Pabėgimas nuo lietuviškų speigų – atostogos Balkanuose (II)

Sausio 30-osios rytas. Apie 5 valandą būname Kauno oro uoste, tačiau mintimis jau skrajojame po šiltąjį Pafosą, į kurį ir skleidžiame savo sparnus. Išlipę iš lėktuvo iš karto supratome, jog savo įspūdžiais iš Kipro kankinsime Lietuvoje likusius draugus, kadangi čia termometro stulpelis pakilo iki 20 laipsnių šilumos.

Sulaukę autobuso iš oro uosto judame į miesto šerdį. Bilietas viešuoju transportu studentui kainuoja tik 75 euro centus. Išlipame prie pat savo viešbučio, už kurį dar būdami Lietuvoje sumokėjome vos po 39 litus žmogui. Ne sezono metu kainos čia yra gerokai nuleistos.

Labai daug katinų – toks buvo pirmasis įspūdis apie Pafosą. Jų buvo galima rasti ant kiekvieno kampo, lyg karvių Indijoje. Vakarinėje Kipro dalyje įsikūręs miestas turi apie 33 tūkst. gyventojų, tačiau jis žiemą ir vasarą skiriasi kaip diena ir naktis. Žmonės čia aštuonis mėnesius dirba iš peties, o likusius keturis šis šurmulingas kurortas pavirsta į vietą, kurioje galima filmuoti serialą „The Walking Dead“.

Dauguma kazino, restoranų, užkandinių, viešbučių, mašinų nuomos punktų, naktinių klubų yra užsidarę, apleisti, kai kurių langai išdaužyti. Sunku įsivaizduoti kaip šis miestas kardinaliai pakeičia savo veidą. Bevaikštant pastebėjome ir iškabas, jog Pafosas 2017 metais taps Europos kultūros sostine.

Nors tai yra besiplečiantis kurortas, tačiau panašių paplūdimių kaip Palangoje sunkiai rasi, o geriausi priklauso viešbučiams. Taip pat pastebėjome gana mažai pėsčiųjų perėjų. Norint kirsti gatvę reikia tiesiog naglai eiti ir pereiti.

Kiek daugiau šis miestas atgyja vakarop. Saulė čia leidžiasi labai greitai – apie 17 val. jau būna tamsu. Ieškodami vietos kur būtų galima nebrangiai pavalgyti, radome vietinę kebabinę. Užsisakę kebabą už 3,8 eurus atsisėdome laukti prie vieno senolio, kuris pasirodo savęs tokiu visai nelaiko. Jo vardas Petros, dirba dailininku, jam 61 metai, tačiau moterims prisistato 46 metų.

Užsimezgęs pokalbis su Petros pakrypo link linksmų jo gyvenimo istorijų. Menininkas žinojo kur Lietuva, mūsų sostinę, domėjosi apie pragyvenimo lygį, kainas bei tvirtino, jog visai norėtų nukeliauti į Baltijos šalis. Yra aplankęs tokias šalis kaip Meksika, Argentina, Brazilija, Kuba, o iš pastarosios dar bandė ir parsiplukdyti atgal merginą, tačiau šiam planui neišdegus pačiam buvo uždrausta kuriam laikui išvykti iš šalies. Atsisveikinę su Petros patraukėme link savo viešbučio, per dieną išleidę tik 6,45 eurus.

Pirmajame dienoraščio įraše apžvelgiau mūsų pasiruošimą šiai dviejų savaičių kelionei, kurios biudžetas yra 1509 litai (kad būtų aišku, jog daugiau nei 1500). Už keturis lėktuvų bilietus, keltą ir viešbučius dar būdami Lietuvoje išleidome 925 litus, todėl iki skrydžio namo (vasario 13 d.) mūsų kišenėse liko 584 litai, t.y. vidutiniškai po 42 litus (12 eurų) per dieną.

Nikosija – vieta, kur susiduria dvi kultūros

Iš pat ryto, kuomet dar tik saulė ropščiasi į dangų, pėsčiomis pajudame į Pafoso miesto centrą, kur mūsų laukia autobusas į Nikosiją. Bilietas studentui į Kipro sostinę kainuoja vos 3,5 euro. Kipriečiai pasižymi punktualumu – atvažiuoja ir išvažiuoja minučių tikslumu, tad jau per dvi valandas būname vietoje. Vienas iš didžiausių šios kelionės pliusų buvo tai, jog turime kelis draugus Nikosijoje, pas kuriuos ir apsistosime dvi naktis.

Nusimetus kuprines nuo pečių patraukėme pasižvalgyti po miestą. Jau prie kairiapusio eismo Kipre pripratome Pafose, tai britų palikimas, tačiau Lefkosijoje, kaip ją vadina turkai, daug kas primena pietiečių gyvenimo būdą – mašinos statomos ant šaligatvių, eismas kiek chaotiškas, o patraukus į turkų okupuotą miesto dalį šis įspūdis tik dar labiau sustiprėja.

Turkų okupuota? Taip, Nikosija yra vienintelė padalinta sostinė pasaulyje. Po 1974 metų vykusios Turkijos invazijos į salą miestas žaliąja linija buvo padalintas į dvi dalis, tačiau įdomiausia, jog kipriečiai turkų pusę vadina „okupuota teritorija“, o turkai – „Šiaurės Kipru“ (North Cyprus).

Peržengus žaliąją liniją gauname laikiną Turkijos vizą arba štampą į pasą. Prieš mūsų akis vaizdas kardinaliai pasikeičia. Atrodo, jog per kelias akimirkas pabėgome iš Europos. Ant kiekvieno kampo įsikūrusios prestižinių drabužių ženklų parduotuvės. Tokios kaip „Adidas“, „Lacoste“, „Armani Jeans“, „Nike“ ir kt. Tiesa, visi šie daikčiukai kainuoja vos keletą eurų, tačiau, kad ir kaip būtų juokinga, visi prekeiviai tikina, kad tai originalai.

Turkijos pusėje viskas yra daug pigiau, jeigu perki turkiškomis liromis, o ne eurais. Vieno euro kursas yra apie 3,05 liros, tačiau dauguma prekeivių, atsiskaitant eurais, pritaiko sau palankų kursą.

Mūsų draugai lietuviai mums parodė vietinę užeigą, kurią rasti paprastam turistui būtų kiek sunkoka. Čia nėra jokių iškabų, tik virtuvė ir stalai. Užsisakėme tradicišką turkišką patiekalą lahmadžuną (turk. lahmacun). Vienas toks kainuoja vos 2 liras (apie 2,25 lito). Kažkas panašaus į picą, bet be sūrio, patiekiama su citrinų sultimis. Kipriečiai yra labai ramūs ir mandagūs žmonės. Savo laisvalaikį vyresnio amžiaus žmonės išnaudoja žaisdami stalo žaidimus su savo bičiuliais.

Kokia kelionė be pramogų? Būdami studentais negalėjome nepasinaudoti šia proga – mūsų dvi draugės Vilija ir Justina, studijuojančios Nikosijoje pagal ERASMUS programą, pakvietė mus į vakarėlį naktiniame klube. Įėjimas kainavo net 15 eurų, tačiau viduje galėjome vaišintis kokiais tik nori gėrimais visiškai nemokamai („open bar“). Taip paryčiais ir užbaigėme antrąją kelionės dieną.

Per antrą dieną išleidome 23,15 euro, todėl per likusias turėsime šiek tiek susiveržti diržus.

Laukite tęsinio...

Mantas ir Paulius