Pirmoji tolima, egzotinė kelionė kadaise nuvedė į Malaiziją – šalį, į kurią vėliau sugrįžau dar tris kartus. Kiekvieną kartą čia atradau vis daugiau – nuo šurmuliuojančios sostinės Kvala Lumpūro iki laukinių Borneo salos džiunglių, kur gamta alsuoja gyvybe. Būtent ten, stebėdamas laukinius orangutanus ir įspūdingą tropinę augaliją, supratau, kad ši šalis – nepaprastas pasaulio kampelis, į kurį norėsis sugrįžti. Nuo tada savo kelionėse ieškojau kažko tokio ypatingo, ką buvau radęs Malaizijoje.
Nori keliauti į Malaiziją ir tu?
Pirmosios kelionės į Malaiziją metu aplankiau Kvala Lumpūrą – šurmulio pilną sostinę, kurioje modernumas susitinka su spalvinga egzotika. Akims, kūnui ir protui reikėjo laiko priprasti, mat kontrastai su Europa čia išties dideli – didžiuliai pastatai, dangoraižių apžvalgos aikštelėse atsiveriantys vaizdai, neįprasta kultūra ir ... juokingai mažos kainos.
Turiu pripažinti, kad pirmą kartą Kvala Lumpūro neįsimylėjau, bet suprantu kodėl – keliaudamas savarankiškai nepamačiau tiek, kiek vykdamas su pažintiniu turu. Vėlesni apsilankymai buvo puikūs – daugybė gražių lankytinų vietų, ant dangoraižių stogų įsikūrę barai, o vos už kelių žingsnių – jaukios gatvelės su skaniais, pigiais patiekalais ir vietiniais turgeliais.
Labai patiko, kad šiame mieste gausu kinų virtuvės maisto, kuris visai kitoks nei Lietuvoje. Tiesa, čia dar puikiai jaučiausi būdamas aukštaūgiu, nors Lietuvoje toks nesu.😄
Malaizija yra padalinta į dvi dalis – Vakarų ir Rytų, esančią Borneo saloje, į kurią per tris valandas iš sostinės galima atvykti tiesioginiu skrydžiu. Būtent čia man atsivėrė tikrasis šalies grožis su laukine gamta, įspūdinga gyvūnija ir augalija. Nenuostabu, kodėl – juk Borneo yra viena biologiškai turtingiausių vietų visoje planetoje.
Borneo gamta mane pribloškė, o labiausiai sužavėjo tai, kad čia vos per kelias dienas vienoje vietoje galima pamatyti daug unikalių gyvūnų, kurių niekur kitur pasaulyje nėra. Mačiau orangutanus – tuos švelnius, protingus miško milžinus, gyvenančius laisvėje. Teko sutikti ir saulės lokius – mažiausius pasaulyje, labai smalsius ir mielus. O ilganosės beždžionės prajuokino taip, kad buvo sunku patikėti – jų didelės nosys ir išraiškingos veido mimikos atrodė tiesiog neįtikėtinai.
Smagiausia tai, kad daugelį šių gyvūnų stebėjome laisvėje, o patys buvome uždaryti stikliniuose nameliuose arba galėjome vaikščioti tik ant kabančių tiltelių, kad jiems netrukdytume. Be to, Borneo džiunglėse įspūdingi ir augalai – man pavyko pamatyti didžiausius pasaulyje žiedus raflezijas, kurios žydi tik kelias dienas ir skleidžia gana stiprų kvapą, kad priviliotų vabzdžius.
Tai buvo vienas pirmųjų mano susidūrimų su laukiniais gyvūnais, kuris ne tik paliko neišdildomą įspūdį, bet ir įkvėpė – susidomėjau jų stebėjimu laisvėje, o ne zoologijos sode.
Kai apsilankiau orangutanų reabilitacijos centre ir turėjau galimybę apie valandą stebėti jų elgesį, vėliau visą vakarą internete ieškojau įdomių faktų apie jų ypatumus ir gyvenimą. Nors ši sala tikrai yra turistinė, daug keliautojų nemačiau, todėl jaučiausi atradęs kažką mažai lankomo. Esu tikras, kad ir dabar tai yra vis dar neatrastas deimantas pasaulyje.
Ties čia mano įspūdžiai iš Malaizijos nesibaigia – itin ryškius prisiminimus man paliko ir apsilankymas Batu urvuose. Tai – vienas žymiausių turistinių objektų Malaizijoje, esantis netoli sostinės. Tai ne paprasta turistinė vieta, o tarsi visai kitoks pasaulis, kupinas spalvų ir kvapų.
Prisimenu, kaip vos priėjęs įėjimą pamačiau milžinišką auksinę statulą ir šimtus spalvingų laiptų, vedančių į kalno viduje esančius urvus ir šventyklas. Dar iki šiol menu gausybę balandžių, stiprų smilkalų kvapą, giedamas maldas, nuovargį lipant laiptais, kurį vėliau atpirko atsiveriantis vaizdas. Ir, žinoma, beždžiones, kurių ten gausybė. Reikėjo labai saugoti savo daiktus, nes jos – vagiliautojos.
Savo akimis stebėjau, kaip vienai moteriai nuo galvos nugvelbė saulės akinius, iš vaiko atėmė limonadą, o toliau nubėgusi ramiausiai jį atsisuko ir gaivinosi! Batu urvai man paliko įspūdį kaip vieta, kur religija, gamta ir kasdienybė susilieja į vieną. Ten praleidau net pusdienį – nors lankytinas objektas nedidelis, bet jausmas buvo labai geras.
Tarp daugybės Malaizijos gamtos perlų išsiskiria Manukan ir Sapi salelės – idiliškas kampelis su balto smėlio paplūdimiais, skaidriu vandenynu ir galimybe pasinerti į povandeninį pasaulį. Apsilankymą čia apibūdinčiau kaip rojų, kurį vos per pusvalandį galima pasiekti laivu iš Kota Kinabalu uosto.
Labiausiai žavėjo ta tobula ramybė – švelnus smėlis, skaidrus vanduo, šiltas vėjas ir galimybė užsiimti paviršiniu nardymu bei stebėti povandeninį pasaulį. Įdomu tai, kad šios salos priklauso vienam jūrų parkui, todėl čia saugoma gamta, viskas tvarkinga ir labai švaru.
Man šios salelės buvo tobulas kontrastas Borneo džiunglėms – vieną dieną žygiuojame po tankų mišką ar per kabančius tiltus, o kitą ilsimės balto smėlio paplūdimyje žiūrėdami į turkio spalvos vandenį.
Dar vienas įdomus potyris Malaizijoje laukė apsilankius tradiciniame Mari Mari etniniame kaimelyje. Tai – tarsi gyvas muziejus po atviru dangumi, kuriame galima pamatyti, kaip anksčiau gyveno įvairios Borneo gentys. Čia ne tik išvydau autentiškus medinius namus, bambukinius tiltus, bet ir turėjau galimybę pašokti su vietiniais.
Man teko sudalyvauti šokiuose su lazdomis – iš visos grupelės buvau pakviestas parodyti, ką sugebu. Keli žmonės daužė bambukinėmis lazdomis tam tikru ritmu, o aš turėjau suspėti įšokti ir iššokti tarp jų taip, kad neįkliūčiau. Rodos, paprasta, bet iš tikrųjų reikalauja ritmo pojūčio, gal net drąsos, nes užtenka sekundės ir gauni kirtį per kulkšnį!
Bet visa tai atrodo labai smagiai – su muzika, šypsenomis ir daug juoko. Kaimelis man išties paliko šiltą įspūdį. Galbūt tai yra parodija turistams, bet aš ten jaučiausi tarsi susitikime su Borneo žmonėmis, kurie didžiuojasi savo kultūra ir su džiaugsmu ją perduoda kitiems.
Nors Malaizijoje buvau jau keturis kartus, įspūdžiai tokie stiprūs, kad norisi čia sugrįžti. Jau turiu planą, ką aplankyčiau, dar kartą leidęsis į nuotykį egzotiškoje šalyje.
Be jokios abejonės, sugrįžčiau į Borneo džiungles ir skirčiau joms dar daugiau laiko. Privalau pamatyti nykštukinius dramblius, kurie tądien nuo mūsų buvo pasislėpę. Svajoju pasekti orangutanų pėdomis miške ir stebėti, kaip jie ateina prie šėryklų. Noriu neskubėti, spėti pasimėgauti kiekviena diena, pailsėti įspūdinguose smėlio paplūdimiuose ir dar labiau įsimylėti šią šalį!
