Vienas Taline

Kad ir kaip man mama kaltų, jog reikia kaupti pinigėlius mokslams, universitetui, šiaip ateičiai – vis nepaisau jos patarimų ir atrėžiu, kad reikia keliaut dabar, o ne ateitim gyvent, nes ką gali žinoti, gal po to nebebus galimybės kažkur išvykt :)

Todėl lygiai po trijų savaičių (nekantruolis baisus) aš antrą kartą išskridau į Taliną. Skrydis buvo nemokamas, nes laimėtas, o pinigų pasiimti vienai dienai reikėjo nedaug, tad visa kelionė man atsiėjo 50 litų, kuriuos išleidau tik maistui ir lauktuvėms, na, ir autobuso talonėliams...

Viskas prasidėjo nuo to, kai staigiai sugalvojau už laimėtą kuponą nusipirkt bilietus į Taliną bei sugrįžti į jį antrą kartą. Kodėl vėl į Taliną? Todėl, kad niekur kitur nebuvo tokių pigių bilietų :) (305 litai į abi puses). O ir sugrįžti į labai gražų miestą būtų neprošal. Šal, neprošal, koks skirtumas, noriu ką nors gero nuveikt per atostogas, tai ir veikiu! Ilgai negalvojęs (na ką čia neilgai – per tą laiką net bilietai spėjo pabrangt :( ... ) ir suplojęs 340 lt už bilietus, laimingas sėdėjau, laukiau tos dienos, kai reikės naktį keltis ir judėti oro uosto link.

O į oro uostą manęs nieks nenuveš. Taksi pinigų gaila. Skrydis 6:55, tai reik bent prieš valandą būt.... Nusprendžiu su miesto transportu iki ten nusigaut. Susižiūriu, kada patys pirmi troleibusai ir autobusai, susiplanuoju, kad 4:30 ryto jau turiu stovėt stotelėj ir atrodo, viskas bus gerai. Bet visus planus sugriauna mama, išvakarėse vis dėlto nusprendusi mane nuvežti, nes sako, kad visvien pergyvens, kaip aš ten nuvažiuosiu ir nemiegos, tad išvažiuoti iš namų nutariam 5:30.

Likus vienai dienai iki kelionės atsispausdinu įlaipinimo pasą, kad nereiktų registracijoj stovėt ilgai. Ir sau vietą išsirenku gerą, kad nebūtų po Fokker50 sparnu ir kad propeleris viso vaizdo negadintų. 2A – džiaugsmingai sušunku, atspausdintas pasas jau guli kuprinėj su pasu ir tėvų leidimu vykti. Trūksta tik bilietų, kuriuos reiks atsiimti oro uoste.

-[Spalio 30, kelionės diena]-

Labas rytas, labas rytas. Ankstus rytas, ir dar koks ankstus. Ir tos dvi su puse valandos miego visai nepailsino mano akių, cha, pats kaltas, pusę nakties anekdotus skaičiau, o kai susizgribau, kad reikia eiti miegoti, supratau, kad miegot nebeapsimoka!!!

Tai ką, patikrinu kuprinę, ar viską susidėjau. Aha, susidėjau viską. Kuprinė beprotiškai lengva, nes joje tik dokumentai, pinigai ir lašai nosiai. Sloguoju dar truputuką. Ir visai nenoriu, kad sloga man sugadintų kelionę. Tiesa, reikėtų papasakoti ir apie tai, kokia problema yra išsikeisti pinigus mūsiškiuose bankuose Vilniuje. Nuo pat ryto iki 16 valandos vakaro ieškojau bent vieno, kuris turi Estiškų Kronų. Neturėjo nei vienas. O eilę visvien reikėdavo išlaukti. Tad gavęs nurodymą vykti į banką stotin, kadangi jame visad būna pinigų, tą ir padariau. Ir radau. Išsikeičiau 300 kronų, maniau, kad užteks.

Kol valgau, girdžiu, kaip skamba mamos žadintuvas. Tai ženklas paskubėti, nes mes nei vienas nenorime pavėluoti ir likti oro uoste! Vis dėlto pabijau, kad galim pasivėlinti, tad išvykimo laiką atkeliam dešimčia minučių atgal. Išvažiuojam, ir oro uoste būnu 6:10 !!! O įlaipinimo pase parašyta, kad 6:25 jau turiu stovėt prie durų :-D Bėgu į antrą aukštą atsiimti bilietų, o ten dar reikia pasirašyti, kad gavau, parodyti pasą, gauti voką, kuriame yra kitas vokas su bilietais.... Kol viską susitvarkau, laiko lieka vis mažiau ir mažiau. Stojuosi eilėn prie pasų kontrolės. Atplėšiu voką, žiūriu į biliet... biliet... BILIETĄ! Viena bilietą, o man juk reikia dviejų. Ant bilieto parašyta Vilnius-Tallinn, o man dar juk ir grįžt reikės....bėgu atgal ten, kur ir viską gavau. Klausiu, man atsako, kad jis visai neatsakingas už vokų turinį, jam moka tik už bilietų perdavimą . Sako, bėk į airbaltic atstovybę. Bėgu ten, strioko pilnos akys, gerai tik, kad ne kelnės.

Airbaltic‘e sėdi trys panelės ir išsiaiškinusios mano situaciją atsako, kad šitas bilietas yra ir pirmyn, ir atgal. Na, žodžiu viskas tinka. Gerai - ačiū už informaciją, lekiu, nes galiu nebespėt. Patikrina mano pasą, kuprinę, viskas lyg ir puiku. Tik pereiti per detektorių jau problema. Kiek einu – tiek pyyyyyyp. Viską sudėjau į dėžę, nieko prie savęs nebeturėjau. Visvien pyyyyp.

Liepė nusiauti batus. Praėjau basas ir VALIO, nebepypsi. Užtrukau nemažai laiko, kol viską susikroviau atgal ir audamasis batus stebėjau vaizdą, kaip iš moters rankinės traukia Palmolive dušo želę, Kremus didžiausiais kiekiais. Viskas viršija 100 ml limitą. Uch, teko jai išmest. Šiektiek pasiginčijo, bet išvertusi visą rankinuką į šiukšliadėžę, išdidžiai nuėjo laipinimo į Briuselį link. O aš, kadangi laiko dar šiektiek yra, prilipęs prie lango stebiu išvykstančius lėktuvus bei lėktuvų stovėjimo aikštelę. Patinka mane lėktuvai, nors tu ką.

Jau pradeda kviesti keleivius laipinimui į Taliną, aš stoju į eilę, parodau savo atsispausdintą įlaipinimo kuponą ir lipu į autobusą. Pirmą kartą skrendant buvo keista, kad aplinkui mane visokie biznieriai su savo laptopais, net autobuse negali su jais išsiskirt – sėdi į juos įsistebeiliję. Ir stebisi, ką aš vienas čia veikiu. Bet nieko, trumpam pasijaučiau žvaigžde ;)

Privažiuojam prie lėktuvo, įlipu, ir matau, kad viena moteriškė mano vietą jau užėmusi savo rankinukais ir viskuo kituo... Sakau, atsiprašau, bet čia aš turiu sėdėt, o ne Jūsų rankinukai :) Atsisėdu. Kol viską susitvarkom, užlaikom žmones ir susidaro eilutė, bet nieko, tegu palaukia, niekur nepavėluos gi.

Stiuardesės vėl pamosuoja, kur yra atsarginiai išėjimai, kaip reikia pripūsti liemenes bei visa kita, o apie deguonies kaukes net neužsimena, nelabai supratau kodėl, gal tokiuose lėktuvuose jų paprasčiausiai nėra ir nereikia? Žodžiu, su tokiais pamąstymais pakylam, pažiūrim į švintantį Vilnių ir grožimės debesimis. Pilotas labai smulkiai paaiškina, pro kur skrisim, kur pasuksim, kaip leisimės, ką matysim. Garbė tokiam pilotui! Pirmą kartą lėktuve pasijaučiau žinantis, kuri šalis apačioje, koks miestas, koks aukštis ir panašiai. Kitur taip garsiai nepranešinėdavo, tai ir nelabai ką sekėsi girdėti :)

Taline apsiniaukę. Kai pradedam leistis, patenkam į baisingą debesų krūvą ir tik drebam , drebam, drebam. Toks jausmas, kad pilotas negali lėktuvo suvaldyt. Leisdamiesi matom gyvenamuosius rajonus, automobilius autostradoj, senamiestį....ir oro uostą iš viršaus. Nusileidžiam, aš džiaugiuosi viską nufilmavęs mobiliuoju telefonu, bet poto susinervinu, nes nieko doro nesigavo :( . Atsisveikinam su stiuardese, išlipam, nuvažiuojam iki oro uosto ir žengiam pasų kontrolės link. Lauke apsiniaukę, 8 laipsniai šilumos, bet svarbu, kad nelyja.

Oro uoste užeinu į „rKiosk“ , klausiu, ar turi talonų. Turi. Už du paprašo 20-ies kronų. Oi, na ir brangus pas juos visuomeninis transportas – bilietas moksleiviui 2,25 lito. Siaubas. Suaugusiems 15 kronų. Pardvėja maloniai paaiškina, kad reikia lipti į autobusą numeriu 2 ir važiuoti 6 stoteles, pateksiu netoli senamiesčio. Ačiū jai už tokią informaciją. Kaip ji sakė, taip ir padarau. Tik labai sunkiai sekasi bilietą pasižymėt, pas juos ten labai keistai kažkaip, irgi reikia įkišti į komposterį, tik jokių skylučių nedaro, o uždeda riebų štampą. Ir garsų. Važiuoju, žiūriu į miestą ir laukiu savo šeštos stotelės.

Pamažu pradedu atpažinti išvaikščiotas vietas, tai ir išlipu. Nežinau, kaip į kitą gatvės pusę patekt, nes nėra perėjos. O man reikia ten!!! Pastebiu, kad visi žmonės eina link kažkokių laiptukų žemyn, pasirodo, ten požeminė perėja, tik kad nėra jokių ženklų apie ją. Todėl ir nepastebėjau :)

Senamiestis gražus. Pradedant Aleksandro Nevskio katedra, Tompėjos pilim, Parlamentu, ir baigiant Rotušės aikšte. Taline labai padeda orientuotis tokie išstatyti stendai su žemėlapiais ir lankytinom vietom. Na, ir Tallinn City Guide dar padeda. Tik antrą kartą į šį miestą atvykus, aš tiesiog vaikščiojau. Ir niekuo nesidomėjau. Domėjimuisi buvo skirta praėjusioji kelionė.

Pasivaikščiojau po senamiesčius (jų yra du – aukštesnysis ir žemesnysis, pastarasis daug gražesnis, bet mielesnių prisiminimų turiu iš aukštesniojo, nes netoli jo gyvenau :) ), po prekybos centrą VIRU (šalia diiiiidelio viešbučio), prisipirkau saldumynų (o ką gi dar vežtis lauktuvių? Alkoholio dar neparduos, o ir nereikia jo, saldumynai ir skanu, ir miela. Aišku, kai kam ir degtinė miela, ar Vana Tallinn....bet jų galima gauti ir čia). Pirkau saldumynus tokius, kokių nėra pas mus. Kalev firmos šokoladukai labai skanūs. Už viską sumokėjau 99 kronas (10 kronų – 2.23 lito , tai maždaug už 22 litus apsipirkau) , nei daug nei mažai, kaip už nemenką kiekį saldumynų.

Nuėjau papietauti ir pabendrauti su jau pažįstama mergina, dirbančia Makdonalde :-D Priėjau savo eilę, pradėjau pas ją užsisakinėti ir ji mane atpažino, žvilgtelėjusi į piniginę (mano piniginė jai jau tada krito į akį, sako, ne kiekvienas sugeba šitaip susilankstyt pinigus, kad tilptų toj mažoj kvadratinėj, Kretoj pirktoj piniginėj :)

Užsisakiau, papasakojau, kodėl vėl čia grįžau, ką čia veikiu.... Gavau nemokamai pyragaitį ir atsisėdau pavalgyti. Sėdėdamas prie lango grožėjausi giedrėjančiu dangum ir šviesėjančiu senamiesčiu. Taip pat namais, kurie matėsi bei architektūra. Talinas turi, kuo didžiuotis ir tuo didžiuojasi. Visur tik ir skamba žodžiai „Medieval oldtown“ – Viduramžių senamiestis. Gražus jis, būtinai aplankykit, kai tik turėsite galimybę.

Sako, žiemą vakare jis tiesiog pasakiškas. Ar tikrai ? Tuo įsitikinsiu, kai žiemą ten nuskrisiu dar kartą :) Bet gal užteks jau man to Talino? Girdėjau, kad Berlyne dar gražiau. Žinoma, kiekvienam savaip, bet.... reikės kadanors tuo pačiam įsitikinti. O dabar manęs laukia kelionė visuomeniniu Talino transportu atgal į oro uostą. Dvi valandos beliko iki mano skrydžio, laikas jau gal kelt sparnus namo....

Sėdu į tą patį autobusą, kuriuo ir atvažiavau iš oro uosto, pasižymiu bilietėlį ir mintyse mąstau, ko šiandien išmokau. Taigi, dabar žinosiu, kad keliauti galiu vienas ir man visai nenuobodu. Dar žinosiu, kad keliavimui nėra būtina kelionių agentūra. Taip pat, kad orų prognozės dažniausiai būna netikslios, nes jau antrą kartą pasimoviau ant jų kabliuko dėl lietaus. Sako, lis, lis...pils kaip iš kibiro...didelė tikimybė, kad nukels skrydžius..tačiau ant galvos neužlašėjo nė vienas lietaus lašas, anaiptol - retkarčiais dangus pragiedrėdavo. O vienintelis ir svarbiausias dalykas, tai supratau, kad estai nėra tokie lėti, kaip apie juos pasakojama anekdotuose :)

Visiems gerų kelionių, ačiū balsavusiems už mane ir padovanojusiems šią nuostabią išvyką!!!