Pabėgimas nuo lietuviškų speigų. Kreta – kaip meilė iš pirmo žvilgsnio (VI)

Praleidę ilgą ir sunkią naktį kelte iš Pirėjaus į Heraklioną, šeštą valandą ryte jau pasiekiame Kretos krantą. Saulei dar nespėjus pakilti surengėme trumpą pasivaikščiojimą po šios salos sostinę ir nieko nelaukdami pajudėjome link kito mūsų kelionės taško – Retimno.

Oras idealus. Niekada negalvojau, kad žiemą ištarsiu frazę: „Man per karšta“. Retimnas – tikras pramogų ir turizmo centras vakarų Kretoje. Miestas žavi ir savo unikalia architektūra bei vaizdinga krantine. Pirmą kartą pasinaudojome galimybe išsimaudyti Viduržemio jūroje. Vandens temperatūra buvo apie 17-18 laipsnių, panašiai kaip Palangoje vasarą. Visgi į šią mūsų avantiūrą vietiniai žiūrėjo keistais žvilgsniais, o vienas sugalvojo mus net nufotografuoti, nes graikams matyti tokius vaizdus yra neįprasta. Apart mūsų, daugiau nematėme nė vieno panorusio atsigaivinti nuo žiemiškos šilumos. Itin gražus Retimno paplūdimys driekiasi net 12 km.

Retimnas išsaugojo savo senovinį įvaizdį: išliko senovinės cerkvės, venecijietiški namai, turkų pastatytos mečetės, o miestą ypač puošia XVI a. ant kalvos pastatyta tvirtovė.

Mums pasisekė. Nors šiame nuostabiame mieste praleidome tik vieną dieną, tačiau pataikėme pačiu laiku – turėjome progą paminėti šimtąjį Retimno gimtadienį bei išvysti spalvingą ir triukšmingą karnavalą. Žygiuojant linksmintis nusiteikusiai miniai per senamiesčio gatves visi restoranai žmonėms siūlė nemokamai vaišintis jų maisto asortimentu. Įsitikinome, šitas miestas tikrai moka šėlti. Pasiklausę rokenrolo koncerto patraukėme į savo viešbutį, kuris įsikūręs prie pat jūros kranto, ir einame ilsėtis prieš laukiančią kitą aktyvią dieną.

Rytas. Saulė pradeda spiginti akis, tenka pakuotis daiktus ir ruoštis dar vienam iššūkiui, tiesiogine to žodžio prasme. Paliekame giliai atmintyje įsirėžusį Retimną ir patraukiame link 20 km į vakarus nuo Retimno esančio žvejų kaimelio Georgiopolio. Čia viešpatauja absoliuti ramybė. Gyvenimas tarsi sustojęs. Tačiau čia atvykome ne ilsėtis, o nueiti apie 5 km pėsčiomis su virš 10 kg sveriančiomis, jog pasiektume Kurno ežerą (gr.k. Kournas) – vienintelį gėlo vandens telkinį saloje.

Kulniuodami iki jo akis tenkinome nepaprasto grožio kalvotu kraštovaizdžiu. Kurno ežeras nėra labai didelis ar gilus: jo ilgis siekia vos 1.09 km., plotis – 0,9 km., gylis – 22,5 m., ir užima vos apie 579,000 m2 plotą. Ežerą maitina nuo šalia stūksančių Baltųjų kalnų čiurlenantys šaltinėliai. Kolega Paulius išbandė šį ledinį Kurno vandenį bei įvertino jo skaidrumą.

Ilgai neužsibuvę ir nelaukę kol sutems grįžtame į Georgiopolį. Tiesa, šį kartą nesiryžome pėdinti tokį pat atstumą atgal, tad greitai sutranzavome vietinį gyventoją. Kaip tik spėjame į autobusą, važiuojantį į Chaniją – antrą pagal dydį Kretos miestą.

Vos atvykus į vietą, iš karto didelį žavesį sukelia simpatiška Chanijos įlanka, kurioje yra išsidėstę daugybė jaukių tavernų. Siauros vingrios gatvelės ir susigrūdę spalvoti namai iš dalies primena romantikų pamėgtą Veneciją. Čia tvyro atpalaiduojanti atmosfera – niekas niekur neskuba, mėgaujasi saulėlydžiais ir kitaip leidžia šiltus žiemos vakarus.

Nors Chanijos senamiestis Antrojo pasaulinio karo metu buvo subombarduotas, vis dėlto tai yra gražiausia miesto dalis, o labiausiai išsiskiria ir traukia dėmesį Venecijos uosto griuvėsiai. Deja, venecijietiškos senamiesčio sienos ir įtvirtinimai yra beveik sunaikinti.

Spėjome pamatyti ir naktinį miesto veidą, o kiek pasivaikščioję po siauras gatveles užtikome rusiškų prekių parduotuvę, kurioje radome lietuviškų sūrelių. Negalėjome jų nenusipirkti. Laukite tęsinio.

Mantas ir Paulius