Kitos dienos rytą buvome sutarę plaukti į turą po salas. Viešbutuką prižiūrinti moteriškė pasakojo, kad jos brolis turi turizmo agentūrą ir mes galime užsakyti kelionę po salas pas ją. Tačiau, atėjus į jos nurodytą vietą, mūsų paplūdimyje niekas nepasitiko. Palūkuriavę pusvalandį ir nieko nesulaukę, nusprendėme iš anksto eiti nusipirkti autobuso bilietus į Puerto Princesą. Įsigijome bilietus (1 žmogui kainavo 24 Lt) ir nusprendėme pasisamdyti triciklą ir nuvažiuoti į El Nidos pietuose esantį paplūdimį. Planavome važiuoti į Coron-Coron, tačiau triciklo vairuotojas pasiūlė aplankyti Los Cabanos. Jis labai išgyrė šį pliažą ir pasisiūlė už 9 Lt mus ten nuvežti. Ilgai negalvoję sėdome į triciklą ir po 15 minučių kelio buvome nuostabiame paplūdimyje.
Jeigu kas prašytų sureitinguoti pagal grožį, to padaryti negalėčiau, nes visi paplūdimiai buvo nuostabūs. Šio paplūdimio ilgis apie 2 km, jame yra pora viešbutukų, tačiau žmonių nėra daug, kur ne kur matosi vienas kitas turistas. Kadangi tai yra įlanka, vanduo ramus it baseine. Sutarėm su tuo pačiu vairuotoju, kad atvažiuos mūsų paimti trečią valandą, tad visą dieną vaikščiojome pakrante, rinkome kriaukles, o jos čia didelės kaip niekur kitur. Maudėmės žydroje jūroje ir mėgavomės saulės spinduliais.
Kaip ir buvom sutarę, vairuotojas prisistatė nurodytu laiku ir už 9 Lt parvežė mus atgal į miestą. Šiandieną nusprendėme patys nueiti į agentūrą ir užsisakyti rytdienai turą po salas. Išsirinkome turą A, kuris plukdo į Secret Lagoon, Simisu salą (7 commandos), Miniloc salą, Mažąją ir Didžiąją lagūną. Visos įlankos ir salos skirtingos ir labai gražios. Išskirčiau iš jų Secret Lagoon, dėl savo įlankos paslaptingumo.
O paslaptis yra ta, kad pralindus pro ankštą skylę oloje patenki į gilų sūraus vandens baseiną, apsuptą aukštų uolų. Dviejose pakrantėse buvo galima panardyti su vamzdeliu. Vienoje saloje jungos paruošė pietus.
Išplaukus iš vienos iš salų, vidury jūros mūsų laivas sugedo. Padėtį gelbėjo jungos – vienas nėrė po laivu, kitas, pavojingai atsisėdęs ant veikiančio variklio, kažką nupjovė, kažką prapūtė ir po 10 minučių gedimas buvo pašalintas, o mes pajudėjome link kitos įlankos. Smagiausia viso plaukimo metu buvo stebėti dvi kinų šeimas, kurias praminėme "pandutėmis". Jie, prisipirkę įvairios amunicijos nardymui, visos išvykos metu viską nešiojo ant savęs.
Po paplūdimio smėlį vaikščiojo su plaukmenimis, gelbėjimo liemenėmis ir kaukėmis. O nardydavo gylyje iki juosmens. Plaukdami susipažinome su Kanados keliautojais, jie irgi negalėjo atsistebėti kinų "išradingumu".
Kitą dieną mūsų laukė kelionė atgal į Puerto Princesą, iš kurios turime skristi į Cebu. Vakare dar nusprendėme nueiti į kavinę, kur groja gyva muzika. Muzikantai buvo gana įspūdingi – panašūs į jamaikiečius, grojo reggae stiliaus muzika. Pirmoje eilėje sėdėjo vietinis pagyvenęs vyras, kuris visą laiką kraipėsi ir rankomis bei kojomis mušė į taktą. Smagiai praleidome laiką klausydami neblogos muzikos. Tai buvo lyg atsisveikinimo vakaras su šiuo gražiu gamtos lopinėliu Filipinuose.
Išaušus rytui, pajudėjome link autobusų stoties. Atvykę pasidėjome bagažą, išsirinkome vietas ir laukėme kol pajudės mūsų autobusas. Tačiau atėjus išvykimo laikui autobusas vis stovėjo vietoje. Kiek vėliau priėjo autobuso vairuotojas ir pasiūlė mums keliauti su minivenu primokant vienam žmogui 5 Lt. Nusprendėme pasinaudoti jo pasiūlymu ir, kaip vėliau paaiškėjo, labai teisingai pasielgėme, nes su minivenu nuvykome iki Puerto Princesą per 5 valandas, o kinės, važiavusios reguliariu autobusu, į mūsų viešbutį atvyko siaubingai išvargusios po 11 valandų kelionės.
Kitos dienos rytą judėjome link oro uosto. Kadangi viešbutis buvo tik 2 km nuo oro uosto, nusprendėme nueiti pėsčiomis. Skrisdami į Cebu (tai antras pagal dydį miestas Filipinuose, jame gyvena beveik milijonas gyventojų) galvojome kur vykti. Norėjome aplankyti Moalboal – mažą provincijos miestelį, šalia kurio 3 km ilgio ruožu driekiasi Panagsama paplūdimys, garsėjantis koraliniu rifu. Tai vieta, į kurią metai iš metų grįžta nardytojai dėl čia palankių nardymo sąlygų. O taip pat esame nusižiūrėję Kawasan vandens krioklį, kurį labai patogu pasiekti nuo Moalboal. Bohole norėjome pamatyti šokoladines kalvas, paplaukti džiunglių upe ir aplankyti mažuosius tarsyrus (filipininius ilgakulnius). Iki kelionės pabaigos buvo likusios 4 naktys, tad nusprendėme pirmas dvi naktis praleisti Panagsama paplūdimyje. Vieną pusdienį vyksime iki krioklio, o likusį laiką skirsime paviršiniam nardymui. Kitas dvi naktis plauksime praleisti Bohole.
Išlipę iš lėktuvo, sėdome į taksi. Čia jais važiuoti nėra brangu. Nuvažiavome į pietinę autobusų stotį, iš kurios jau po pusvalandžio judėjome link Moalboal. Kelionė truko 2,5 valandos, vienam žmogui autobuso bilietas kainavo 7 Lt. Važiavome 90 km.
Išlipus prisistatė triciklų vairuotojai. Su vienu iš jų greitai radome bendrą kalbą. Jis mums pasiūlė keletą apgyvendinimo variantų. Atvažiavus į vieną iš jų mus pasitiko labai maloni moteriškė vardu Monic. Jos namai stovėjo ant stataus jūros kranto, sodas nepriekaištingai sutvarkytas, o žalia veja – tikras kilimas. Ji apgailestavo, kad neturi laisvo kambario su kondicionieriumi, tačiau pasiūlė kambarį su ventiliatoriumi už 48 Lt 2 asmenims. Sutikome ir visai nesigailėjome.
Vakare Monic mums surado pas ką išsinuomoti motorolerį, kad iš ryto galėtume nulėkti iki krioklio, nurodė kaip važiuoti iki ten, pamokė atsisakyti gido paslaugų ir pasakė, kaip mums rasti visus ten esančius krioklius. Net pasisiūlė, kad jos sūnus mus galėtų nemokamai iki ten palydėti, tačiau iš sūnaus akių buvo matyt, kad jo nežavi šis pasiūlymas, tad mes padėkojome už jos paslaugumą ir atsisakėme palydos. Ponia Monic rekomendavo prie krioklio vykti iš ryto, o apie pietus grįžus eiti panardyti. Pasirodo, į šią pakrantę apie pietus atplaukia jūriniai vėžliai. Užmigau svajodama apie rytojaus įspūdžius...