Keliautojos Evelinos įspūdžiai: atostogaut ir pramogaut – Kose, mes atriedam!

Važiuojam, važiuojam – apsisukam. Pradedam greitėti, pakankamai įsibėgėjam ir... pakylam! Tos keliolika sekundžių, per kurias atsiplėši nuo žemės, leidžia suprasti bei atsikvėpti – atostogos prasideda. Bet apie viską nuo pradžių.

Šįkart kelionės vieta nebuvo konkreti, ieškojome bet ko pagal tinkamą mums datą. Galiausiai nusipirkome bilietus į Koso salą – dar nelankyta ir nematyta vietovė. Keliauti teko nuo pat mažų dienų, tačiau niekad nedarydavau „namų darbų“ – neplanuodavau iš anksto. Šįkart nusprendžiau apsižiūrėti prieš išvažiuojant, kur būtų galima nuvykti, ką aplankyti – galima sakyti, buvau susipažinusi su sala dar prieš įžengiant į ją. Ir džiaugiuosi. Buvo daug lengviau sugalvoti maršrutą ir susiplanuoti laiką taip, kad netektų visas dienas tik drybsoti saulėje ir „kepti“ ar visur skubėti.

Šįkart atostogauti vykome vasarai dar neįpusėjus, kam kęsti tuos didžiuosius karščius, tiesa? Prieš pat išskrendant (birželiui einant į pabaigą), parašiau draugei, kuri keliomis dienomis anksčiau buvo nuvykusi į Kosą. Juk reik susižinoti, kaip ten oras, ar reikia šiltesnių rūbų – ji mane patikino, jog oras – nuostabus! Jokių kelnių nereikia, nebent plonytį megztuką turėti, kurio, greičiausiai, net neprireiks, nes vakarai išties šilti. Tad įsivaizduokit mūsų reakcijas, kai su draugu įkėlėme kojas į salą, o ten – vėjas pučia, vėsoka tik su suknele. Taip, tuo metu jau buvo vakaras, bet tada supratau, kad gal ir reikėjo bent vienas kelnes įsidėti, o dar toks vėjas... Visgi pasirodo, tuo metu buvo kiek atvėsęs oras ir užtaikėme kaip tik ant vienos vėsiausių dienų saloje.

Mūsų viešbutis buvo maždaug apie 2,5 km (30 min. pėstute) nuo Koso miesto uosto, kuriame pagrinde ir „virė“ visas miestelio gyvenimas. Tik atvykus nepuolėme ilsėtis, o išėjome pasižvalgyti po naktinį Kosą. Kita diena buvo gan rami, tačiau vaikščiodami po Koso miestą aplankėme miesto pilį, į kurią įėjome nemokamai – tereikėjo užklausti, ar yra studentams skirta nuolaida ir parodžius pažymėjimą įeiti. Pagrinde – griuvėsiai, tačiau buvo įdomu apsižvalgyti. Pamatėme Hipokrato medį, mečetę šalia jo, senąją Agorą – yra ką aplankyti Kose. Taip pat tądien visąlaik grožėjomės, nes salos vaizdai – vieni nuostabiausių. Čia ne tik akims grožis, bet ir širdžiai – tie vaizdai ilgam išlieka atminty.

Trečiąją dieną nusprendėme išsinuomoti keturratį ir su juo apkeliauti salą, kadangi tai laisvai galima padaryti per dieną. Tad atsikėlę iš pačio ryto (nuomos punktas buvo prie pat viešbučio, tiksliau – net keli jų) leidomės į nuotykius. Patarimas ateičiai – imkite kiek galingesnę važiavimo priemonę, nes kitaip net į mažus kalniukus kelyje bus sunku užkilti (džiaugiamės, jog išsinuomavom pakankamo galingumo keturratį). Kadangi aplink visą salą yra nutiestas pagrindinis kelias („Main road“), tad paklysti ten tiesiog neįmanoma. Turėjome mažą žemėlapiuką, kur nuomos punkte mums apibrėžė, ką vertą aplankyti (tiesa, ką būtent tose vietovėse galima pamatyti – žinojau ir pati, turėjau susirašiusi viską ant lapuko, kad nieko įdomaus nepraleistume!) – tad orientuotis buvo gana lengva.

Pirmiausia važiavom į Tigaki ir Marmari – tai kurortiniai miesteliai, turintys puikius paplūdimius. Juose ilgai neužtrukom – sustojom, pasigėrėjom vaizdais ir keliavom toliau. Beje, Tigaki mieste draugas nusipirko akinius už 5 eurus, kurie po kelių valandų sulūžo. Taip ėmė ir sulūžo bevažiuojant. Tęsiant pasakojimą toliau, svarbu paminėti, jog skriejant keturračiu vaizdai buvo nuostabūs. Kadangi sėdėjau gale apglėbus draugą, turėjau pakankamai laiko pasigėrėti viskuo.

Tolesnis taškas buvo Mastihari – tai jaukus žvejų miestelis, kuriame taip pat neužsibuvome. Kadangi Koso sala yra mažiausia Graikijos sala, kurios ilgis nesiekia 50 km, tad važiavome į tolimiausią mūsų lankytiną vietą – miestą Kefalos. Pakeliui nusukdavome į neasfaltuotus keliukus, pasiekdavome skardžius ir tiesiog grožėdavomės. Puiki atgaiva mums buvo – pavalgydinome sielą nepakartojamais vaizdais, kaip sakant.

Taip netyčiom pasiekėm visų išgirtą Paradise beach – nuostabų pliažą, kuris tikrai primena rojaus kampelį. Kadangi gultai kone visoje saloje buvo mokami (tik keletą atokesnių vietų, kur galėjai gulėti kada panorėjęs nemokamai, buvau užmačius), tad susimokėję (beje, pigiau netgi nei prie mūsų viešbučio – 5 eurai už du gultus) leidome sau atsikvėpti ir tiesiog ilsėtis, nieko neveikiant ir tarsi ryjant vaizdus akimis. „Galėčiau čia gyventi“ – pamąsčiau. Viskas buvo taip nerealiai gražu! Praleidę kokią valandą ar ilgiau, judėjome toliau. Laukė vis dar nepasiektas Kefalos miestas. Buvome girdėję, kad privalu pasivaikščioti miestelyje ant skardžio su fantastišku vaizdu į jūrą, taip pat lankytina vieta – kalniukas su vėliava, nuo kurio atsiveria graži panaroma bei matosi pliažas su sala. Buvom. Matėm. Grožėjomės. Ką darėme per visas atostogas tikrai – tai grožėjomės vaizdiniais, panoramomis. Nuvykus į vieną aukščiausių Kefalos taškų ir pasilipus ant skardžio – stulbinantis reginys. Nepaliausiu girti gražių vaizdinių, nes jie išties nuostabūs.

Išvažiavus iš Kefalos pasukome į Plaka – giraitę, kurioje povai sugyvena su katėmis. Gaila, neturėjau jokių duonos trupinėlių, tačiau įvažiavus į tą vietą, pasijaučiau, lyg būčiau visai kitur – ši dalis atrodė kitokia nei visa likusi Koso sala – giraitė, kurioje jautėsi gaivuma, vaikštinėjo povai, katės... Tikra tiesa, jog jie kartu ten vaikšto, visokius garsus leidžia. Smagu pamatyti net ir suaugusiajam, o vaikams, manau, dar didesnė atrakcija tai būtų.

Kitas taškas – Pyli. Norėjome pamatyti Old Pyli, kuriame – senos pilies liekanos kalnuose. Dabar mąstau, ar tos liekanos tokios nežymios buvo, ar mums nepavyko jų rasti, nors buvome nusukę lyg pagal ženklą, kaip ir parašyta. Nenusiminėme, nes visa tai atpirko Zia miestelis, nuo kurio atsiveria įspūdinga panorama. Visiems rekomenduojame čia užsukti. Beje, girdėjome, jog čia saulėlydžiai nuostabūs. Nors ir nepavyko užsibūti ir pamatyti pastarojo, tačiau ir dieną vaizdas stulbinantis. Papietavome tavernoje, užsisakiau graikiškų salotų (kaipgi neparagavus tikrų graikiškų salotų?) – kadangi mėgstu jas, tai ir skonis buvo tiesiog mm! Kadangi jau buvo vakaras ir laikas grąžinti keturratį, pasukome link Koso.

Tad šios dienos reziumė: vaizdai nuostabūs, karštis jautėsi, apvažiuota kone visa sala, įspūdžių daug, o.. ir patys nusvilę nuo karščio kiek netyčiom. Atrodo, saugojomės, tačiau saulutė mūsų nepagailėjo, dėl ko naktį teko kęsti odos degimą. Patarimas Jums – nepabijokite važiuojant atvira tranporto priemone apsidengti kokiu rankšluosčiu, jei turite po ranka, kojas, pečius ar kitas saulės pasiekiamas vietas.

Kadangi buvome kiek nusvilę, kitą dieną saugojomės saulės ir pirmiausia, tai leidome sau išsimiegoti, tuomet papietavome ir gulėjome prie baseino po medžiais pavėsyje. Taigi kaip tik su sekmadienio vakaru buvo prabėgę lygiai pusė atostogų. Pirmadienį vėl pusdienį tinginiavom, stengėmės pasisaugoti saulės, tačiau nenorėjom praleisti visų atostogų vien gulint ant gulto, tad į pavakarę toliau leidomės į kelionę.

Kadangi vėl nuomavomės keturratį, tik šįkart kelioms valandoms, ėmėme mažesnio galingumo (pigiau ir labiau apsimoka). Tačiau esminį skirtumą iškart pajutome – vos judėjome su juo, tačiau niekur neskubėjome, šitaip galėjome pasigrožėti kalnais, jūra. Visgi kilome keliu į nediduką kalniuką vos 20 km/h greičiu – buvo savotiškai linksma patirtis. Tiesa, nepaminėjau, jog važiavome visai netoli – į Empros Thermi, kuriame buvo karštųjų versmių sieros baseinas jūroje. Palikę keturratį, iki pat vietos nusileidome ant asilų. Žmogui – 5 eurai. Norėjome išmėginti ir pajausti, ką tai reiškia, nes niekad nebuvome sėdėję ant jų. Gana linksma, galiu pasakyti, tačiau manasis asilas buvo pririštas už pirmojo, tad einant už jų ir matant, jog maniškis asilas juda kairiau, o skardis – visai čia pat, buvo kiek baisoka. Tačiau viskas buvo gerai, likome pakiliomis nuotaikomis. Vėlgi vaizdas pasirodė kiek kitoks nei visa sala. Ožkos ant uolų vaikščiojo, viena prie sieros baseino, taip pat ir antis vaikštinėjo – lyg kokia aplinkos prižiūrėtoja. Kadangi buvome nusvilę prieš kelias dienas, maudytis neišdrįsome, tačiau kojytes vis dėlto įmerkėme – buvo išties karštokas vanduo. Ramus ir atpalaiduojantis vakaras, grįžom pasisėmę gerų emocijų. Beje, viešbutyje vakarienės metu darydavo tradicinį graikišką Gyros – negalėjau atsivalgyti aš jų, kaskart, kai tik gamindavo, pasiimdavau – labai skanus dalykas, reikės ir Lietuvoj kada nors pabandyti tai pasigaminti.

Antradienį nusprendėme plaukti į Turkiją, Bodrumą. Keltas pirmyn ir atgal kainavo 10 eurų + 5 eurų mokestis uostui. Tądien buvo garsusis turkų bazaar – turgus. Nuvykus pamatėme tokį vaizdą: atrodo kaip Kauno bazė, tik kad turkai vieni per kitus šūkauja kas garsiau ir kiekvienas pas save kviečiasi. Beje, kainos tikrai gana žemos, o nusiderėti daugiau nei pusę kainos laisvai galima, tik jokiu būdu neparodykite, jog labai norite to daikto ir nebijokite sakyti žemą galutinę kainą, jei turite valios – išlošite.

Pabuvojus dieną Turkijoje, trečiadienį jau leidome sau ilsėtis. Pirkome lauktuves, vaikščiojome netoli viešbučio, maudėmės baseine – tiesiog atostogavome. Ir štai atėjo paskutinioji diena – ketvirtadienis. Laiko iki išvykimo dar turėjome apie pusdienį, tad atsikėlę iš pačio ryto papusryčiavome ir nuskubėjome iki jūros – išsimaudyti paskutinį kartą per šias atostogas. Tiesa, įdomus pastebėjimas – tik atvykus, jūra buvo skaidri skaidri, iki kaklo įlindus galėdavai matyti savo kojų pirštus, o paskutinę dieną buvo lyg apsinešus kuo, nematydavai nė rankos savo vandeny.

Taigi... greitėjam, įsibėgėjam ir... pakylam. Tik šįkart tai reiškia ne atostogų pradžią, o pabaigą. Laikas namo, grįžtam į Lietuvą! Reziumuojant galėčiau pasakyti, jog atostogos – nuostabios: esame kupini įspūdžių, pailsėję, pamatę stulbinančių vaizdų, pasigrožėję panoramomis ir, manau, kad kažkada dar čia sugrįšime, o toliau laukia likusi vasara Lietuvoje ir ateityje dar nematytos, nelankytos vietovės!

P.S. Tėveliai, jeigu važiuojate atostogauti su mažais vaikais, gerai pagalvokite, ar verta – nei vaikai ką užaugę prisimins, nei Jūs pailsėsite jiems vis klykiant. :)

P.P.S. Neskubėkite pirkti lėktuvų bilietų iškart nusprendę keliauti – pastebėkite juos keletą dienų, pasižiūrėkite šalia artimiausias dienas, nes šitaip mes per du žmones sutaupėme apie 200 eurų.

Už kelionės įspūdžius dėkojame Makaliaus skaitytojai Evelinai Stepšytei!