Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Kainos - po 5 dolerius už masažą arba valandą. Kadangi taip pigu, tai pasiūliau padaryti visų 6 rūšių masažus, kurie buvo sąraše. Dar buvo du papildomi – masažas su uola (karštais akmenimis) bei šiatsu masažas – kuomet masažuotoja vaikšto savo pėdomis per tavo nugarą. Vaikščioti nugara, taip panaudojant visą savo kūno svorį yra būtina todėl, kad tik tokiu atveju yra panaudojama užtektina jėga „aktyvuoti“ ir „deaktyvuoti“ meridianinius taškus. Neišmėginau tik dviejų masažo rūšių. Truputi gąsdinantis buvo „žvakinis ausų“ masažas (angl. „ear candle“), kur jausmas toks, tarsi būtų kriauklė prie ausies pridėta, o iš tiesų deda degančią žvakę prie specialaus smilkalo/popieriaus, ir taip neva išvalo ausis. Kaip sakė pati masažuotoja, ji sau daro šį masažą kartą per mėnesį.
Kiti masažai buvo - pėdų, kur visais išlaužo pirštus, toliau bendras kūno masažas dviejų rūšių – vienas su aromatiniu aliejumi, o kitas yra „kūno valymo“, atitinkamai vadinami „aromatic massage“ ir „body scrubing“. „Kūno valymo“ masažo metu tave tarsi su švitriniu popieriumi nupoliruoja – atliekamas kūno pilingas – tik, kad jis nėra šiurkštus. Penktasis masažas, kaip supratau buvo veido kaukė, nes jeigu neklystu uždėjo tarsi agurkus ant akių, o visą veidą ištepė kažkokiu kremu. Šis masažas mane neva turėjo „atjauninti“. Kaip jauną žmogų, mane matyt nelabai ten daug ir „atjaunino“. Bet, vėlgi, buvo įdomu. Na, o paskutinį – šeštąjį – galvos masažą su putomis, masažuotoja man atliko vėliau, nes po 5 masažų ir maždaug 4 valandų masažo be pertraukoss, matyt mano masažuotoja pavargo, ir pasiūlė pavėžėti iki kur man reikia.
O man kaip tik reikėjo apsikirpti. Tad pametėjo mane iki geros kirpyklos, kur kirpėjas buvo vyras, ir už 5 dolerius jis mane apkirpo. Tuomet parvežė atgal į masažo saloną ir padarė paskutinįjį masažą – galvos masažą, kartu su galvos plovimu. Pasakė, tai turėtų veikti tarsi stipri kava ir suteikti energijos. Na gal ir suteikė. Po visų masažų manęs vėl paklausė, gal man kur nors reikia – man reikėjo į kokį nors gražų paplūdimį. Tad sutiko pavežti ir iki ten.
Tiesa, prieš tai dar pasidomėjau koks šios mano bendraamžės masažuotojos uždarbis per dieną, tai kaip supratau – ji uždirba apie 50 dolerių, bet jai į kišenę atitenka vos 15-20 dolerių. Tad pasiūliau jai 25 dolerius jeigu kitą dieną vietoje savo masažų ji sutiks su savo motoroleriu pavežioti mane po gražias salos vietas, o aš sėdėdamas gale filmuosiu ir fotografuosiu, nes man tiesiog labai patiko važiuoti, kai vežė mane iki kirpyklos. Sutarėme susitikti kitos dienos 9 valandą ryto. Tuomet ši mergina mane pametėjo iki „Padma Beach“ pliažo, kuris yra „Jalan Raya“ gatvės gale. Šį pliažą man rekomendavo labiau nei „Kuta Beach“ pliažą, dėl to, kad Kutos pliaže labai daug žmonių ir nėra malonu jame būti.
Paėjau nuo Padmos pliažo dar apie kilometrą tolyn į Vakarus, kol pagaliau radau puikią vietą sustoti priešais prabangų viešbutį su apsauginiais prie kiekvienų laiptelių. Šioje vietoje buvo galima palikti daiktus ant kranto ir žmonių buvo labai retą, tad galėjau smagiai pliuškentis arbatos šilumos Balio jūroje – o šilta čia todėl, kad ši jūra susisiekia su šiltuoju Indijos vandenynu. Vandens šiluma buvo tikrai virš 30 laipsnių, sakyčiau gal net visi 32, tai yra plius minus tiek, kiek ir oro. Oras buvo gana drėgnas, tad atrodė labai karšta, nors oro temperatūra buvo irgi kažkas apie 33 laipsnius saulėje.
Grįžtant į viešbutį, einant paplūdimiu ir besigrožint besileidžiančia saule, man už nugaros, labai greitai susiformavo stipraus lietaus debesys. Jie tapo sunkūs ir mikliai pasipylė smarkus lietus – pamačius spėjau tik ištarti „ojojojojojojoojojojoiiiiiiiiiiiiiiiiiii“, ir nors ir „dėjau į kojas“ prilaikydamas kepurę, vos spėjau pasislėpti prie gelbėtojų bokštelio. Lijo apie valandą, o tuomet nustojo ir vėl pradėjo šviesti saulė.
Ryte susitikau su masažuotoja, kuri turėjo pavežioti mane po salą. Tiesa, dauguma kitų turistų Balyje, vietoje to, kad ieškotų paprasto žmogaus ir jį nusisamdytų, tiesiog sumoka 50 dolerių savo paslaugas įkyriai siūlantiems taksistams/vairuotojams, ir jie juos vežioja po Balio salą savo automobiliu, sustoja tuose restoranuose, kur jie nori sustoti (bei taip pat gauna dividendus iš tų restoranų savininkų už papildomus klientus), nurodo savo keleiviams, kur ir iš ko būtinai reikia pirkti suvenyrus, nurodo tai kas yra „svarbu“ apžiūrėti ir kas nesvarbu.
Kadangi, aš viso to „informacijos brukimo“ nenorėjau patirti – man jo pilnai užteko išgirsti iš kitų draugų pasakotų istorijų, bei patirti šį „pagalbos“ malonumą pirmąją dieną oro uoste. Manau, kad pasirinkau geresnį variantą. Norėjau ir bent kelių gražių nuotraukų, tad kur kas geresnė alternatyva yra tiesiog pasiūlyti padengti dienos pelną kokiai padoriau atrodančiai vietinei merginai. Beje, nesuklydau ir dėl savo pasirinkto žmogaus – merginos, kuri šiaip dirba masažo salone. Kitą dieną šis žmogus buvo visiškai kitaip apsirengęs – atsirado ir odinė rankinė, ir odinė striukė ir mobilusis telefonas. Po pasakojimų apie vakarėlius ir gyvenimą Balyje, galiu pasakytui, kad gyvenimo būdas ne ką skiriasi nuo Australų.
Nors mano vairuotoja, gidė ir vertėja, lakstė savo motoroleriu mieste bei greitai nardė tarp automobilių, bet visgi būdama mergina važiavo atsargiau nei Balio kamikadzės – motociklų ir motorolerių vairuotojai vyrai. Be to manęs net paklausė ar „aš OK“ ir „ar nebijau“.
Dar sykį apsidžiaugiau savo vairuotoja. Bendraudama su vietiniais, ji labai greitai man parodė „užslėptų rojaus vietų“ – vietų, kur eini tarp uolų, kur šlapia, rodos nėra ką žiūrėti, neatrodo saugu ir nėra malonu ir tik staiga imi ir išlendi į nuostabiai žydrą uždarą lagūną, tarsi „The Beach“ filme su Leonardu Di Caprio. Tikrai buvo labai gražu. O šiuose paplūdimiuose dažnai ir beždžionėlių sutikdavau, kurias vietiniai vaikė veidrodžiais, kad jos neprieitų prie vandens ir netrikdytų ten gulinčių kelių banglentininkų bei neliestų jų daiktų. Dauguma šių paplūdimių buvo netoli „Pura Uluwatu“ vietovės.
Taip pat labai puikiai papietavome „Delphi“ restorane šalia Pecatu miestelio. Ten pralindus pro daugybę namų ir siaurų gatvelių pavyko pasiekti ant uolos įsikūrusį restoraną, kur galima grožėtis Balio jūros ir uolų vaizdais, greta matėsi ir banglentininkai begaudantys bangas. Patekimas į smėlėtą pliažą buvo pro uolas esančias restorano apačioje, o tuomet banglentininkams dar reikėjo nuplaukti apie 100 metrų nuo kranto. Beje, bangos ten buvo gana didelės – poros metrų. O turint omenyje tai, kad ką tik buvo nulijęs stiprus 2 valandų trukmės lietus, tai turėjome progą restorane kiek užsibūti ir išdžiūti.
Paliekant šią nuostabiai gražią vietą, atkreipiau dėmesį į ant laiptų prie įėjimų dažnai matomus smilkalus su žolytėmis. Pasak mano gidės – tai tik Balio salos gyventojams būdingas paprotys, kuris, tikėtina atneša sėkmę.
Nuvykome į žinomą „Uluwatu Temple“ šventyklą, esančią netoli „Uluwatu“. Įėjimo kaina žmogui – 2 doleriai. Taip pat reikėjo užsirišti geltoną diržą. Na, o jeigu mano šortai būtų buvę trumpesni nei iki kelių, būtų reikėję užsirišti ir visą sijoną. Kaip sakė mano gidė – taip pagal Baliečių šventas tradicijas, taip yra saugomasi nuo “blogų minčių”.
Pati šventykla yra įsikūrusi kalnuose, šalia skardžio. Tad, ne tik pati šventykla ant kalvos yra graži, bet gražus yra ir iš jos teritorijos į Balio jūrą atsiveriantis vaizdas. Taip pat netoliese esančių skardžių - gamtos, bei kalnų vaizdai, taip pat yra nuostabiai gražūs. Tai buvo įspūdingiausias vaizdas, ką mačiau tą dieną. Taip pat sužavėjo ir pirmą sykį gyvenime natūralioje aplinkoje gyvenančios beždžionės. Tiesa, pastarųjų bananais papirkti nelabai pavyko. Jas domino tik šokoladas ir blizgučiai. O kažkam iš panosės viena beždžionėlė nuo akių nugvelbė akinius. Jeigu nesutinki kažko jai atiduoti, tai rodo dantis ir bando kąsti į pirštą savo bukais dantimis. Protinga visus daiktus nešiotis kuprinėje ir jos neatidarinėt parko lankymo metu.
Bus daugiau...
Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt
