Gvatemaloje gyvenanti kelionių gidė Lina: ši šalis skirta atviram, autentikos ieškančiam keliautojui

Lina pasakoja, kad jos pažintis su Gvatemala buvo labai įdomi: „susipažinau su šalimi ne atostogų metu, o tada, kai atvykau į ją gyventi. Du metus gyvenau Barselonoje, kur susipažinau su gvatemaliečiu, o Ispanijoje įsivyravus sudėtingai ekonominei padėčiai, nusprendėme išmėginti gyvenimą Gvatemaloje. Susikroviau visus daiktus ir kartu su vaikais per daug negalvodama išvykau į šalį, apie kurią nieko nežinojau. Galbūt aš kiek bebaimė, galbūt man padėjo tai, kad į šalį keliavau su vietiniu jos gyventoju, tačiau geriausiai pritapti man padėjo tai, kad nuo pat pradžių stengiausi priimti jų kultūrą tokią, kokia ji yra ir atsikratyti visų europietiškų stereotipų. Vos išlipęs iš lėktuvo pamatai, kad tave supa didžiulis ir labai spalvingas chaosas, tačiau privalai priimti viską natūraliai, nieko nesitikėti, neužsidengti būsimais lūkesčiais ir nieko su niekuo nelyginti. Gvatemala yra išskirtinė, be galo įdomi ir tai ja paverčia šalimi, iš kurios neabejotinai parsiveši pilną lagaminą įspūdžių.”

Lina, papasakok, kas tau Gvatemaloje iki šiol daro didžiausią įspūdį?

Gvatemala yra neįtikėtinai spalvinga šalis. Jai spalvų prideda ne tik nuostabi gamta, bet ir tradiciniai majų kostiumai, kuriais, pagrinde moterys, puošiasi iki šių dienų. Ir tai daro tikrai ne dėl turistų, nes jų šalyje yra palyginus labai nedaug. Tradiciniais kostiumais moterys rengiasi kasdien ir aš prie jų taip pripratau, kad grįžusi į Lietuvą labai greitai pasigendu spalvų. Nors visoje šalyje gyvena apie 55 procentai majų, tačiau net ir jų tarpe pradeda atsirasti vis daugiau žmonių, kurie mieliau renkasi vakarietiškus drabužius, o ne spalvingus kostiumus. Tačiau tie kostiumai yra vienas tų dalykų, Gvatemalai suteikiančių autentikos.

Taip pat negali nepastebėti spalvingų turgų, išskirtinių tarpmiestinių autobusų, kuriuos vietiniai pavertė spalvingomis transporto priemonėmis, pasitelkę senus amerikietiškus mokyklinius autobusus. Didžiulį įspūdį vis dar daro žmonių mokėjimas švęsti, didžiulis pamaldumas ir išskirtinės religinės ceremonijos, primenančios mistinio filmo scenas.

Gal galėtum plačiau apie jas papasakoti?

Gvatemaliečiai yra labai stipriai tikintys žmonės. Nepaisant to, kad jie labiau nei bet kas kitas mėgsta švęsti ir tų švenčių metuose turi tikrai labai daug, religinių ceremonijų metu gali pasijausti tarytum filme. Žmonės čia visus metus gamina didžiules ir labai brangias platformas, kurias išneša į gatves Gavėnios metu. Ypatingai tuo laikotarpiu yra labai daug meldžiamasi, atgailaujama, verkiama – pakliuvęs į tokią ceremoniją gali matyti skausmą žmonių veiduose ir labai greitai įsijausti į jų būseną. Tokios ceremonijos būna apsuptos smilkalų dūmų, kvapų ir veikiau primena spektaklį nei mums matomas religines apeigas.

Tolima, išskirtinė ir jau girdžiu, kad labai įdomi šalis! O kokia gi kasdienybė Gvatemaloje?

Kasdiena čia labai panaši kaip ir visur: žmonės keliasi, eina į darbą, veža vaikus į mokyklą, gamina valgyti, leidžia laiką su šeima. Tačiau vienas pagrindinių skirtumų yra tas, kad Europos gyventojai yra didžiuliai individualistai, daugiau laiką skiriantys sau, o Gvatemaloje žmonės yra itin šeimyniški ir bendruomeniški. Jiems labai svarbi ne tik šeima, bet ir kaimynai, bendruomenė, laikas plepant ir tiesiog būnant kartu. Kaip ir visose šiltose šalyse, tempas čia daug lėtesnis, žmonės labiau atsipalaidavę ir skirtingai nei Lietuvoje, tėvai savo vaikų nemoko vikrumo ir žvitrumo nes Gvatemaliečiams – tai jokia vertybė. Pagrindinis kasdienybės atributas čia yra bendravimas, nors mūsų požiūriu atrodo, kad jie tik sėdi, šneka ir nieko neveikia. Tačiau reikia prie to prisitaikyti, suprasti, kad negausi visko ko nori, taip greitai kaip nori, kad turėsi susitaikyti su kasdieniniu vėlavimu ir net baltu melu.

Panašu, kad vietinių kasdienybė labai siejasi su tradicijomis. Kokie dalykai labiausiai išskiria šalį iš kitų?

Mano minėti religiniai šventimai, visos kitos, pačios įvairiausios šventės, burtai, prietarai ir mistiškumas. Gvatemaliečiai švenčia visų miestelių, religines šventes, šeimų šventes. Švęsti jiems tikrai patinka, būna net ir darbus per tas šventes pamiršta. Taip pat gvatemaliečius išskiria tai, kad skirtingai nei mes, kurie laikosi rašto tradicijos, kuriems reikia perskaityti, kad patikėtume, gvatemaliečiai laikosi žodinės folkloro tradicijos. Jie tiki mitais, legendomis, mistinėmis būtybėmis, įvairiais burtais ir prietarais. O jei pabendrausite su senoliais, net neabejoju, kad visi atsakys, jog tas mitines būtybes yra matę savo akimis. Įdomu ir tai, kad šalyje yra daug skirtingų tikėjimų ir vienas jų pasireiškia viso ko skirstymu į šiltas ir šaltas energijas. Jos, jokiu būdu, negali susidurti, nes tada įvyks negeri dalykai. Jie tiki, kad vos gimęs kūdikis yra šaltos energijos, neturintis apsaugos rato, todėl kiekvienam naujagimiui ant rankos deda raudonų koralų apyrankę, apsaugančią nuo blogos akies. Gvatemaliečiai nuolatos užpildo savo gyvenimą įvairiomis pasakomis, istorijomis, intrigomis, pokalbiais ir panašiais dalykais, kurie jų gyvenimą padaro tik įdomesnį ir spalvingesnį.

Gal yra kažkokių bruožų, kuriais Gvatemala skiriasi nuo kitų Pietų bei Centrinės Amerikos valstybių?

Kultūriškai Gvatemala yra labai panaši ir net bendraudama su žmonėmis Salvadore, Hondūre ar Belize aš nejaučiu didelio skirtumo. Čia lygiai taip pat kaip ir Lietuvoje: mūsų mąstymas ir požiūris ne ką labai skiriasi nuo latvių ar lenkų. Tačiau jei pažiūrėtume iš turistinės pusės, Gvatemala, yra ne tokia išvystyta, tačiau tuo pačiu – neįtikėtinai autentiška ir įdomi. Ją pavadinčiau autentiškiausia ir spalvingiausia Centrinės Amerikos valstybe. Ji chaotiška, joje daug taisyklių nesilaikymo, tačiau gyvoji majų kultūra šaliai prideda labai daug spalvų, kurias jau prarado Meksika, Hondūras, Nikaragva. Pavyzdžiui Meksika yra gana gerai išvystyta, pritaikyta turistams ir sutvarkyta pagal vakarietiškus standartus. Štai Gvatemaloje galima tikėtis prastesnių kelių, daug mažiau turistų, spalvingai apsirėdžiusių moterų, ant galvos nešančių indus su vaisiais, draugiškų ir malonių vietinių, kuriems turistai yra tokia egzotika, kad jie net patys paprašo su jais nusifotografuoti, daug daugiau autentikos. Šalis tikrai patiks atviram, autentikos ieškančiam keliautojui, kuris nėra linkęs apsistatyti išankstiniais nusistatymais. Tik žinoma, siūlyčiau paskubėti, nes globalizacija į šalį veržiasi greičiau nei buvo galima pagalvoti.

Kas turistus labiausiai žavi Gvatemaloje?

Be abejonės – majų kultūra ir autentika. Nors Gvatemala yra viena vargingiausių pasaulio valstybių, tačiau kiekvienam turistui, kuris nori iš tikrųjų pažinti šalį ir yra pasiryžęs ją priimti atvira širdimi, neišdildomą įspūdį palieka susidūrimas su vietiniais žmonėmis, jų kultūra, amatais, tradicijomis, papročiais. Žinoma, turistus taip pat žavi šalies gamta, įspūdingas, Atitlan ežero peizažas, kolonijinis miestas Antigva, bei religinės procesijos ir ceremonijos. Lietuvoje ir daugelyje kitų Europos valstybių religija yra mums patogus dalykas, prie kurio, mes galime prisiliesti tada, kai patys to užsinorime. Gvatemaloje religija yra tikra karštinė, kuria žmonės serga iš visos širdies, ją apipindami magišku realizmu, mistiškumu bei legendomis. Dalykai Gvatemaloje gali patikti, gali nepatikti, tačiau visados paliks didžiulį įspūdį. Žinoma, dažniausiai viskas visiems patinka (juokiasi).

Kuo žmonės šalyje verčiasi ir kokia yra šalies virtuvė?

Miestuose žmonės dirba samdomais darbuotojais, sukasi aptarnavimo sferoje, o štai mažesnėse gyvenvietėse, kaimuose, kur gyventojų yra daugiausiai, jie dirba žemės ūkyje. Augina kavą, Ramiojo vandenyno pakrantėje augina cukranendres, kurios, norit tikėkit, norit ne, tačiau iki šių dienų yra apdirbamos rankomis. Taip pat Atlanto vandenyno pusėje auginami bananai, aukštikalnėse – daržovės, uogos. Šalies virtuvė labai stipriai nesiskiria nuo viso regiono virtuvės, yra įvairi ir spalvinga, tačiau gvatemaliečiai nelabai moka jos pompastiškai pristatyti ir reklamuoti (juokiasi). Kasdien valgomos yra juodosios pupelės, platanai, avokadai, pajūrio zonose – žuvis ir jūros gėrybės, savaitgaliais draugų ir šeimos susibėgimuose kepama mėsa, bei visoje šalyje, ant kiekvieno kampo randamos tortilijos. Žinoma, norint paragauti tikrų gvatemalietiškos virtuvės patiekalų, reiktų nebijoti valgyti turguose, vietinių kavinukėse, nes restoranuose dažniausiai galima rasti tik kitų pasaulio virtuvių patiekalų.

Kaip tau sekėsi ir iki šiol sekasi prisitaikyti prie vietinių gyvenimo? Galbūt puoselėji kažkokias lietuviškas tradicijas?

Nors Gvatemala nėra tobula šalis, tačiau į ją žiūriu kaip į mylimą žmogų: jei jis ne vietoje numetė kojines, juk nepradedi jo dėl to mažiau mylėti, ar ne? Lygiai tas pats man yra su Gvatemala – aš myliu šią šalį. Kaip ir visur, šalyje yra savų trūkumų, savų pliusų, tačiau aš džiaugiuosi tuo, kad net ir paisydama vietinių papročių ir tradicijų, galiu sau leisti laikytis ne visų taisyklių. Esu išsilavinusi, už save atsakinga vakarietė, todėl dažniausiai galiu elgtis kaip noriu, savo gyvenimą lipdyti taip kaip man patinka, tol, kol mano kultūra nežeidžia vietinių. Kas liečia tradicijas, manau, kad puoselėju pasaulietiškas tradicijas. Niekada nebuvau labai nostalgiška maistui, todėl gyvendama Gvatemaloje tikrai nemaišau lietuviškų mišrainių ir net nešvenčiu švenčių pagal visas tradicijas. Pavyzdžiui Gvatemaloje per Kūčias žmonės nesėdi ramiai namuose, o keliauja į gatves, šaudo fejerverkus ir linksminasi iki paryčių. Mielai prie jų prisijungiu.

Kuo mes, lietuviai, labiausiai skiriamės nuo gvatemaliečių?

Praktiškai viskuo! Mūsų visiškai kitoks mentalitetas ir charakteris. Mes mėgstam viską planuoti, esam struktūrizuoti, preciziški, o Gvatemaloje žmonės yra daug labiau atsipalaidavę. Žmonės čia sau daugiau leidžia, mažiau jaudinasi, stresuoja ir tuo pačiu mažiau reikalauja iš savęs ir kitų. Net jei žmogus Gvatemaloje yra neturtingas, jis visvien moka džiaugtis kasdiena. Jei manęs paklaustų, kas gvatemaliečiams yra svarbiausia gyvenime, ilgai negalvojusi atsakyčiau – būti laimingam. Būti atsipalaidavusiu ir laimingu Gvatemaloje – gero tono ženklas. Gyvendama čia išmokau su vietiniais bendrauti taip, kad išsireikalaučiau dalykų, kurių man reikia. Tai reiškia neklausti tiesiai ir nieko iš karto nereikalauti, o pradžioje pasiklausti kaip jiems sekasi, kaip gyvena šeima ar tiesiog smagiai paplepėti ir pajuokauti. Gvatemaliečiai yra labai ramūs ir taikūs, tačiau jie nemėgsta kritikos ir jei turguje norėdamas nusipirkti daržovių pasakysi, kad tau jos ne itin gerai atrodančios, pardavėja tikrai nebandys tau jų įsiūlyti rodydama geriausias puses, o nuvys į šoną prašydama neskleisti savo blogos energijos. Taip pat skiriasi ir kalba, kuri, išlikusi nuo kolinijinių laikų, yra gana prabangi, patosiška. Todėl, net ir mokėdama ispanų kalbą, turėjau iš naujo mokytis šnekėti taip, kaip šneka gvatemaliečiai. Na ir žinoma, visiška kultūrinė norma yra įvairūs melai. Jei mus nuo mažumės tėvai mokydavo, kad meluoti yra negražu, Gvatemaloje visi žino, kad kiekvienas meluoja, tačiau tai jie daro norėdami tik pamaloninti vienas kitą. Svarbiausia, kad visiems viskas tinka, patinka ir visi yra laimingi.

Ačiū Linai už pokalbį!