Egzotinė kelionė į Filipinus, įspūdžiai, patarimai ir dar šis tas (I)

„Prieš tirs mėnesius sprendėme dilemą – kur norėtume skristi? Ir ką norėtume pamatyti šiais metais? Esame pamilę Aziją jau iš ankstesnių kelionių, todėl rinkomės tarp Malaizijos ir Filipinų“, – pasakoja skaitytoja Agnė.

Į Malaiziją buvo labai pigių lėktuvo bilietų iš Londono (1200 Lt), bet egzotiškieji Filipinai mums atrodė žavingesni savo gamta. Pasvarstėme, kad Filipinų po kažkiek metų gali išvis nelikti žemėlapyje (žinant apie kartais siautėjančius taifūnus) šiais metais atidavėme pagarbą jiems ir nusipirkome skrydį iš Frankfurto į Manilą per Pekiną už 1987 Lt. Bilietus įsigijome prieš tris mėnesius, o skrydis mūsų laukė tuoj po Naujųjų metų – sausio 10 dieną. Pirmoji mintis buvo iki Frankfurto važiuoti automobiliu, bet paskaičiavome kuro sąnaudas ir eksploataciją dviems žmonėms paprasčiausiai neapsimokėjo. Kol mąstėm ir skaičiavom, lėktuvo bilietai iki Frankfurto pabrango nuo 360 lt. iki 498 Lt. Teko įsigyti pabrangusius bilietus (nes tai buvo vis tiek pigiau nei dviems asmenims važiuoti automobiliu). Ir nuo tada prasidėjo ilgas ir kruopštus 21 dienos kelionės maršruto sudarymas, būtent tiek dienų būnant Filipinuose nereikia darytis vizų. Kelionės tikslas – pamatyti kuo daugiau šalies, o kartu ir pasimėgauti saule bei jūra.

Ieškodami informacijos apie Filipinus supratome, kad per 21 dieną mes galėsime pamatyti tik labai mažą dalį šios nepaprasto grožio šalies. Važiuoti iš vieno taško į kitą užtrunką gana ilgai, o temsta anksti, kaip žiemą Lietuvoje.

Kadangi skiepais jau esame pasirūpinę prieš porą metų (kai keliavome po Indiją ir Nepalą), tad šį kartą beliko pasirūpinti maršrutu ir vietinių skrydžių bilietais.

Kelionė prasidėjo iš Vilniaus oro uosto, skridome į Vieną, iš ten į Frankfurtą. Internetu nepavyko prisiregistruoti į skrydį Frankfurtas-Pekinas, todėl meldėmės, kad Frankfurte nepavėluotume į skrydžio registraciją, nes iki išskridimo mums bus likusios 2 valandos.

Skrydžiai vyksta savu laiku, tad jaudinomės visai be reikalo. Atvykus i Frankfurtą liko laiko ir po duty free pavaikščioti. Skrydis į Pekiną truko 10 valandų, tikėjomės, kad Air China nepasišiukšlins ir mums neteks nuobodžiauti.

Skrydis buvo puikus, nors Air Chinos muzikinis skonis ne koks, o filmai pasenę, tačiau vakarienei gavome salotų su krevetėmis, kinietiškai paruoštos žuvies ir balto vyno. Maždaug po 10 valandų skrydžio mūsų lėktuvas nusileido Pekino oro uoste. Ten mus pasitiko nepriekaištinga tvarka ir aptarnaujančio personalo gausa (matyt tai dėl didelės kinų populiacijos).

Laukdami skrydžio į Manilą, pasinaudojome Pekino oro uosto siūlomu nemokamu internetu ir susisiekėme su Lietuva. Vidurnaktį nusileidome Maniloje, mus pasitiko 28 laipsnių karštis ir taksistų gausa. Visi siūlosi nuvežti, o tik įsėdus į taksi ir pradėjus važiuoti paaiškėja, kad jie net nežino kur yra tavo viešbutis, o ir kaina kurios užsiprašė nemaža – 3 Lt. už 1 km. Supratome vieną – taksistai visur vienodi. Vaizdas pro automobilio langus: pilnos pakelės miegančių valkatų, krūvos šiukšlių po dienos prekybos ir ryškiai šviečiantys viešbučiai.

Naktis, iš anksto pasirinktame viešbutyje atokiau nuo Manilos centro, praėjo kaip akimirksnis – įsikūrėme, o po 4 valandų jau reikėjo keltis. Papusryčiavę registratūroje paprašėme, kad rezervuotų bilietus į naktinį autobusą, važiuojantį į Banaue. Mūsų nurodytu telefonu prisiskambinti nepavyko, tačiau ji nenuleido rankų. Pati nuėjo prie interneto, surado kitą telefono numerį ir prisiskambinusi sužinojo, kad šiam vakarui visi autobuso bilietai jau parduoti. Sužinojusi, kad esame rezervavę viešbutį Banaue, ji rado kitą agentūrą, kuri veža į šalia esantį miestelį ir nurodė, kaip iš jo pasiekti Banaue. Nusiuntė viešbučio durininką į autobusų stotį, kad sužinotų laikus ir bilietų kainas į tą miestelį, kuris vadinasi Baguio. Toks paslaugumas mus maloniai stebino. Susirinkę visą informaciją iki vakaro palikome savo daiktus viešbutyje ir išėjome apžiūrėti miesto. Kadangi laisvo laiko turėjome iki vakaro, nusprendėme iki miesto centro eiti pėsčiomis, tuo pačiu ir pamatysime kur kas daugiau. Pirmas mūsų tikslas – Rizal parkas, garsėjantis savo žavingu dirbtiniu ežeru, Kiniškais ir Japoniškais sodais bei orchidėjų sodu. Parkas tvarkingas, prižiūrėtas, tik orchidėjų sodas ir fontanai neveikė.

Pasivaikščioję po parką, sėdome į elektrinį traukinį ir vykome link Nevados kinų kapinių. Prie kapinių vartų mus pasitiko apsauga ir gidas, supažindino su taisyklėmis, o gidas pasiūlė savo paslaugas kurių mes atsisakėme. Kapinėse filmuoti negalima, tačiau fotografuoti – prašom. Teritorijoje yra mažytė ir jauki kinų šventyklėlė. O kapų mauzoliejai tikrai įspūdingi! Kiekvienam kapui – dviejų aukštų mauzoliejus su plastikiniais langais arba dekoruotomis grotomis, ideali tvarka ir ramybė.

Apsilankę kinų kapinėse, nusprendėme apžiūrėti ir filipiniečių kapus. Esame skaitę, kad Manilos kapinėse gyvena daugiau šiltų žmonių kūnų, nei yra palaikų. Manoma, kad kapinėse įsikūrusios apie 10 tūkst. filipiniečių šeimų. Kai kurios šeimos buvo priverstos apsigyventi kapinėse po to, kai besitikėdamos geresnio gyvenimo atvyko į Manilą iš provincijos, tačiau čia neturėjo nei pakankamai pinigų išgyventi, nei galimybės įsitvirtinti. Visas šias šeimas vienija tai, kad jos neturėjo kur daugiau eiti.

Deja, atėjus prie šių kapinių mus pasitiko policininkas ir informavo, kad turistai į šias kapines neįleidžiami. Tačiau nuo vartų buvo matyti, kad ant aukštai sustatytų kriptų sužymėtos gatvės, o ant kriptų viršaus esančios lūšnos – numeriais. Lūšnose įrengtos atskiros erdvės, čia yra net elektra! Yra įkurtos parduotuvėlės. Čia gyvenantys žmonės sumąstė savų būdų kaip pasipelnyti iš mirusiųjų. Vaikai padeda nešti karstus, jų tėvai už pinigus taiso ir prižiūri kapus. Mums ten bestoviniuojant, atvežė vieną karstą. Iš pradžių net nepagalvojom, kad vežamas buvo karstas. Važiavo jų džipnis, kuriame garsiai grojo vos ne Bryan Adams gabalas, o iš paskos važiavo kitas džipnis, pilnas išsišiepusių vaikų, kurie prašė,  kad juos fotografuotume. Tai buvo visiškai nepanašu į mums įprasta gedulą.

Pajudėjome link viešbučio, kur turėjome pasiimti savas kuprines. Laiko dar turėjome pakankamai, tad nusprendėme eiti pėsčiomis. Beeinant aplankėme super marketą, kuriame apsipirkome – 0,35 l romo kainavo 2,40 Lt. Ir kaip nepirksi, kai kainuoja pigiau nei kola? Aplankėme ir turgų, kuriame už 1 kg bananų mokėjome 2,40 Lt. 2 kg arbūzo kaina – 2 Lt. Šviežių karališkų krevečių 1 kg kainavo 20 Lt.

Pasiėmę kuprines atvykome į autobuso išvykimo vietą, čia nusipirkome bilietus iki Bagiuo (1 žmogui kainavo 27 Lt).  Autobusas pajudėjo tiksliai nurodytu laiku, pati kelionė truko 6 valandas. Vairuotojai labai mėgsta išbandyti kondicionierių galimybes, tad važiuojant teko net striukes šiltesnes užsidėti.