22 paros (ne)romantiškoje Indijoje - apgavystės, aštrus maistas ir kitos spalvos (I)

„Praėjo mėnuo, nuo tada, kai koją pastačiau ant Lietuvos žemės. Jausmas buvo geras, o kelionė varginanti. Jos metu ne kartą minėjom Pošką: „Planuoti kelionę – džiaugsmas, keliauti – kančia, o prisiminimai – atpildas.“ Dar pridėčiau ir savęs pažinimą, bei motyvacijos perteklių kiekviename žingsnyje po kelionės, ką bedarytum.

Iš viso 22 paros Indijoje... Be namų ir šeimos, 5 skrydžiai ir 12500 kilometrų ore, 6 traukiniai ir 4674 kilometrai bėgiais, šimtai kilometrų tuk tukais ir rikshaw, motociklais, motoroleriais, valtimis, traktoriais, taksi ir kojomis, bei pažintis su milijardu žmonių. Bet apie viską nuo pradžių“, - pasakoja keliautojas Žilvinas, į kelionę susiruošęs su draugu Dariumi.

Pirmi įspūdžiai gali sukelti neapykantą Indijai. Apgavystės ant kiekvieno kampo ir jau pirmą dieną namų ir draugės pasiilgimas, bei visiškas įstrigimas Delyje, po varginančios daugiau nei parą trukusios kelionės iš Vilniaus per Maskvą.

Dvi pirmos dienos neturi jokio skiriamojo bruožo, miegi kur papuola ir kada papuola, tad atrodom ir jaučiamės kaip zombiai ir esame be bilietų kišenėje su milžinišku planu apkeliauti Indiją. Kadangi kelionės planas: lėktuvo bilietai, lonely planet ir informacija, tačiau nė viena nakvynė ar traukinio bilietas nebuvo užsakyti iš anksto. Maža klaidelė, dėl kurios sunaikinam šiek tiek blogųjų nervų ląstelių smegenyse.

Kadangi visą naktį buvom vežiojami iš taško A į tašką B, kuriuose siūlomi bilietai kainavo daugiau negu kelionės paketas kelionių agentūroje Lietuvoje, nutarėme atsipūsti viešbutyje, savaime suprantama, permokėdami už jį keletą kartų, kaip ir priklauso naujokams bet kurioje pasaulio vietoje, kur žmonės yra bent šiek tiek verslūs.

Pailsėje, randame pirmą sąžinės turintį Indą, kuris parodo mums vietą, kur pagaliau gauname išsvajotus (kaip atrodė tuo metu) traukinių bilietus. Tiesa kelionės planas nežymiai pasikeičia, bet už tai gauname nemokamą pelės medžioklės reginį agentūros biure.  Kaina normali, tad nusiraminam ir vos laikydami akių vokus leidžiamės į ekskursiją po Delį. Šventyklos, šventyklos, sodai, šventyklos, miegas, sodai, šventyklos. Yra ką pamatyti, gaila ne visur fotografuoti leidžiama.

Antrą dieną jau ir streso mažiau ir Indijos daugiau matyti pradedi. Šiukšlynai, kvapai, kuriem labiau tiktų žodis turintis priešingą reikšmę, 30 laipsnių šiluma, smogas, medium spicy maistas, nuo kurio ašaros bėga, logaritmiškai augančios rikshaw kainos ir malonūs reikalavimai naudojantis internetu ar mėginant nusipirkti pay n go telefono kortelę – pateikinėti nuotraukas ir paso kopijas. Gerai, kad pasų nereikia bent einant į tualetą.

Išriedam pirmu traukinuku. 13 valandų laukia kabinoje, kur žmogui skirta mažiau negu po kvadratinį metrą, grindimis laksto maži, švelnūs peliukai, naktimis kanda uodai, o miegoti turi apsikabinęs savo daiktus, nes net vietiniai juos rakina grandinėmis.

Kad ir kaip baisiai viskas atrodė po pirmos kelionės, paskui jos tapo vis lengvesnės ir labiau įsimintinos, o po kelionės aplankydavo vienas iš tų „dalykų“, kada galėjai viską apmąstyti ir suprasti kažką naujo apie save, bei didžiuotis, kad ištempei...

Trumpiausia mūsų kelionė truko 5 valandas, visos kitos 9-16 valandų. Susirinkę naujieji draugai nuolat domisi: iš kur mes, kur mūsų daiktai, palaiko mus, dėl kiekvieno nesusipratimo patvirtindami: „it‘s normal in India“. Nieko nuostabaus, labai mažai baltų žmogeliukų važiuoja traukiniais.

Pasiekiame Varanasi. Šventas miestas. Į savo viešbutuką keliaujame rikshaw pagalba, deja, vairuotojas jo neranda, tad mes prieš jo valią padarome jam nuolaidą ir sumokame ne pilną kainą. Randame patys, nors vėliau paaiškėja, kad vietų nebėra ir po pusės dienos laukimo, turime persikelti į kaimyninį hostelį. Pusryčiaujam su vaizdu į Gango upę, vaizdas už 1000 litų, gerai, kad tiek nereikėjo mokėti. Po trumpo atokvėpio prasideda vaizdai, dėl kurių Varanasis ir yra žinomas.

Religiniai fanatikai, nuogaliai piligrimai, deginami kūnai, maudynės Gange, karvės, minios žmonių. Viskas vienoje vietoje ir vienu metu. Kai kurie vaizdai nėra labai malonūs akiai, kalbu apie kūnų deginimą, bet smalsumas nugali ir stengiesi prieiti ir pamatyti šį procesą iš arti, vieno karto užteks visam gyvenimui. Vakare gaunam ir šventinę programą, kaip tik prasidėjo Shivos šventė, tad visur skamba muzika, kvepia smilkalai ir rūksta žvakių dūmai.

Trumpas nakties miegas ir vėl prie Gango, 5 ryto mes jau pasiruošę išplaukti ir pažiūrėti rytines apeigas. Maudosi begalės žmonių, meldžiasi vandenyje saulei tekant, vaizdai ir atmosfera įspūdingi.

Viešnagė Varanasyje artėja prie pabaigos, savo hostelyje sutinkame kaimynus Japonus, su kuriais surengiame mažą bet puikų kultūros mainų vakarą. Gražiausiu įmanomu būdų pristatome Lietuvą su youtube filmukais „Neregėta Lietuva“, gėrimais ir centais prisiminimui. Japonams taip gražiai nepavyksta, bet visi linksmi išsiskirstome po kambarius.

Vėl traukinukas, vėl 800 kilometrų bėgių ir žemėlapyje po nakties dedame dar vieną tašką. Agra. Šį kartą gauname net pažadėtą „pick-up“ iš stoties į viešbutį. Agrai skirta tik viena diena, tad iš karto lekiam prie Taj Mahal. Ateinam ir žiūrim lūpas pakabinę, gražesnio pastato nemačiau, kaip paveiksliukas, iš kur bežiūrėtum.

Dar Argra fortas, aštrus maistas, neplanuotos paieškos ir judam toliau. Apsipirkom – akmeniniai drambliukai buvo perkami gatvėje, o sumokėjom trečdalį kainos, kurios prašė, nes tiesiog neturėjome daugiau pinigų. Maža to, kai tuk tuko vairuotojas pasiūlė kelionę, pasakėm, kad pinigų neturim, parvežė nemokamai.

Kelionėje užfiksuoti vaizdai:

Varanasi:

Antroji pasakojimo dalis čia.

Dėkojame Žilvinui už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!