Po Europą su palapine – atostogos be jokio plano

„19 dienų, 11 aplankytų Europos miestų, įsimintinos nakvynės pačiose neįprasčiausiose vietose, paslaugūs pavežti sutinkantys prancūzai ir tranzavimo kultūros nepripažįstantys italai – tai trijų lietuvių studentų Justino, Tomo ir Otilijos vasaros nuotykis – Eurotripas lietuviškai“, - pasakoja Vitalija S.

Paprastai ilgesnes atostogas būsimieji turistai nuodugniai apgalvoja, suplanuoja, apsiskaičiuoja išlaidas ar bent užmeta akį į žemėlapį susidėliodami kryžiukus, kokius objektus norėtų aplankyti ir kur kurią naktį numatyta nakvoti. Tačiau šios atostogos buvo kiek kitokios. Trijų studentų vasaros kelionės šūkis - „Viskas random“ (liet. neplanuotai). Preliminariai numatyti lankytini miestai ir suplanuota tik viena: kelionės startas – Eifelio bokštas, finišas – Romos oro uostas.

Nuotykiai prasideda!

Pirma susitikimo vieta Paryžius pasirinktas neatsitiktinai – Eifelio bokštas tapo kone strategiškai patogiausia tarpine stotele. Visi trys draugai gyvena ir mokosi skirtingose šalyse: Otilija (21 metai) atėjus rugsėjui vėl panirs į studijas VU, Justinas (22 metai) grįš mokytis į Angliją, na, o Tomas (22 metai) toliau krims mokslus JAV, Teksase.

Paklausti, kodėl kelionės tikslu tapo Prancūzija bei Italija, trijulė tvirtina, kad tai ne tik savo kultūra bei istorija turtingos, bet ir puikiai turistams pritaikytos šalys. „Net tokiems žaliems, kaip mes“ – juokiasi Otilija. Tiek Italija, tiek Prancūzija 2011 m. pateko į lankomiausių pasaulio šalių dešimtuką: Prancūzija 2011 m. buvo pirmoje, o Italija penktoje vietoje.

Kaip ir planuota, birželio 11 d. vakarą trys lietuvaičiai susitiko prie Paryžiuje esančio Eifelio bokšto. Rankose palapinė trims, miegmaišis, o kuprinėse tik reikalingiausi daiktai, tarp kurių ir lėktuvo bilietai birželio 30 d. numatytam grįžimui iš Romos į Vilnių.

Prie Monte Karlo kazino Monake. Iš kairės-Otilija, Tomas, Justinas

Einu kur noriu, miegu kur noriu

Pirmuoju kelionės rūpesčiu tapo galvosūkis, kur Paryžiuje atrasti tinkamiausią vietą nakvynei. Vėliau paaiškėjo – tai vienas iš pagrindinių klausimų, nedavusių ramybės visas 19 dienų. Tąnakt trijulės palapinė išdygo prie Liuksemburgo sodų. Na, o vėliau nakvynės vietų sąrašas pasipildė ir kitais skambiais pavadinimais: nakvota ir Luvro kieme, Orleano miesto centrinėje aikštėje, prie įvažiavimo į Marselio karinę gynybos bazę, Nicos, Monako ir kelių Italijos kurortinių miestelių paplūdimiuose, Vatikane ant šaligatvio, Romoje prie Koliziejaus bei ant istoriniame romėnų parke esančios koncertų scenos. Patys studentai stebisi, kad išskyrus trumpą malonų pokalbį su apsaugos darbuotoju Luvro kieme, palapinė niekam neužkliūdavo. O nakvodami Marselyje lietuvaičiai sulaukė ir nemokamo rytinio dušo – studentus pabudino apie 6 val. ryto įsijungusi automatinė vejos laistymo sistema. Žinoma, kaip tyčia, tąnakt palapinės buvo nutarta nestatyti...

Smalsu, kodėl gi lietuvaičiai nepasinaudojo CouchSurfing‘o privalumais? Justinas pripažįsta, kad tokiu būdu buvo galima pasilengvinti savo kelionę, tačiau gana sunkiai sekėsi planuoti, kuriuo metu kokiame mieste trijulė atsidurs, o ir laiko šioms paieškoms kiek pritrūko. Juk į kelionę leidosi išsyk po paskutinių studijų dienų.

Rytas Orleano centre...

Laimės kūdikiai iš Lietuvos

Stebėtina, tačiau per visas tris savaites nebuvo patirta jokių rimtų incidentų: du kartus teko susidurti su Prancūzijos greitkelių apsaugos darbuotojais, kurie vietoje baudos už tranzavimą neleistinoje kelio atkarpoje, pavežėjo studentus iki ten, kur tai daryti legalu, o ir su policija teko bendrauti tik kartą.

„Kadangi miegodavome viešose vietose, buvo naktų, kai paeiliui budėdavome“ – pasakoja Justinas. Vaikinas prisimena, kaip vieną rytą pabudęs paplūdimyje, greta savęs išvydo prigulusį vietinį, o netoliese sėdiniuojantį ir kitą nepažįstamojo draugą. Bičiuliautis nepanorę lietuvaičiai suskubo keliauti toliau. Tiesa, kitą kartą panašiu būdu, tik šį sykį Romoje prie Koliziejaus, „sutiktas“ nepažįstamasis buvo kiek atkaklesnis ir jau savais keliais patraukusius studentus sekė keletą minučių vis siekdamas susidraugauti.

„Dauguma kelionės akimirkų buvo tokios, kurias norėjosi sustabdyti, o sutiktus žmones geriau pažinti. Labai gerai prisimenu pirmojo espresso puodelio magiją Italijoje, nes tada supratau, ką reiškia espresso belissimo! Prisimenu Paryžių nuo Triumfo arkos, Ezė miestelį, kur ramybės ir įkvėpimo ieškojo pats F. Nietzsche. Tačiau niekas neprilygs mūsų nakvynėms... Esi nebaudžiamas, kai turi studento statusą“ – entuziaztingai prisimena Otilija.

Tranzuoti Italijoje – misija neįmanoma

Prancūzijoje tranzuojant susipažinti su Paryžiumi, Žanos d’Ark miestu Orleanu, jaunuoju Lionu, Marseliu, turtuolių kurortais Kanais bei Nica nebuvo didelių problemų. Paslaugūs prancūzai ne tik mielai sutikdavo pavežėti, tačiau ir nuoširdžiai stengėsi supažindinti lietuvaičius su čionykšte kultūra bei istorija: ligoninės seselė, giliai tikinti katalikė Izabelė, pristatė žymiausių Prancūzijos bažnyčių istoriją, Paryžiaus istorijos muziejaus galerijos vadovas (kuris jaunystėje taip pat daug tranzavo) mielai dalinosi žiniomis apie Prancūzijos gamtą, istoriją, muziejus kituose miestuose. Ne ką mažiau spalvingos asmenybės buvo ir sustojusi pavežėti vaikų darželio auklėtoja, misijai Afganistane besiruošiantis kareivis ar Kanuose socialiai remtinus asmenis vizualaus meno mokantis menininkas. Studentai tikina, kad liko maloniai nustebinti prancūzų nuoširdumu. Nuo pat Paryžiaus iki Italijos sienos (apie 1200 km) jie nukeliavo labai lengvai.

Tačiau pasiekus Italiją situacija radikaliai pasikeitė. Regis, šioje šalyje nėra populiari tranzavimo kultūra – per tris dienas pavežėti sustojo tik du vairuotojai, o ir nukeliauta bendra kelio atkarpa siekė vos 25 km. Buvo nuspręsta trumpinti pakeliui susidėliotą maršrutą ir nuo Italijos pasienio traukiniu vykti į Genują, o iš ten keliauti į Romą, pakeliui aplankant ir jaukius Italijos kurortus Ventimigliją bei Reko. Tačiau Italijoje keliauti ir viešuoju transportu pasirodė ne taip paprasta: kurortiniame miestelyje, kur buvo įstrigę lietuvaičiai, autobusai nevažinėjo, o traukinių stoties darbuotojai kaip tik tą dieną paskelbė streiką... Laimei, tik parai.

Kelionė – geriausias draugystės išbandymas

Otilija, Tomas ir Justinas – pažįstami nuo mokyklos laikų, tačiau vis tik paklausti apie didžiausias baimes, apnikusias prieš leidžiantis į šią avantiūrizmu dvelkiančią kelionę, prisipažįsta, jog neramino mintys, kad nesutars, susipyks. Laimei, šiai baimei nebuvo lemta realizuotis: studentai tvirtina, kad visos 19 kartu praleistos dienos jiems – nepakartojamas nuotykis. „Man tai buvo didžiausias, ilgiausias ir nuostabiausias mėnuo per visą mano gyvenimą“ – tikina Tomas. Jam pritaria ir Otilija: „Ši kelionė tikrai neįkainojama patirtis, išbandymas draugystei. Kai stebi skirtingus žmones, susipažįsti su skirtingomis kultūromis, matai kvapą gniaužiančius vaizdus, supranti, kad pasaulis toks didelis, o laiko tiek mažai... Todėl „carpe diem!“

Otilija taip pat prisimena, kad pirminė kelionės idėja kilo dar tada, kai visi trys mokėsi mokykloje – turbūt tąkart, kai pamatė filmą „Eurotrip“. „Kalbų buvo daug, ir tai būtų likę tik kalbomis, jei ne Justinas, vieną dieną paskyręs susitikimą prie Eifelio bokšto“ – juokiasi mergina. Trijulė tikina, kad tai pirmoji, bet toli gražu ne paskutinė jų kelionė. Jau kuriami planai ir ateinantiems metams. Tiesa, apie įprastus keliavimo būdus vėl gi niekas net neužsimena...