Bratislava - miestas tautų kryžkelėje

Bratislava yra vienintelė sostinė pasaulyje, kuri turi dvigubą pasienį ir tikrąja tų žodžių prasme dviem šonais glaudžiasi prie kaimyninių valstybių – Austrijos ir Vengrijos. Neįtikėtina, bet iš Slovakijos sostinės į Austrijos sostinę Vieną iki 1936 m. buvo galima nudardėti... miesto tramvajumi!

Bratislava man pasirodė nelyg mažoji Viena, mažutė Praha ir mini Budapeštas kartu paėmus, žinoma, su slovakišku koloritu.

Mena Egipto piramidžių laikus

Dabar, deja, to savotiško malonumo negalėsite patirti, nors abi šalys yra ES narės. Bet dvigubo pasienio miestas turi savito žavesio: štai Bratislavos Kopčanų gatvės pavadinimas netikėtai pakeičiamas ir ji tampa... Alte Nordsud Landerstrasse austriškame Kitzee miestelyje, kuris yra pačiame Slovakijos pasienyje. O Vienos traktas persilieja į Pressburgstrasse kaimyninės Austrijos miestelyje Volfstalyje.

Gal dėl tos tautų kryžkelės ir daugiatautiškumo Bratislava priminė gimtąjį Vilnių, o kai kuriose siaurose jos senamiesčio gatvelėse pasijutau tarsi namie. Atsikvošėjau tik išvydusi platųjį Dunojų, ant kurio krantų ir išaugo miestas. Šią vaizdingą vietą buvo pamėgusi ne viena tauta, o čia atsidūrusi ir miestą laikė savu, jį savaip statė bei gražino... Juk ir lietuviai liaudies dainose semia vandenėlį iš Dunojėlio!

Bratislava vardą keitė lyg kokia dama pirštines, nelygu kokia tauta ją valdydavo. Romėnai pavadino miestą Istropoliu, vengrai – Požone, o ir slovakams iki 1919 m. jis buvo mielas kaip Prešporekas. Galiausiai miestas vėl atiteko slovakams po ilgų istorinių virsmų.

Bratislava man pasirodė tarsi mažoji Viena, mažutė Praha ir mini Budapeštas kartu paėmus, žinoma, su slovakišku koloritu. Tik už didybės manija sirgusią Vieną miestas kur kas jaukesnis, labiau pietietiško kolorito nei Praha, o klajoklių hunų įkurtą Budapeštą lenkia europietiška švara ir tvarka.

Legendiniai seniausio miesto Devino pilies griuvėsiai Dunojaus ir Moravos upių santakoje išties įspūdingi čia Dunojus pragraužęs vagą tarp Mažųjų Karpatų. Bet sostinės širdis neabejotinai yra Bratislavos Hradas – ant aukštos kalvos šalia Dunojaus stūksanti didinga renesansinė keturbokštė pilis, savo forma primenanti masyvų apverstą stalą.

Pasiekėme Hradą kopdami pėsčiomis, o viršuje kvapą užgniaužė puikus vaizdas, vainikuotas spindinčia Dunojaus juosta. Nenuostabu, kad čia nelyg savi karūnuodavosi Vengrijos karaliai tuo metu, kai į jų sostinę Budą įsiveržę turkai juos iš ten išginė. Zigmunto Liuksemburgiečio laikais austrai ant kalvos pastatė naujus rūmus su sodais, kurie ištaiga nenusileido garsiausioms karališkoms Europos rezidencijoms.

20 metų nepriklausomybės

Mūsų gidė su pasididžiavimu paporino, kad gilioje senovėje ant kalno buvusi gyvenvietė yra... Egipto piramidžių amžininkė! Vėliau šią vietovę išgarsino čia atsikraustę keltai. Neįtikėtina, bet neseniai, rekonstruojant vieną seną namą, buvo surasta ir išvalyta keltų laikų šachta. Romos imperijos laikais čia buvo romėnų pasienio miestas, o mūsų eros pradžioje į šias žemes atėję slovakai įkūrė Nitros kunigaikštystę su to paties vardo sostine. Šis seniausias Slovakijos miestas, esantis per 100 km nuo dabartinės sostinės, minimas metraščiuose nuo 898 m. Bratislava tik šimtmečiu jaunesnė Nitrą, o atkurtos nepriklausomos Slovakijos valstybės sostine ji tėra 20 metų.

Priminsiu, kad Slovakija atsirado taikiai atsidalijus nuo Čekoslovakijos, o ši buvo suformuota po Austrijos-Vengrijos imperijos žlugimo gan dirbtinai. Jauna valstybė 40 m. vilko sovietų lagerio jungą, kuriam sutrūkus 1993 m. slovakai ir čekai taikiai išsiskyrė. Skyrybos vadintos „aksominėmis“, mat buvę partneriai neturėjo sąskaitų ir nesilaikė vienas kito įsikibę. Tiesa, po skyrybų turtinė šalių nelygybė tapo akivaizdi. Tačiau ir su kuklios išsiskyrėlės statusu Slovakija 2004 m. sėkmingai įstojo į ES.

Linkę linksmintis

 Taigi, su slovakais turime išties daug panašumų. Gal todėl jų sostinė pasirodė jauki, sava ir slaviškai šilta, o kai kurios vietos gyvai priminė Vilnių. Barokas čia taip pat yra nustelbęs arba įtraukęs į save viduramžišką gotiką, kurios pavyzdžių nedaug telikę. Tik prabangių, su meile restauruotų rūmų čia sutiksi kur kas daugiau, ir jokių akis badančių griuvėsių centre, kaip mūsų sostinėje. Papilės senamiestyje, kur kadaise buvo raudonųjų žibintų, kvartalas, stebėtinai siauros ne tik gatvelės, bet ir namai. Čia rasite siauriausią Europoje namą „U dobreho pastiera“ („Pas gerąjį pastorių“). Apskritai gatvėse čia tyko nemažai originalių, net įstabių staigmenų. Toks yra Cumilas, geroji miesto dvasia, kuri išlenda iš gatvės ar aikštės kanalizacijos šulinio mielo ūsuoto santechniko su kepure pavidalu – žinoma, varinio. Rotušės bokšte, jei būsite akyli, pastebėsite generolo Napoleono Bonaparto paliktą „suvenyrą“ – žemiau bokšto lango įstrigusį patrankos sviedinį.

Šis žmogus susprogino Hradą, kurio griuvėsiai stūksojo po to net 140 metų. Tačiau slovakai šiam barbarui užkariautojui neapykantos nejunta. Kasmet prie Rotušės surengiamas istorinis spektaklis apie miesto apgultį, kuriame kaunasi Napoleono armijos kareiviai ir griaudi tikra kanonada. Slovakai – gero būdo, linkę verčiau linksmintis nei liūdėti: ar tik tuo jie nesiskiria nuo mūsų, lietuvių?

Rūta Klišytė, valstietis.lt