Tie, kas nors kartą matė nors vieną „Doctor Who“ seriją, gerai žino, kaip atrodo mėlynos policijos būdelės. Raudonos arba mėlynos būdelės buvo naudojamos policininkų, viduje įtaisytas telefonas leisdavo susisiekti su stoties viršininku, taip pat didesnėse būdelėse užtekdavo vietos darbo stalui, ugnies gesintuvui, elektriniam šildytuvui ir pan. Kaip bebūtų keista, kai kurios modernizuotos būdelės tebenaudojamos iki mūsų dienų, nors didžioji dauguma jų panaikintos (arba panaudotos komercijai, pavyzdžiui, kaip kavos parduotuvėlės) atsiradus nešiojamiems telefonams ar radijo imtuvams. Šios mini policijos stotelės tapo savotiškomis telefono būdelių pirmtakėmis.
1920 m., kai policijai nebeliko poreikio turėti savo susisiekimui skirtas būdeles, valstybinio pašto nurodymu pastatyta pirmoji telefono būdelė visuomeniniam naudojimui. K1 (Kiosk No1) nesulaukė didelio populiarumo ir po keleto metų paskebltą dizaino konkursą laimėjo seras Giles Gilbert Scott. Jo sukurta medinė telefono būdelė pateisino kritikų komisijos lūkesčius (vienas pavyzdys vis dar išlikęs prie įėjimo į Karališkąją Akademiją) ir vėliau iš ketaus imtos gaminti raudonos telefono būdelės (pats autorius siūlė sidabro spalvą su žaliai mėlynu interjeru), raudoną spalvą pasirinkta dėl to, kad ji lengviausiai pastebima.
Vėliau dar keletas telefono būdelių modelių išlaikė panašų dizainą, bet praplėtė paskirtį – kai kurios buvo gaminamos taip, kad jas būtų nesudėtinga reikalui esant išmontuoti (K5 modelis), kitose įtaisytas pašto ženklų pardavimo automatas (K4 modelis).
Populiariausias modelis, paplitęs ne tik Londone, bet visame krašte – K6. Šis modelis sukurtas pažymėti karaliaus GeorgeV sidabrinį jubiliejų. Tūkstančiai žmonių įdarbinti miestuose ir kaimuose tam, kad visur atsirastų raudonosios telefono būdelės. Nors šiuo metu jos laikomos britų simboliu, tada raudona spalva nebuvo tokio priimtina ir pasiūlytas dizainas daugelyje vietų susilaukė pasipriešinimo. Ironiška, tačiau net ten, kur vietiniai reikalavo būdeles nudažyti pilkai, kad negadintų kraštovaizdžio, laikui bėgant visgi sugrįžta prie raudonos spalvos.
Galima teigti, kad privatizacija ir British Telecom atėjimas tapo pabaigos pradžia tradicinėms telefono būdelėms. Jas ėmė keisti modelis KX100 – šiuolaikinio dizaino, bet ne itin patrauklios stiklinės būdelės su pilkais rėmais. Tradicinės būdelės pateko į valstybės saugomų objektų sąrašą, buvo išparduotos arba panaudotos meno tikslais.
Kur žmonės naudoja nusipirktas telefono būdeles? Įvairiausiems sumanymams įgyvendinti! Bute – vietoje dušo kabinos, baruose visame pasaulyje savininkai pasistato telefono būdeles, taip sukurdami nostalgišką britų stilių interjere, o daugelis valstybei priklausančių įstaigų Jungtinėje Karalystėje panaudojo jas bibliotekose bei meno galerijose.
2012 m. British Telecom patvirtino, kad šalyje tebestovi apie 11 tūkst. tradicinių raudonų telefono būdelių. Norėdami savo akimis pamatyti daugiau retų senųjų telefono būdelių, turėtumėte apsilankyti istorinių pastatų muziejuje Bromsgrove mieste (Worcestershire) – Avoncroft Museum of Historic Buildings.
Norintiems nusipirkti restauruotą telefono būdelę ir papuošti savo namus ar interjerą, teks pakloti apie tris tūkstančius svarų. Puslapyje eurocosm.com būdelė be interjero priedų su pristatymu JK kainuoja 3404.20 £, nors pasidairę eBay rastumėte ir šiek tiek pigesnių variantų.
Vienas garsiausių žmonių, sumokėjęs bene didžiausią sumą (50,000 £) už telefono būdelę – atlikėjas Tom Jones, sumokėjęs. Būdelė buvo atgabenta į jo vilą Los Andžele. Tai buvo ne šiaip sau įgeidis – būtent toje telefono būdelėje jaunasis T. Jones skambindavo savo panelėms, čia jis praleido daug laiko šnekučiuodamasis su būsimąja žmona Linda ir tą patį telefono ragelį laikydamas rankoje išgirdo, kad tapo tėvu. Nenuostabu, jog sentimentų apimtas vyras nepagailėjo apvalios sumos, kad iš Velso sena telefono būdelė atkeliautų į jai paruoštą vietą šalia atlikėjo baseino namuose Kalifornijoje.