Egzotinė kelionė į Filipinus, įspūdžiai, patarimai ir dar šis tas (VI)

Pagaliau išaušo diena, kai turėjo išsipildyti noras pamatyti jūrinius vėžlius. 8 valandą ryto motoroleris jau stovėjo po langais. Susimokėję 24 Lt galėjome juo važinėtis iki 20 valandos. Kelias iki krioklio ėjo per gyvenvietes, buvo matoma jūra.

Už 3 Lt pasistatėme motorolerį vietinio stovėjimo aikštelėje, netrukus prisistatė ir vietiniai gidai, besisiūlantys palydėti iki krioklio, bet mes, pamokyti maloniosios ponios Monic, atsisakėme šių paslaugų ir pajudėjome gražiu takeliu palei upelį link savo tikslo. Viskas civilizuota – šalia keliuko šviestuvai, sutvarkyta aplinka, pastatytos poilsinės iškyloms. Šį vieta labai mėgstama filipiniečių ir jų svečių. Jie čia renkasi savaitgaliais, vyrai maudosi po kriokliu, moterys prižiūri vaikus ir visi kartu leidžia laisvalaikį. Atvykus galima išsinuomoti stalą, kėdžių, gelbėjimosi liemenes. Rekomenduojama maudytis su liemenėmis, nes yra labai gilu ir stipri srovė. Dar galima paplaukioti su plaustu, tik ši pramoga mums pasirodė kiek juokinga.

Šioje vietoje yra gausybė krioklių.

Pasijaučiau tarsi Plitvicos nacionaliniame parke Kroatijoje. Tik turistų nėra ir keliukai link tolimesnių krioklių nėra civilizuoti. Tad priėję pirmąjį ir patį didžiausią krioklį, nepagalvokite, kad tai viskas. Nuo jo toliau yra laipteliai į kalną, o užlipus mūsų laukė dar vienas krioklys.

Jis tik kiek žemesnis, bet platesnis. Per upelį padaryti bambukiniai tiltukai, čia bristi vandeniu jau nereikia. Kai galvojome, kad tai jau viskas, netikėtai sutikome moteriškę su sūnumi, kurie ant galvų nešė didelius maišus. Jie mums nurodė sekti paskui juos ir jie parodys daugiau krioklių. Nors jų maišai buvo sunkūs, tačiau jie vis stodavo ir laukdavo kol mes pafotografuosime ir vis sakydavo, kad eitume toliau, paėjus toliau mūsų laukė krioklių baseinėliai. Kelias jau nebuvo toks paprastas, reikėjo ir upę kirsti einant slidžiais akmenimis, judantį tiltuką virš upės pereiti. Man einant tuo tiltuku kinkos drebėjo, o jie labai drąsiai žingsniavo su maišais ant galvos. Matosi, kad jiems tai kasdienybė.

Smagu buvo maudytis krištolo skaidrumo vandenyje, po stipria krentančia srove. Po tokių maudynių jautėmis kaip apsilankę SPA centre. Moteris su sūnumi mums pasiūlė eiti dar toliau, nes ten yra dar krioklių, bet atsisakėme. Mums pakako jau tiek, kiek pamatėme, nuėjome apie 3 km, tad padėkojome jiems, atsisveikinome ir grįžome atgal.

Važiuodami sustojome kaimelyje ir nusipirkome vaisių pietums. Šį kartą nusprendėme paragauti "dieviško skonio" durijano vaisiaus, kuris garsėja savo specifiniu kvapu, dėl kurio uždrausta jį neštis į viešbučius. Susigundėme paragauti, bet dėl dydžio paprašėme, kad mums atpjautų pusę šio vaisiaus. Nusipirkome ananasą, bananų, nuostabių mangų ir durijaną. Parsinešus namo durijaną, jo kvapas vis stiprėjo. O skonis nebuvo toks dieviškas, kaip ponia Monic sakė. Pasirodo nusipirkome neprinokusį vaisių, tad teko išmesti.

Po pietų skubėjome nardyti. Kaip ponia Monic žadėjo, tokiu laiku čia turėtų atplaukti jūriniai vėžliai. Pasilikau ant kranto. Nežinau, ar nuo ilgo vaikščiojimo, ar nuo įkandimo, bet atsinaujino kojos tinimas. Tad nardymo su vamzdeliu teko atsisakyti, nes koja į plaukmenis jau nebetilpo. Išleidusi vyrą į jūrą mažai tikėjau, kad jis pamatys žadėtą jūros vėžlį ir nuostabų povandeninį pasaulį. Mintyse galvojau, kad visa tai tik iliuzija.

Vyrui grįžus iš paviršinio nardymo, kuris vyko čia pat, Monic namų pakrantėje, jis negalėjo atsigauti nuo matytų vaizdų ir potyrių. Pasakojo, kad povandeninis pasaulis nepalyginamas su Raudonąją jūra, kurioje yra nardęs. O kai šalia savęs išvydo milžinišką jūrinį vėžlį, negalėjo patikėti, kad tai ne sapnas. Vėžlys grakščiai judėjo plaukdamas ir visai nesibaidė, tik priliesti savęs neleido. Tačiau fotografijai papozavo visu savo gražumu. Tik išlipęs ant kranto vyras puolė man rodyti vėžlio nuotraukas, o pasirodo fotoaparato kortelė buvo pilna ir nuotraukos su vežliu nebetilpo. Nusivylimas buvo didelis. Tad ilgai nelaukęs, vyras pratrynė nuotraukas kortelėje ir vėl lindo į vandenį tikėdamasis, kad vėžlys vis dar laukia jo. Kiek paplaukus paaiškėjo, kad vėžlys tikrai vis dar laukia savo naujojo draugo  ir toliau pozavo nuotraukoms. Vyro žodžiais jausmas neapsakomas, kai šalia savęs turi tokį nuostabų pakeleivį. Jo gyvenime, tai buvo viena nuostabiausių dienų.

Vakare pasidalinom dienos įspūdžiais su Monic. Paprašėme, kad 7 valandą ryto mums iškviestų triciklą, kuris nuveš iki autobuso, važiuojančio į Cebu. Iš ryto koja buvo dar labiau patinusi, čiurnos apimtis nesiskyrė nuo blauzdos, o kulno visai nebuvo matyti. Monic rekomendavo važiuoti į Cebu ir kreiptis į Chong Hua ligoninę. Joje dirba vieni geriausių daktarų Cebu mieste. Važiuojant iki miesto vis galvojau, kokios čia tos įkandimo pasekmės laukia.

Ligoninėje buvom labai šiltai sutikti, tačiau tuo metu infekcinių ligų gydytojo nebuvo, dirbo tik asistentas. Malonioji seselė pasiūlė mums geriau nueiti į netoli esančią jų polikliniką pas infekcinių ligų gydytoją. Gydytoja mus maloniai priėmė, apžiūrėjo mano koją ir konstatavo, kad per įkandimo vietą nuo jūros vandens ir smėlio pateko infekcija, nuo kurios susidarė Cellulitis - pasak gydytojos, poodinė infekcija. Sakė grįžus pasigooglinti. Išrašė antibiotikų ir dar kažkokių vaistų bei nurodė savaitę laiko gerti daug skysčių, kuo mažiau vaikščioti, o gulint ar sėdint koją laikyti pakeltą kiek aukščiau ir grįžus namo pasirodyti savo daktarams. Nusipirkome poliklinikoje vaistų (kurie ne tokie ir pigūs, už vieną dėžutę sumokėjome 100 Lt), prie langelio iškart išsilupau ir išgėriau pirmąją tabletę. Nusprendėme nekeisti savo planų dėl ištinusios kojos, sėdome į taksi ir nuvažiavome į laivų terminalą, iš kurio per 1,5 valandos greitaeigiu keltu nuplaukėme į Boholą.

Kitas pasakojimo dalis rasite čia.