Atėnai – muziejus po atviru dangumi. Pabėgimas nuo lietuviškų speigų (V)

Išaušo paskutinė mūsų diena Nikosijoje. Per keturias dienas aplankius keturis miestus trauksime ir į penktąjį, tačiau šį kartą dienotvarkė bus kiek ramesnė. Vasario 3-oji – apie vidurdienį išlipame iš lovų ir atsisveikinę su mus Kipro sostinėje priėmusiais draugais 17 valandą jau sėdime autobuse, kuris veža į Larnaką. Būtent iš šio kurorto 5:30 val. rytą mūsų laukia skrydis į Atėnus (173 Lt).

Per valandą laiko jau būname vietoje. Už bilietą su studento pažymėjimu sumokame vos du eurus. Su sunkiomis kuprinėmis ir pradėjus leistis saulei nusprendėme pernelyg miesto netyrinėti bei žygiuoti tiesiai link oro uosto. Visiškai šalia jo tyvuliuoja Larnakos druskų ežeras (Larnaca Salt Lake), kuriame žiemoja apie 2-12 tūkst. Didžiųjų flamingų. Deja, jų išvysti tąkart mums nepavyko.

Praleidę naktį oro uoste, 7:15 val. ryto jau nusileidžiame Atėnuose. Įlipame į metro, kuris akimirksniu prisipildo sausakimšai. Per 40 minučių išlipame savo stotelėje ir pradedame hostelio paieškas. Jos šiek tiek užtrunka, tačiau galiausiai randame savo artimiausių dviejų dienų nakvynių vietą (Athens International Youth Hostel). Už dvi naktis sumokame po 14,4 euro (apie 50 Lt).

Po sunkios nakties Larnakos oro uoste prigulėme pietų miego, o vakarop iškišome nosis į miestą. Turime vieną tikslą – surasti ir užkopti į aukščiausią Atėnų vietą – Likabeto kalną. Beveik neklaidžiojus jį lengvai randame. Kalnas iškilęs 277 metrų virš jūros lygio, o atsidurti jo viršūnėje sutemus, kuomet miestas tampa tarsi mažų šviečiančių jonvabalių žaidimų aikštele, yra tikras orgazmas akims.

Iš Likabeto viršūnės atsiveria nuostabi Atėnų panorama. Pats kalnas yra apaugęs pušimis, o taip pat ant jo dviejų smailių stūkso 19-ojo amžiaus ŠV. Jurgio koplyčia. Vaizdas tikrai kerintis. Norint pajusti gąsdinančiai malonų apsvaigimo jausmą, šią vietą aplankyti tiesiog būtina. Taip ir užbaigiame pirmąją dieną Graikijoje.

Išaušo vasario 5-osios rytas ir papusryčiavę hostelyje (apie 3,7 euro) pradedame žygį link svarbiausio viešnagės Atėnuose tikslo – Akropolio. Pakeliui įlendame į nemažą turgų, kur rasi ko tik širdis pageidauja – nuo šviežių jūrų gėrybių ir ką tik papjautos kiaulės iki įvairiausio pasirinkimo sūrių bei vaisių. Kainos pernelyg nesikandžioja, o perkant labai praversti gali ir derybų įgūdžiai.

Pasiekę garsųjį Akropolio kalną sulaukiame džiugios žinios – studentams įėjimas nemokamas, nors įprastai jis kainuoja 12 eurų. Lipant į viršų mūsų žvilgsniai mėtosi tiek į kairę, tiek į dešinę. Po mumis – visas Atėnų skruzdelynas. Vaizdą, kurį dieną prieš matėme naktį, šį kartą išvydome dieną ir jis ne ką prastesnis. Net neįmanoma nupasakoti, reikia pamatyti. Ne veltui sako, kad Akropolio kalnui reikia paaukoti visą dieną. Pats žodis Akropolis reiškia aukštutinį miestą. Daugelis žmonių klysta manydami, jog Akropolis yra ta šventykla, stūksanti ant kalno. Kalno viršūnėje stūkso ne Akropolis, o Partenonas – šventykla baigta statyti 428 m. pr. Kr.

Toliau Atėnų apžvalgą tęsiame apžiūrint Syntagma aikštę, šalies parlamentą, prezidentūrą, centrinį miesto parką ir jau temstant spėjame nukakti iki Panathinaiko olimpinio stadiono. Pažadame, kad į pastarąją vietą grįšime dar rytoj. Šį pažadą išpildome, tik šįsyk jau su sunkiomis kuprinėmis ant pečių.

Sumokėję vos po 1,5 euro už bilietą pasileidžiame į vietą, kurioje 1896 metais buvo surengtos pirmosios moderniosios olimpinės žaidynės. Tai vienintelis pasaulio stadionas, pastatytas tik iš balto marmuro. Visas šis objektas atrodo išties didingai. Vis mintyse sukasi vaizdai kaip čia kadaise olimpiečius palaikydavo dešimtatūkstantinės minios.

Apžiūrėję bene maksimaliai viską, ką galima apeiti pėsčiomis, sėdame į metro ir patraukiame į Atėnų priemiestį Pirėjų. Iš čia mūsų laukia keltas į Kretą, tačiau prieš tai – ilgos laukimo valandos purškiant pirmajam lietui mūsų kelionėje. Laukite tęsinio...

Mantas ir Paulius