Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Nesvarbu, kad važiuojant į oro uostą, jaučiau stiprų skausmą, lyg man būtų apendicitas. Noras paskraidyti ir pamatyti išgirtąjį Talino senamiestį nugalėjo visus skausmus, o aš, apie viską besvajodamas, supratau, jog laimingas važiuoju lėktuvo link.
Kelios akimirkos ir mes kylame. Beprotiškai fantastiškai nepakartojamai iš viršaus atrodantis naktinis Vilnius, tamsa, tamsa, tamsa… Stiuardesės išdalintos skaniausios pasaulyje bandelės su arbata ir brėkštantis rytas 9 kilometrų aukštyje. Vos valanda ir mes jau leidžiamės Taline. Pilotas praneša, kad mieste debesuota, vėjuota, apsiniaukę, lašnoja, šalta, žodžiu, sukimės geriau atgal :)
Taline niūru, pučia šaltas vėjas…visi dar apsimiegoję…o aš lipu iš šilto lėktuvo, kėdės kišenėlėje pamiršdamas cukraus pakelį, kurį išsaugojau tik specialiai gerdamas arbatą be cukraus. Ir organizmas cukraus negavo, ir kolekcija nepasipildė. Oro uoste vyksta statybos. Kaip ir pas mus prieš gerą pusmetį - važinėja kranai, viską tąso darbininkai, o mus autobusas veža link kažkokios budelės - pasirodo, ten vyksta įlaipinimas. Bet pakeliui mąsčiau, jog tai statybininkų persirengimo kabina!
Pereinam per statybų aikštelę, per klibančius laiptus terminalo link ir štai, vualia, mes jau viduje, kur šilta ir malonu. Tik kad tuščia. Ir pasų kontrolė uždaryta. Mūsų niekas nelaukia? Pasirodo, ne. Vis dėlto po dešimties minučių ateina muitininkės/pasų tikrintojos. Na štai, išėjimas iš oro uosto jau žaliai šviečia priešais nosį, apsimuturiuojam, užsidedam pirštines ir patraukiam išėjimo link. Ten žmonės sustoja į eilutę ir po kelis susėda į taksi. Susakęs taksistui, kad man reikia į Meriton Grand Hotel, laukiu, kol mane iki jo atveš. Taksisto garsiai paleista Russkoje Radio - Vsio budet Chorošo, vaizdai pro langą (beprotiški kamščiai ) pradeda šiektiek migdyti, ir aš suprantu, kodėl mama mane varė miegoti kuo anksčiau, bet jos nepaklausiau…
Mane atveža greitai, neskaitant baisulingųjų kamščių nuo oro uosto miesto link (atvirkštinis Vilniaus variantas, ar ne?) . Pirmas įspūdis, pamačius viešbutį - tai VAU! Raudonas kilimas nuo stovėjimo aikštelės iki įėjimo….. Automatiškai atsiveriančios durys… Kolonos, kilimai, padavėjai….panoraminis liftas…. Kortelė vietoj kambario rakto.. Ech, gražu, ypač man, tokiam prabangos nemačiusiam ir visai joje gyventi nesvajojančiam jaunuoliui :)
Kelios sekundės liftu ir aš jau kambary. Dar prieš tai viešbučio darbuotojui užklausus, ar kambarį duot su vaizdu į pievą, ar į senamiestį, buvo pasirinktas antrasis variantas, nors tas senamiestis ne taip jau ir gerai matėsi… bet svarbu, kad SENAMIESTIS!
Tai ką, dar ankstus rytas… Vos pusė devynių. Galima truputuką ir nusnaust, nes laiko į valias. Taip ir prasnaudžiu iki 11:30. Užkandu kažkokios bulvių košės, susipakuoju į kuprinę daiktus: Skėtį, lietpaltį, pinigus, Tallin City Guide žurnaliuką ir pajudu senamiesčio link. Ilgas kelias į viršų, bet įdomus. Visų pirma, tai iš veido kažkodėl nedingsta šypsena…nesuprantu kodėl. Gal dėl to, kad vistik pavyko ištrūkti iš kasdienės rutinos ir atsikvėpti ramiai sau vaikščiojant Talino keliukais?
Gražus parkelis dešinėj, Toompea pilis kairėj, lapų krūvos priešais mane ir kūno kultūros pamoką lauke atliekantys mokinukai labai sužavi. Einu…kvėpuoju grynu oru…stebiu, kaip auklėtoja mokinukams išdalina žalias liemenes - atšvaitus (matyt, kad atskirtų savo vaikus? ). Taip ir pasiekiu kalno viršūnę.
Vaikščiojau po aukštutinį senamiestį ir gėrėjausi. Vėliau nutiko toks įdomus dalykas - pamačiau vokiečių turistų grupę, tyliai tyliai prisliūkinau ir prisiplakiau prie jų. Taigi toliau ėjau ten, kur vedė vokiečių gidė :) Grupė priėjo kažkokią apžvalgos aikštelę….na ką, pasitrainiojau ir aš ten. Pažiūrėjau, kaip vokiečiai pensininkai pavaidino titaniko sceną iškėlę rankas…. pafotografavau ir nusekiau jiems iš paskos toliau……..
Senamiestis Taline skirstomas į dvi dalis: Senamiestis (jį praminiau Aukštutiniu) ir Žemesnysis Senamiestis. Apie Žemesnįjį senamiestį nieko net nebūčiau nutuokęs, jei ne ta vokiečių grupė, prie kurios prisiplakiau vos prieš kelias minutes…. Aišku, nors jų tempai ir lėtapėdiški, nors jų kalbos ir nesuprantu (bet vokiečių mokausi nei daug nei mažai - šeštus metus), jie visvien man labai pagelbėjo besigaudant Talino skersgatviuose. Taip priėjome siaurą gatvę, kuri, pasirodo, veda į Lower Old Town ( Žemesnįjį Senamiestį).
Ši senamiesčio dalis yra bene įspūdingiausia, gražiausia, ir visokia kitokia -iausia iš gerosios pusės :) Miesto Rotušė, Rotušės aikštė, Šventosios dvasios bažnyčia. Ir riešutukai. RIEŠUTUKAI! Kaipgi Talino senamiestis be jų. Pasakiško skonio ir kvapo riešutai, apie kuriuos sužinojau dar prieš kelionę ir atseikėjau nemažą sumą jiems įsigyti. Migdolai, išvolioti degintame cukruje su imbieru. Parduodami karšti. Iškart sušildo, pasidaro labai jauku ir malonu vaikščioti po senamiestį! Patariu įsigyti bent paragavimui :)
“Makdonaldas valdo”
Tokią frazę mestelt galėčiau tik kalbant apie tą Talino McDonald’ą, kuriame lankiausi. Tokių paslaugių žmonių dar nemačiau. Na mačiau, Tunise, ale jų akyse spindėjo $$ ženklai, o vat Taline nespindėjo. Užsisakydamas maistą (ar kaip ten jį pavadinus ) su padavėja padiskutavau, kas čia pas jus gero, naujo, naujesnio, nei Vilniaus McDonald’e. Na, naujo nieko, tik kainos kitokios. Didesnės. Padavėjai nustebus, ko aš tiek mažai valgau, pasiaiškinau, kad aš kątik atskridau ir ne valgis man galvoj, noriu tik šiltai pasėdėt ir pasiplanuot kitą dienos dalį. Nejučiom užklausiau, kaip man užlipt į tą Toompea bokštą, kurį aplink apėjęs neradau įėjimo ( o tokia graži turėtų senamiesčio panorama atsivert…. ). Padavėja nežinojo. Nu ką, galvoju, nieko, gal rasiu.
Bet sako - palauk, - tuoj kitų pasiklausiu! Beje, labai išgyrė mano piniginę, sako, ar pas juos pirkau, ar Lietuvoj. Ne, sakau, Kretoj…..
O padavėja su mano miesto gidu rankose nurūko kitų darbuotojų klausinėt, kurgi tasai bokšto įėjimas. Stoviu ir stebiu, kaip ji prieina prie kiekvieno pardavėjo ir atkišdama mano knygutę, baksnoja pirštu į Toompea bokštą. Visi susimąsto, paskui susinepatogina ir ji nueina link kitų. Jau ir eilutė nusidriekė už manęs, o man tai kas - aš stoviu su maistu padėkle ir laukiu atsakymo :)
- Ką man pavyko susižinot, tai tik kainą - 30 kronų už įėjimą….
Tuomet ji atkiša knygutę už manęs eilėje laukiančiam pirkėjui ir klausia:
- O gal jūs žinot tą bokštą?
- Ne…nežinau…
Padėkoju paslaugiąjai padavėjai, o ji mesteli, kad “to reikėtų klausti tenykščių” . Nelabai pagavau prasmę, bet tiek jaus to. Pavalgau, knygutę į rankas, kuprinę ant pečių - ir į banko keityklą takučiu :D
Bevaikščiodamas ir tris kart pirmyn atgal lipdamas iš žemesniojo senamiesčio į aukštesnįjį, grįžtu viešbutin užkąst sumuštinių, sriubos, ir jau su tikruoju geruoju mylimuoju fotoaparatu įamžinti lankytas vietas “kokybiškai” :)
O dėl vieno dalyko aš Talino gyventojams pavydžiu. Dėl šviesoforų. Kai matai, kiek laiko liko iki raudonos ar žalios šviesos, jautiesi saugus ir neapgautas (nežinau, kodėl). Žodžiu, čia Vilniuj tokio daikto norėčiau, mielas mere, mano prašymas jums įsakymas :)
Vakaras, praleistas azerbaidžanietiško (nesu įsitiknęs, kad teisingai parašiau šį žodį) restorano kamputyje su artimais žmonėmis trumpam sustabdo pažintį su Talinu, bet aš, visas nusivaręs nuo kojų, tam vakarui dabar tik dėkoju… …ir…dėkoju :) …
