą gerėtis „bella, elefante bella“. Tą frazę vėliau girdėjau dar tiek kartų, kad jau bloga darėsi. Po pirmųjų kelių gyvūnų, jau nebeskaičiavome, kiek ir ko matėme. Matėme zebrų, impalų, gazelių, vandens antilopių, elando antilopių, žirafinių antilopių, buivolų, dramblių, žirafų, karpuočių ir stručių.
Gyvūnai kartais stovėdavo visiškai šalia kelio, nesibaimindami mūsų autobusiuko. Jie pripratę prie burzgiančių transporto priemonių. Safaryje galioja griežtos taisyklės – negalima triukšmauti, šūkauti, trikdyti gyvūnų, mėtyti ką nors iš autobusiuko ar išlipti iš transporto priemonės. Reikia kuo mažiau trukdyti gyvūnams savo buvimu. Po pirmos valandos ir daugybės gyvūnų, jau nebereaguodavom į kiekvieną antilopę, o aš stengiausi pagauti kadrą, kuriame būtų kuo daugiau skirtingų gyvūnų. Geriausi pavyko su žirafa ir stručiu, bei drambliais ir žirafomis. Kelis kartus gyvūnai perėjo kelią mums prieš nosį – turėjome sustoti praleisti. Vieną kartą tai buvo vienišas buivolas, o kitą kartą – kaimenė dramblių. Nuostabus jausmas, kai tau prieš nosį žingsniuoja 20 šių didingų gyvūnų. Pasijunti toks menkas ir bejėgis... Visas Tsavo parkas aptvertas tvora, o virš vartų pakabinti vielos gabalai, kuriais teka silpna elektros srovė. Jei drambliai bando išeiti per vartus, jie nugara liečia tą vielą ir išsigąsta elektros srovės.
Rytu Tsavo parkas yra didžiausias Kenijoje, jo plotas – 11747 kv.km. Kažkada greitkelis, nutiestas tarp Mombaso ir Nairobio, Tsavo parką padalino į Rytų ir Vakarų. Mes išvažiavome papietauti stovyklavietėje prie to greitkelio (parko viduje nėra nei vienos stovyklavietės). Vaikštinėdama po pietų radau „šūdvabalį“, didumo kaip mano delnas. Matyt dramblių mėšlą valgo, kad tokie dideli užauga.
Po pietų tęsėme savo safarį ir iki vakaro dar važinėjome stebėdami gyvūnus. Gidas buvo labai malonus jaunas vyrukas. Jis, žinoma, daugiausia kalbėjo itališkai, bet nepamiršdavo atsisukti į mane ir visada pradėdavo žodžiais „yes, madam, now...“. Aš jo paprašiau nesikreipti į mane „madam“ – jaučiausi kaip baltaodė kolonistė, bet gidas paaiškino, kad kitaip nemoka. O vairuotojas jau nebuvo toks mielas. Vis stengėsi įsiterpti, pasakyti ką nors, pasirodyti, jog irgi yra svarbus. Bet vairavo jis gerai. Jau išvažiuojant iš parko per raciją jam pranešė, kad kažkur liūtus pastebėjo.
Lėkėm iki tų liūtų pasišokinėdami ir palikdami dulkių stulpus už savęs. Atvažiavę radome kitus 10 autobusiukų ir džipų – visi stebėjo liūtus pievoje. Už maždaug 200 m nuo kelio, savanoje tupėjo liūtai, vienas arčiau, kitas kiek tolėliau. Tada pirmasis (tai buvo liūtė) pakilo ir lėtai nuslinko tolyn, o iš paskos kėblino du jaunikliai. Kitas liūtas irgi prisijungė prie šeimynos ir nuėjo kartu. Nors ir iš toli, vaizdas buvo nepakartojamas.
Leidžiantis saulei atvykome į nakvynės vietą – stovyklavietę „Man eaters“. Stovyklavietė pastatyta nuostabioje vietoje ant upės kranto. Ji taip pavadinta dėl to, kad prieš daugybę metų čia buvo tiesiamas geležinkelis, ir jo statytojus pradėjo puldinėti du liūtai – žmogėdros. Galų gale, po daugybės suvalgytų darbininkų ir įbaugintų žmonių, pats geležinkelio inžinierius tuos liūtus nušovė. Taigi, stovyklavietės erdvioje registratūroje gavome raktus nuo savo... palapinių!
Taip taip. Pasirodo, palapinės būna užrakinamos. Ir tai buvo nuostabiausia palapinė mano gyvenime. Palapinės sustatytos viena šalia kitos eilute, jų plotis po maždaug 10 m, o ilgis po kokius 15 m, pastatytos palapinės ant cementinio pagrindo. Ateini, atsirakini spyną, pakabintą ant didžiulio užtrauktuko, ir įeini į vidų. Čia tave pasitinka mūryta sienelė su didžiuliu veidrodžiu, stalu ir vaisiais ant stalo, bei rašteliu „sveiki atvykę“. Viename kampe išmūrytas tualetas, kitame – dušas, o apėjus sienelę, pastatyta didžiulė lova su baldakimu ir afrikietiškai raštuota patalyne. Priešais lovą – išėjimas į terasą. Atitrauki užtrauktuką ir išeini į savo palapinės terasą, kur sustatyti pinti krėslai, o priešais atsiveria vaizdas į čiurlenančią upę ir džiungles už jos. Nuo laukinės gamtos nėra jokių užtvarų ar sienų, registratūroje liepė nenustebti, jei ryte išėjęs iš palapinės pamatysi zebrą, ar bent jo pėdsakus...
Vakarieniavome visi kartu su gidu, prie vieno didelio stalo. Restoranas įrengtas terasoje, žemiau dar viena terasa, o dar žemiau – upė. Po daugybės itališkų kalbų nusprendžiau pasivaikščioti ir paklausiau gido, ar galiu nueiti prie upės. Jis leido, tad patraukiau smėlio takeliu, per akmenis, prie vandens. Atsitūpusi stebėjau čiurlenantį vandenį ir šviesos atspindžius jame, kai išgirdau triukšmą terasoje virš savęs. Ten stovėjo apsaugos darbuotojai, mūsų gidas, vairuotojas ir kiti darbuotojai. Visi jie kaip pamišę man mojavo ir rėkė, kad grįžčiau atgal. Nesupratusi, kas vyksta, ramiai paržingsniavau, o gidas net suprakaitavęs ėmė man aiškinti, jog prie upės eiti negalima, ten krokodilų yra ir leopardai vaikšto. Pasirodo, kai aš klausiau, ar galiu eiti prie upės, jis nesuprato, jog tiesiogiai prie upės, manė, kad iš terasos upe pasigrožėti...
10 val. vakaro stovyklavietėje išjungiama elektra, paliekama apšviesta tik upė. Nesupratau, kodėl. Rodos, taupo ją, be to, turistams keltis anksti, tad nėra ko naktinėti. Visi gavome rankinius prožektorius ir į palapines grįžom pasišviesdami jais. Net adrenalino priplūdo į kraują, kai ėjau siauru takeliu dairydamasi aplink, ar neišvysiu kur blizgančių leopardo akių. Aišku, laukiniai gyvūnai mūsų bijo labiau, negu mes jų, tačiau vis tiek, tamsoje, Afrikos savanoje, šiurpoka.
Grįžusi į palapinę įsitaisiau šiaudiniame krėsle savo terasoje-balkone ir įsistebeilijau į apšviestą upę. Tyrinėjau kiekvieną šešėlį kitapus upės, kiekvieną medžio kamieną ir plyšius tarp jų. Rodos, jau mačiau lėtai ir atsargiai iš tamsos tiesiantį pėdą leopardą. Tačiau buvo tylu ir visiškai ramu. Niekur, turbūt, nakties dangus nėra toks gražus, kaip savanoje... Kai man goafrica.lt atstovai pasakojo, jog bus taip nuostabu, netikėjau, ir štai laikas sustojo, o akys paskendo milijonų žvaigždžių nusėtame danguje...
