Egzotinė kelionė į Filipinus, įspūdžiai, patarimai ir dar šis tas (IV)

Trečiojoje pasakojimo dalyje egzotiškąją kelionę Filipinuose kiek apkartino paukštėdos įkandimas į koją, tačiau nuotykių ir suplanuotos kelionės dėl to neatšaukėme.

Iki Cacnipa salos plaukėme 2 valandas. Koja visa kelią laikiau iškėlus, kaip prisakė šeimininkė. Vos išvydę mūsų pasirinktą salą netekom žado. Tai buvo tikras rojus. Rami įlanka su smaragdiniu jūros vandeniu, ilgakaklėmis palmėmis, apkibusiomis kokosais. Šioje saloje yra tik vienas viešbutukas, talpinantis apie 30 žmonių. Jį prieš 10 metų atidarė šveicaras, kuris ten dabar ir gyvena. Restoranėlyje tarp daugybės tautų vėliavų puikavosi ir mūsų trispalvė. Rekomenduočiau šią salą visiems norintiems ramybės ir jaukumo, labai tinkama medaus mėnesiui. Čia praleidome 2 puikias dienas. Džiaugėmės saule, jūra, povandeniniu pasauliu,  viešbučio teikiamomis paslaugomis ir nuostabiai gaminamais šefo patiekalais. Nors koja buvo vis dar patinusi, tačiau ar dėl patirtų gerų emocijų, ar dėl klimato, skausmo nebejutau.

Praleidę dvi romantiškas dienas išplaukėme į El Nido. Jis gerai žinomas dėl savo nuostabių vaizdų, uolų, smėlėtų paplūdimių ir povandeninio pasaulio. Čia susirenka nemažai turistų mėgstančių rimtai nardyti. Vieta tam tikrai puiki. Plaukėme 4 valandas, aprašinėjant kelionės įspūdžius taip užsupo laivelyje, išsigandau, kad reiks rytinę kavą paaukoti jūrų dievybėms. Nors iš ryto jūra atrodė rami, išplaukus į atvirus vandenis, bangos mus užliūliavo. Artėjant link El Nido peizaže atsirasdavo įspūdingumu besivaržančių salų, salelių su balto smėlio paplūdimiais. Išlipus iš laivo, žemė po kojomis siūbavo dar visa dieną. Tad šiandieną nusprendėme įsikurti ir susipažinti su miesteliu niekur toli nekeliaudami.

Miestukas jaukus, mažiukas, apsuptas stačių uolų, siauromis gatvelėmis, kuriomis be paliovos zuja triciklai ir mopedai. Daug parduotuvėlių, kavinukių, nedideliu viešbutukų ir turistų.

Vykstantiems čia siūlyčiau iš anksto užsisakyti nakvynę, nes atvykus sunku rasti laisvų vietų. Labai jau pamėgę turistai šią nuostabią įlanką. Pasivaikščiojome įlankos pakrante, pavakarieniavome miesto restoranėlyje ir ėjome miegoti. Kitą rytą atsikėlę išsinuomavome motorolerį ir nusprendėme aplankyti Makinit Hotsprings (karštosios versmės), Makalitkalit vandens krioklį ir Nacpan paplūdimį. Bet apie viską iš pradžių.

Buvome skaitę tautiečių atsiliepimuose, kad iki krioklio ir karštųjų versmių nuo El Nido galima nueiti pėsčiomis. Tačiau niekam nerekomenduoju to daryti ir džiaugiuosi, kad mes nesusigundėme šia mintimi. Kelias tikrai netrumpas, eina per kalnus. Motoroleriu važiuoti užtrunka apie pusvalandį, tad pėsčiomis į vieną pusę eisite apie 4 valandas iki krioklio ir paskui dar valandą iki versmių. O karštis dieną tikrai nežmoniškas, todėl nesiūlome to daryti.

Labai geras pasirinkimas - motoroleris arba triciklas. Motorolerio kaina dienai 42 Lt. Važiuoti juo tikrai labai smagu, kuro sąnaudos mažos, o aplankyti per tą laiką galima kur kas daugiau. Tad sėdome ant savo motorolerio ir pajudėjome link krioklio. Važiuoti buvo labai smagu, vėjas draikė plaukus, kelias einantis tai per ryžių laukus, tai per gyvenvietes, buvo nuostabus.

Atvykus prie krioklio (yra iškabos, kad netoliese krioklys), prisistatė vietiniai, parodė kur yra stovėjimo aikštelės ir pasiūlė gido paslaugas. Šias paslaugas teikia vietiniai vaikai. Palikus motorolerį prie kelio iki krioklio dar geras pusvalandis, tačiau nuorodų toliau nėra. Keliukas ne vienas, tad vietiniai už atitinkamą mokestį (18 Lt.) siūlosi palydėti iki krioklio. Tačiau mes nusprendėme atsisakyti jų teikiamų paslaugų. Pagalvojome, negi lietuvaičiai kelio neras? Nesąmonė. Pajudėjome link krioklio.

Bridome kelis kartus per upę, kopėme per kalnus, kartais jau atrodydavo ar tik nereiks grįžti atgal pas vietinius ir prašyti jų paslaugų, tačiau krioklį pasiekėme savom pastangom. Paskui mus vietinis berniukas atlydėjo dar tris vokiečių tautybės merginas ir įspėjo, kad krioklys vietomis yra gilus ir reikia būti atsargiems. Pasirodo vietiniai berniukai renkasi čia ir nuo viršaus šokinėją į gamtos sukurtą gilų baseiną. Įšokame ir mes. Vanduo labai gaivus ir skaidrus. Atsigaivinome ir patraukėme atgal.

Grįžus prie motorolerio vietinis už stovėjimą paprašo 1,80 Lt, tačiau mes nusideram iki 1,20 Lt, tiesiog tik tiek turėjome smulkių pinigų. Važiuojame link karštųjų versmių. Pagal žemėlapį, jos yra kažkur visai netoliese, tik 10 minučių kelio. Važiuojame, nerandame jokios iškabos, klausiam vietinio. Sako: “Sukite čia, už ryžių lauko”. Pasukame, važiuojame vidury ryžių lauko, jokio praminto tako nesimato, tad apsisukam ir grįžtame atgal. Gyvenvietėje vėl stojame klausti vietinių. Vietinis nurodo vaikui sėsti ant dviračio ir palydėti mus iki karštųjų versmių.

Važiuoja berniukas dviračiu, o mes jam iš paskos. Suka jis tuo keliuku kur mes jau važiavome ir juda tolyn. Pasirodo, važiavome teisingu keliu. Taip pravažiuojame vietinių namuką, prie jo paliekame motorolerį, nes toliau važiuoti neįmanoma.

Ėjome pėsčiomis kokius 100 metrų. Priėjome pelkę, koja įsmingą ir vanduo nudegina odą. Supratome, kad esame šalia karštųjų versmių. Norint prieiti arti jų, reikia kirsti dar kelias nedideles pelkytes, bet per jas yra patiestos lentos, tad jau žinodami, kad vanduo aplink išties yra labai karštas, einame tomis lentomis labai atsargiai. Priėję prie versmių ir įkišę ranką supratome, kad vanduo yra verdantis. Jeigu nežinant įbristum, tai nudegimo laipsnis garantuotas.

Vietinis berniukas palaukia, kol mes apžiūrime, nusifotografuojame ir grįžtame visi kartu atgal. Atsisveikiname su jaunuoju gidu ir važiuojame į Nacpan paplūdimį. Atvažiavę netekome žado – 1,5 km balto smėlio pakrantė, kurią supa didžiulės palmės. Be mūsų, visame paplūdimyje buvo kelios poros ir keli vietiniai vaikai, kurie labai norėjo bendrauti su turistais. Įsikūrėme ir mes šiame nuostabiame paplūdimyje.

Maudėmės, deginomės, grožėjomės peizažu. Paskui nusprendėme pasivažinėti jūros pakrante. Malonumas neišpasakytas. Jūra skalauja motorolerio ratus, baltas smėlis byra iš po ratų, vėjas ir saulė glosto veidą. Kaip sakė pravažiuojanti italų porelė – tai rojus! Po pietų pajudėjome atgal, džiaugėmės smagiai praleista diena ir negalėjome nustoti žavėtis šios salos gamta.

Kitas pasakojimo dalis rasite čia.