Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiĮ Braziliją išvykome keturiese - aš, mano vyras ir mūsų vaikai, ir tai, kad keliaujame su vaikais, neišvengiamai daro įtaką mūsų kelionės patirčiai ir įspūdžiams. Apie Braziliją žinojome nedaug, tikriausiai tai, ką ir dauguma lietuvių - futbolas, Rio karnavalas, didžiulis nusikalstamumas ir stipri kava - tokie buvo mūsų lūkesčiai.
Musų lėktuvas nusileido Salvadore. Šis miestas garsėja gražiu kolonijinės architektūros senamiesčiu, Afrikos kultūros įtaka (nes dauguma regiono gyventojų - juodaodžiai iš Afrikos, kadaise atvežtų vergų palikuonys) ir... nusikalstamumu. Nusikaltėlių išvengėme; iš tiesų salvadoriečiai mums pasirodė draugiškiausi iš visų brazilų, daug besišypsantys, mūsų šviesiaplaukiai vaikai čia sulaukė itin daug dėmesio, nuolat girdėdavome linda ir lindo, portugališkai tai reikškia graži bei gražus. Beje, mūsų portugališkų žodžių bagažas pildėsi kasdien, nes vietiniai visai nekalba angliškai, todėl buvome priversti pramokti portugalų kalbos. Netrukus ėmėme naudoti ir vietinių labai mėgiamą į viršų pakelto nyksčio gestą - taip sakoma viskas puiku!, kuris visada palydimas plačia šypsena.
Afrikos alsavimas Salvadore juntamas kiekviename žingsnyje - maistui gaminti naudojama daug afrikietiškų prieskonių, muzikoje girdimi afrikietiški ritmai, o įdomiausias tokio kultūrų mišinio aspektas - Salvadore ir visame Bahia regione praktikuojama candomblè religija - katalikybės ir Afrikos religijų mišinys. Dauguma afrikietiškų dievų buvo tiesiog pervadinti krikščionių šventųjų vardais, tačiau jų garbinimo ritualai beveik nepakito. Mes matėme candomblè apeigas, kai žmonės meldžiasi vandens deivei įbridę į ežerą, o vėliau į vandenį meta gėles - dovaną deivei.
Spalvingas Salvadoro senamiestis mums labai patiko. Įdomu tai, kad dalis miesto įsikūrusi žemai prie jūros, o kita - ant aukšto skardžio, ir šias dvi miesto galis jungia dar devynioliktame amžiuje įrengtas liftas. Miesto centre mums didelį įspūdį paliko saugumui skiriamas dėmesys - turistų gausiai lankomose vietose patruliuoja ginkluoti policininkai, o vietiniai gyventojai mus dažnai įspėdavo saugoti savo daiktus ir vengti pavojingesnių gatvių. Pastatą, kuriame gyvenome, juosė betoninė tvora, kurios viršus buvo "papuoštas" aštriais metaliniais spygliais, buto šeimininkas įspėjo, kad būtina užrakinti ir išorines, ir vidines (dvigubas!) duris, taigi jautėmės kaip tvirtovėje!
Salvadoro paplūdimiai - labai gražūs, deja, maudytis juose sudėtinga, nes dauguma jų uolėti, prie pat kranto - daug koralų. Kita problema - didelės vandenyno bangos ir stiprios povandeninės srovės, todėl vietoje išsvajotų maudynių mums teko pasitenkinti trumpais pasitaškymais. 
Pastebėjome, kad dauguma vietinių taip pat neplaukioja, tiesiog pašokinėja bangose šalia kranto, regis, mėgiamiausias jų užsiėmimas paplūdimyje - žaisti futbolą, bėgioti, kitaip sportuoti, arba su draugų kompanija gurkšnoti silpną alų. Alus mums pasirodė neskanus, o štai tradicinis Brazilijos kokteilis caipirinha labai patiko. Caipirinha gaminama iš cachaça (cukrinių nendrių spirito), žaliosios citrinos sulčių ir rudojo cukraus - stipru, bet skanu! Nemėgstantys alkoholio gali atsigaivinti čia labai populiariais vaisių sulčių kokteiliais ar kokosų sultimis. Verta paminėti brazilišką kavą - čia ji labai stipri, skani ir... labai saldi! Kartais atrodydavo, kad kavos ir cukraus į mažutėlį puodelį įdėta po lygiai - toks saldus ir tirštas būdavo gėrimas!
Iš Salvadoro patraukėme į miestą, kurio Brazilijoje neįmanoma neaplankyti - Cidade maravilhosa, arba nuostabųjį miestą - Rio de Žaneirą. Ar jis išties nuostabus?.. Ko gero, tinkamesnis apibūdinimas būtų įspūdingas ir gerąja, ir blogąja prasme. Nuo daugybės Rio kalvų atsiveria kvapą gniaužiantys vaizdai. Labai gražūs ir jaukūs Santa Teresa ir Lapa rajonai su akmenimis grįstomis vingiuotomis gatvelėmis, pastelinių spalvų namais, kurių sienas kartais pagyvina ryškūs grafiti piešiniai ir žali vijokliai. Garsieji Kopakabanos ir Ipanemos paplūdimiai savaitgaliais būna perpildyti ir nešvarūs, kita vertus, juose išties verda gyvenimas - žmonės žaidžia futbolą, groja būgnais, šoka ir demonstruoja savo išpuoselėtas figūras bei mažutėlius bikinius. Braziliški bikiniai - tik drąsuolėms, jų kelnaitės dažnai būna tik siaurutės juostelės; plačiaklubės brazilės nesivaržydamos įspraudžia savo apvalumus į tokį nekuklų apdarą. Paplūdimyje pastebėjome ir tai, kad Brazilijoje labai madingos tatuiruotės - regis, moterys tatuiruojasi net daugiau, nei vyrai, dideliais spalvingais piešiniais dengia rankas, kojas ar visą nugarą.
Gaila, tačiau nuostabusis Rio turi ir nemažai trūkumų. Vienas jų (būdingas ir kitiems dideliems Brazilijos miestams) - transporto kamščiai, dėl kurių iš pradžių visur vėluodavome - negalėjome patikėti, kad net ir neilgą atstumą gali tekti važiuoti taip ilgai. Kita akivaizdi problema - oro bei vandens tarša ir šiukšlių gausa gatvėse. Pasak miesto gyventojų, šios problemos gerokai trukdo gyvenimo kokybei. Mums Rio de Žaneiras pasirodė įspūdingas, bet sutarėme, kad nenorėtume jame gyventi.
Prieš išvykdami iš Rio nusprendėme aplankyti garsiąsias favelas - lūšnynų rajonus, įsikūrusius ant miesto kalvų. Favelų reputacija iki šiol buvo labai bloga, jos laikytos beviltiško skurdo simboliu, tačiau pastaruoju metu valdžia deda daug pastangų, kad pagerintų gyvenimą favelose, policija stengiasi užtikrinti saugumą, nevyriausybinės organizacijos inicijuoja socialinius projektus ir padėtis pamažu gerėja. Kai kurios favelos tampa madingais bohemiškais rajonais, kuriuose įsikuria menininkai, atsidaro parduotuvės, kavinės ir svečių namai. Kainos čia gerokai mažesnės nei turtinguose Rio rajonuose, todėl favelų svečių namai traukia jaunus, ribotą biudžetą turinčius keliautojus. Viename tokių pigių, hipių dvasia alsuojančių svečių namų, gyvenome ir mes. Aplinka mums pasirodė visiškai saugi, favelos žmonės - draugiški, be to, gavome progą puikiai pasportuoti - favelose nėra viešojo transporto, taigi kopti į stačias kalvas tenka pėstute, o tiems, kurie nesiryžta įveikti nesuskaičiuojamų laiptelių, pasirengę padėti mototaxi - motociklai, kuriais nebrangiai galima nuvažiuoti, ten, kur norite. Įprastų taxi automobilių favelose nedaug - vairuotojus vis dar atbaido bloga šių rajonų reputacija.
Paskutinis mūsų aplankytas miestas buvo Porto Alegre. Šiame mieste, kaip ir visur Brazilijos pietuose, gyvena daug europiečių palikuonių, kurių proseneliai kilę iš Italijos, Lenkijos, Vokietijos, Ukrainos, todėl žmonių odos spalva šviesi, o gyvenimo būdas mums priminė europietiškąjį - mažiau klegesio ir šypsenų, daugiau rimtų veidų ir rimtesnio požiūrio į darbą. Porto Alegre - modernus, tvarkingas miestas, Brazilijos mastu - nedidelis, vos 1,5 mln. gyventojų, jame turistinių įdomybių nedaug, bet mus sužavėjo Mercado Publico - centrinis miesto turgus, kuriame parduodama daugybė vietinių skanumynų, veikia daug puikių kavinių ir restoranų ir kartais vyksta kultūriniai renginiai - matėme žonglieriaus pasirodymą bei vaikiną, skambinantį pianinu tiesiog vienoje iš turgaus alėjų. Porto Alegre yra visai šalia Urugvajaus bei Argentinos, ir šių šalių įtaka jaučiama - čia valgoma daug jautienos, geriama matė, o vietiniai gyventojai save vadina gaucho, visai kaip senieji Argentinos ir Urugvajaus ūkininkai.
Kelionei baigiantis, susumavome savo įspūdžius. Samba Brazilijoje išties populiari, kava - taip pat, o futbolas, panašu, žaidžiamas visų ir visur. Į akis krinto nepaprastas brazilų religingumas. Brazilija - didžiausia katalikiška šalis pasaulyje ir vienokia ar kitokia forma tikėjimas užima svarbią vietą žmonių gyvenime. Jo apraiškų matėme visur - kartą restorane gautoje sąskaitoje radome ne tik mokėtiną sumą, bet ir ryškiomis raidėmis atspausdintą palinkėjimą 'Telaimina jus Jėzus", o Salvadore nepažįstamiems žmonėms pasakę, kad ketiname keliausime į Rio, visada pirmiausi išgirsdavome paraginimą aplankyti žymiają Jėzaus statulą, nors mes, begėdžiai, svarbiausiu savo tikslu laikėme garsiuosius paplūdimius ir sambos pasirodymus...
Maistas Brazilijoje labai skiriasi nuo mums įprasto, pasigedome pieno produktų įvairovės ir lietuviams taip įprastos ir kone su kiekvienu patiekalu valgomos duonos, užtat paliko įspūdį gardžios tropinių vaisių sultys, kurias gerti čia labai populiaru, milžiniški sultingi avokadai, ir nacionalinis brazilų patiekalas - feijoada, troškinys, gaminamas iš juodųjų pupelių ir kiaulienos subproduktų, jis gali būti ir atskiras patiekalas, ir tiekiamas kaip garnyras su kitais patiekalais. Populiariausia šį troškinį valgyti šeštadieniais, tačiau kiekviename restorane ar užkandinėje jo galima užsisakyti ir bet kurią kitą savaitės dieną. Unikalus desertas, brazilams atstojantis ledus - açai na tigela, trintos šaldytos açai palmių uogos, sumaišytos su ledu, cukraus sirupu arba kondensuotu pienu, ir susmulkintais bananais dažnai dar apibarstomos saldžių javainių gabaliukas. Taip pat labai mėgiami saldumynai iš kondensuoto pieno, šiek tiek primenantys mums iš vaikystės pažįstamus 'Karvutės' saldainius.
Labai džiaugėmės atradę pigias vietines oro linijas "GOL" bei "TAM", kadangi šalis - milžiniška, žemės transportu keliauti užtruktų ilgai, tokiu atveju pigūs skrydžiai - tikras išsigelbėjimas. Nuotaikos negadino net netvarka ir organizuotumo trūkumas oro uostuose - darbuotojai maloniai atsiprašo už nesklandumus ir yra visada pasirengę padėti, o jų šypsenos neblėsta net didžiausioje sumaištyje.
Iš tiesų Brazilija yra tokia didelė ir įvairi šalis, kad ją apibendrinti sunku, o jai pažinti reikia daug daugiau nei dviejų savaičių, kurias ten praleidome. Iškeliaudami sau pažadėjome būtinai dar sugrįžti, ir su liūdesiu tarėme sudie margaspalvei Brazilijai...
