Kelionės
Paslaugos
Straipsniai10 dienų tropinėje saloje šalia Žemės pusiaujo per lietaus sezoną. Istorija apie tai, kaip ieškojau gyvenimo harmonijos, kurią Balyje rado filmo „Valgyk, Melskis, Mylėk“ pagrindinė herojė. Apie tai, kaip įgyvendinau svajonę išmokti čiuožti banglente, maistą, kainas ir kitus keliavimo ypatumus. Pirmosios dienos įspūdžiai žemiau.
1-oji diena - oro uostas, viza, kainų palyginimas, prekės, transporto sistema
Pirmą sykį gyvenime registruojant bagažą prisikabino prie turimų laisvų AA baterijų skaičiaus – nesvarbu ar tai registruotas bagažas, ar tai rankinis bagažas. Pasirodo, ne kameroje galima turėti tik ne daugiau kaip dvi laisvas baterijas. Daug derėjausi dėl keturių supakuotų AA įkraunamų baterijų-akumuliatorių, skirtų blykstei. 
Galiausiai visgi leido pasiimti jas į rankinį bagažą. Taip pat liepė surasti žiebtuvėlį žvakėms uždegti ir įsidėti į rankinį bagažą – pasirodo, jo negalima turėti registruojamame bagaže, o rankiniame bagaže galima turėti tik vieną vienetą.
Oro uoste sužinojau dar vieną įdomų dalyką – gerai, kad pirkdamas bilietą į Balį iškart įsigijau ir grįžimo bilietą atgal į Australiją. Pasirodo, neturint atgalinio bilieto, ar bilieto į kitą šalį – tarkim JAV ar kažkurią Europos šalį – australai išvis neleidžia apskritai išskristi į Balį. Kaip pasakė skrydžių kompanijos darbuotojas – Indonezija negali būti mano galutinis kelionės tikslas.
Lėktuvas skrido per dykumas esančias netoli Darvino miesto, Šiaurės Australijos teritorijoje
Balio oro uostas ir vizos gavimo procesas
Nors oro uoste mus ir išlaipino iš lėktuvo greitai, bet gana ilgokai turėjome laukti autobuso, kol mus nuveš iki oro uosto pastato, kadangi tarptautinis Denpasaro skrydžių terminalas dar tik statomas. Belaukiant autobuso, pamačiau įdomių vaizdų – lėktuvus aptarnaujantis personalas padrikai važinėjasi dviračiais oro uosto teritorijoje, kartais sulipę ir po du ant vieno dviračio. Taip sakant nėra didelės kontrolės oro uoste. Kai mus nuvežė į pastatą, už grynuosius pinigus, nes tik juos ten ir priima, įsigijau 30 dienų galiojančią Indonezijos vizą – tai man kainavo 25 dolerius. Beje, gana populiari paslauga Balio gatvėse yra vizos pratęsimas papildomoms 30 dienų. Tad tie, kas jaučiasi Balio salos fanais, šioje šalyje nesunkiai gali išbūti ir visus 2 mėnesius.
Indonezijos respublikos viza, kurią už 25 JAV dolerius nusipirkau atvykęs į Denpasaro (DPS) oro uostą
Balio transporto sistema. Degalų, maisto, transporto kainos
Oro uoste pasitiko pulkas įkyrių taksistų, siūlančių savo paslaugas. Aš aišku pasakiau, kad atstotų ir kad ten, kur man reikia, nusigausiu viešuoju transportu – autobusu. Tuo metu dar nesuvokiau, kad Balyje neegzistuoja toks dalykas kaip „viešasis transportas“. Na, o taksistai įkyriai sekiojo po oro uostą paskui mane, rodėsi net ir į tualetą su manim užeis.
Galiausiai vienas „pagalbininkas“ mane nuvedė iki „turistų informacijos punkto“. Kur vyko ta pati „chaltūra“. Paklausiau informacijoje, kiek turėtų kainuoti taksi iki viešbučio, esančio vos už 3 kilometrų nuo oro uosto, o jis, vietoje to, kad imtų ir iškart atsakytų, pradėjo savo baliečių kalba aptarinėti reikalus su „informaciją“ man parodžiusiu taksistu. Ir tai užtruko kokias 5 minutes. Na ir tada skėlė kainą – 25 doleriai (už 3 kilometrus).
Man kilo tokia mintis – nejaugi jis tikrai galvoja, kad aš nieko nesupratau, kas ten vyksta per tas penkias minutes? Tai aš jam ir sakau - pasilaikyk tu tą savo prabangų limuziną sau, o aš iki viešbučio eisiu pėsčias. Bet kur tau – tarsi įkyrus turkas neatstos ir bambėdamas seks tave iš paskos kartodamas, kaip kokia gerai išdresiruota papūgėlė: „how much how much how much“.
Pasakiau, kad mano draugas atostogaudamas čia gavo taksi už 10 dolerių, tad aš daugiau irgi nemokėsiu. Taksistui šis pasiūlymas, pasirodo, tiko, tad kai nuvežė prie viešbučio, sumokėjau jam 100 tūkstančių rupijų. Jis dar kažką paburbuliavo dėl kurso, tačiau mano atsakymas buvo, kad aš skaičiuoju australiškais, o ne JAV doleriais, tad praktiškai kelionė iki viešbučio kainavo 9 JAV dolerius. Tiek pat kainavo kelionė iš viešbučio atgal į oro uostą, kai išvykau iš Balio. Tad sumokėjau gerą kainą.
Apie transportą Balyje tiesa yra ta, kad Balyje iš tikrųjų nėra autobusų. Tad turi, arba užsisakyti „shuttle“ į kitą miestą, arba važiuoti su taksistu, arba užsisakyti vairuotoją dienai, arba išsinuomoti motorolerį ar automobilį. Beje, internetu tinklapiuose automobilį nuomotis siūlo už 50 dolerių dienai. Kai tuo tarpu vietiniais pakalbėjęs gali išsinuomoti džipą su draudimu už 15-18 dolerių dienai. Tiesa, visą „žalą“ iki 500 dolerių turėsi vis tiek padengti iš savo kišenės, turėdamas tokį draudimą. Man tai priminė automobilio draudimo modelį Kipre, kurį taikė pigios kompanijos. Taip pat reikia būti atsargiems renkantis nuomotoją, nes šalia įsikūrę už automobilio nuomą norėjo jau 40 dolerių.
Taigi susitarus džipo nuoma yra žymiai pigesnė nei Havajuose, kur už nuomą su draudimu dienai tektų sumokėti apie 150-200 dolerių. Tiesa, ir patį džipą gausi kur kas padoresnį. Naujų lengvųjų automobilių nuomos kaina yra apie 30 dolerių dienai, kas yra maždaug 2 kartus pigiau nei Havajuose ar Australijos didmiesčiuose, bei tris kartus pigiau nei San Fransiske ar Niujorke.
Išsinuomoti motorolerį Balyje – itin pigu – mano „Sari Bali“ viešbutyje motorolerį išnuomojo vos už 3 dolerius dienai. O tai yra maždaug net 15 kartų pigiau nei Havajuose. Tad Balyje tikrai apsimoka nuomotis motorolerį.
Degalų kainos taip pat juokingos – maždaug 60 dolerio centų už litrą. Kuras Balio saloje degalinėse beveik visada yra tik vienos rūšies – vadinasi jis „Petrol“ ir daugiau jokios informacijos apie jį. Patį kurą dažnai pardavinėja tiesiog gatvėse, 1 litro talpos buteliuose palei gatvę esančiose prekyvietėse. Tokio butelio kaina yra 7500 rupijų (apie 70 dolerio centų). Taip kurą perka dauguma motorolerių vairuotojų Balyje. Turint automobilį visgi pilsitės kurą degalinėse, kur litro kaina yra 6500 rupijų (apie 60 dolerio centų).
Maisto kainos Balio restoranuose
Pirmos dienos vakare pasivaikščiojau aplink viešbutį ir susiradau padorų restoraną pagrindinėje Legian gatvėje. Čia grojo gyva muzika, gavau skanų jautienos didkepsnį už 10 dolerių ir išgėriau sulčių už 2 dolerius. Tai buvo maždaug 2 kartus pigiau nei Australijoje. Beje, jautienos didkepsnį atnešė ant metalinės plokštelės su mediniu pagrindu, tad šis vis dar kepė pora minučių.
Kalbant apie restoranus, tai vėlesnėmis dienomis pora sykių pietavau ir vakarieniavau tiesiog atsitiktiniuose, dažniausiai pigesniuose restoranuose, besislėpdamas nuo netikėtai užklupusio lietaus. Tai būdavo restoranai, įsikūrę siaurose gatvelėse, kur gali pavakarieniauti ir už 4 dolerius – gauti dvi vištos kulšeles, baltų ryžių ir sulčių. Tačiau restoranų švara ir kokybė bei patiekimas maisto dažnai iš subraižytų lėkščių ar ant lapų, tikrai pasitikėjimo nesukėlė, taigi juose valgydamas nesijaučiau maloniai ir jaukiai. O štai prieš paskutinę atostogų dieną vėlgi nuėjus į normalų restoraną, palikus šiek tiek arbatpinigių bei užsisakius rimtą patiekalą – jautienos didkepsnį, o prieš tai dar ir krabą – už visą vakarienę sumokėjau 30 dolerių, o tai tėra tik maždaug 2 kartus pigiau nei Australijoje.
Prekių, drabužių ir kitos kainos Balyje
Kas Balyje dar pigu – tai firminės prekės. Tarkim, žymieji žirgų mėgėjų „Polo“ marškiniai tiek Sidnėjuje, tiek San Fransiske dažniausiai kainuoja 150-200 dolerių, ir į šias parduotuves užsuku retai, nes juk Hugo Boss, Guess ar Calvin Clein gerus marškinius pardavinėja už 50-80 dolerių. O štai Balyje – neįtikėtina –„Polo“ marškinius su 70 proc. išpardavimu galima nusipirkti vos už 20 dolerių. Niekad nepatikėčiau, jei sakytų, kad pagrindinėje miesto gatvėje, naujose stilingose parduotuvėse prekiautų tokiomis kokybiškomis klastotėmis.
Magnetukai, suvenyrai, skėčiai, adapteriai – kainuoja panašiai tiek, kiek ir Australijoje ar Lietuvoje – po 2-6 dolerius. Jeigu nori vietinio telefono numerio – tai už maždaug 10 dolerių su įsigyta SIM kortele galėsi kalbėti 10 valandų vietiniais numeriais. Pati SIM kortelė kainuoja dar apie 10 dolerių.
Dėl magnetukų ir skėčiu rekomenduoju būtinai derėtis. Dažnai už magnetuką pardavėjai paprašydavo manęs NET 20 dolerių vietine valiuta, ir tik tuomet, kai jau norėsi siųsti tą pardavėja eiti rinkti grybų į mišką, tuomet magnetuko kaina nukris iki 3 dolerių.
Ko nepirkti Balyje
Einant gatve gana drąsiai siūlys magiškų grybukų, o kartu kiš ir marihuaną ar hašišą. Per visas 10 dienų Kutos gatvėse sulaukiau gal kokio pusšimčio tokių pasiūlymų. Ir tikrai gana įkyriai siūlo šiuos narkotikus. Turint omenyje, kad už bet kokį narkotikų turėjimą, vartojimą ar platinimą Indonezijoje gresia mirties bausmė, reikėtų būti itin dideliu bepročiu, kad sumastytum iš šių pardavėju nusipirkti ko nors. O geriausia išvis neturėti nieko bendro su narkotikais gyvenime. Mano vieno draugo draugas kadaise nepaklausė šių patarimų ir tik dėka ambasados, turtingų tėvų ir europietiško paso, po pusmečio, praleisto vietiniame Indonezijos kalėjime, sugebėjo šią šalį palikti gyvas ir sveikas.
Viešbutis
Pasirinkau viešbutį, esanti netoli Legian gatvės, kurioje yra dauguma restoranų, parduotuvių, kitų viešbučių, naktinių klubų, bei labai arti yra ir Kutos paplūdimys. Pasirinktame „Sari Bali Cottages“ viešbutyje, atskirą, jaukų „bungalow“ tipo namuką gavau už 30 dolerių parai. Atsiskaityti už kambarį ir kitas paslaugas šiame viešbutyje buvo galima tik grynaisiais pinigais, ir tik Indonezijos rupijomis. Beje, iš bankomato dažniausiai vienu sykiu galima išsiimti ne daugiau kaip 1,2 milijono Indonezijos rupijų, tad būkite nusiteikę papildomoms išlaidoms už valiutos išėmimą.
Džiugu, buvo bent jau tai, kad radau šį viešbutį „booking.com“ ir man neteko su lagaminais vaikščioti Kutos gatvėmis ieškant tinkamo viešbučio apsistoti. Beje, užteko pasakyti, kad registravausi internetu, ir mane kaipmat surado. Taip pat pastebėjau gana didelę nuostabą viešbučio personalo akyse dėl mano registracijos internetu – matyt, buvau vienintelis žmogus per porą savaičių užsisakęs šį viešbutį internetu. Balyje turbūt įprasta viešbutį susirasti tiesiog vaikštant gatvėje ir klausinėjant vietinių apie geras vietas apsistoti, bet tik ne internetu.
O netoli namuko viešbučio teritorijoje esantis baseinas su žolynėliu ir palmėmis greta buvo tiesiog saugi ir jauki vieta praleisti laiką, jeigu nenori niekur eiti iš viešbučio, arba jeigu visą dieną turi laukti skrydžio, o savo namuko raktus jau esi atidavęs į viešbučio registratūrą. Viešbučio baseino vanduo dažniausiai būdavo įšilęs iki 32-35 laipsnių šilumos.
Bus daugiau...
Kęstutis Matuliauskas / nuotraukos KGStudio.lt
