Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Namaste! – girdžiu iš gatvėje stovinčio prekeivio, kuris mojuodamas įvairiaspalve povo vėduokle vilioja ją nusipirkti. Henos (natūralių dažų) tatuiruočių meistrė, pasiūlys tiesiog gatvėje tau nupiešti pasirinkto dizaino meno kūrinį. Kai piešinys būna baigtas, reikia po pusvalandžio nusiplauti henos dažus, o po dažais įsigėręs smulkus raštas liks puikuotis ant odos kokį mėnesį. Henos piešinėliai labai paplitę visoje indijoje, dažniausiai šio meno stebuklėlius galima pamatyti išpieštus ant vietinių moterų delnų.
Neretai išgirstame prašymų nusifotografuoti, nes mes, europiečiai, vietiniams esame tikra egzotika, būtent dėl šviesios odos, kurią jie be galo vertina ir žavisi. Jei ilgiau sustosi prie šilko ir pašminų parduotuvės, tuojau būsi pakviesta išgerti tradicinės indiškos arbatos – masala chai. Tai labai saldi arbatėlė su pienu, pagardinta juodaisiais pipirais, cinamonu, kardamonu, anyžiais, žiupsneliu imbiero, 2-4 gvazdikėliais ir ruduoju cukrumi. Po jos, karštą vasaros dieną tikrai atsigausi. Ši arbata tapusi svarbia Indijos kultūros dalimi ir geriama visur ir visada. Kaip Alisos stebuklų šalyje pasaulyje, niekad nesibaigianti arbatėlė. Neatsisakyk, nes pasirodysi nedraugiškas. Gurkšnoju saldžiąją arbatėlę, o tuo metu pardavėjas vieną po kitos traukia šilko ir pašminos šalikėlius. Ypač vilioja pastarosios, pagamintos iš ypatingos vilnos, kuri gaunama tik iš ožkos pakaklės. Pašmina – tai ožkos vilnos ir šilko mišinio audinys, ypatingo švelnumo, įvairiausių spalvų ir raštų. Et, sunku atsispirti...
Ir tai ne paskutinė pagunda, kuri laukia Rishikesh gatvėje. Įvairiaspalviai bindi (trečiąją akį simbolizuojantis smulkus raštelis kaktoje), kurį tau pasiūlys išpiešti meistras. O gatvė kvepia spragintais kukurūzais, šokaladu apibarstytais keptais riešutais ir avinžirniais. Tačiau nekaltas noras užkrimsti gatvėje, gali tapti ne toks jau paprastas. Ilgai klaidžiojusios, nusprendėme užkąsti. Nusipirkome kukurūzų, pomidorų ir mangų.
Susiradome vietelę Gangos krantinėje. Neapraėjus minutėlei, prie mūsų priėjo mergaitė, nešina gėlytėmis, pasiūlė vieną nusipirkti ir paleisti į Gangą, beabejo už tai paprašė rupijų. Nupirkau vieną gėlytę, uždegiau jos viduje esančią žvakutę ir paleidau į upę.
Tuo metu, kuomet stebėjome šį gležną ir sakralų gėlytės lingavimą upėje, įžūli bezdžionė pastvėrė ir nusinešė pomidorus ir mangus kartu su visu maišiuku. Na, pietums liko spragintos kukurūzų burbuolės. Įsitaisėme ant suoliuko. Tačiau neužilgo pasigirdo tylus šnopavimas į nugarą, atsisukusi pamačiau didžiulį karvės snukį, kuris jau gviešėsi mano kukurūzo. Tenka kukurūzu dalintis su šventąja karve.
Kaip tikima, tai puiki proga pagerinti savo karmos būklę. Todėl išėję į gatvę, vietiniai visada nešasi maisto, lauke gyvenantiems gyvūnams: karvėms,veršiukams, šunims, bezdžionėms, jakams. Visi jie šventi ir šiukštu negalima nei vieno jų nuskriausti, už tai gali grėsti net baudžiamoji atsakomybė. Šalia šventyklų sulauksi pasiūlymo nusipirkti pluoštelį žolės, kuria galėsi pamaitinti šventąją karvutę.
Keliaujame toliau nuo miesto šurmulio, ieškoti ašramo, kuriame 1960-aisiais, gyveno ir kūrė grupės The Beatles muzikantai. Saulė kepina, jau senokai nebuvo lietaus. Pasukame miško takeliu, vedančiu į proskyną. Tolimoje pasigirsta smagi indiška muzikėlė. Šmėžteli oranžinis kostiumas. Mūsų link, lėtu žingsniu tipena nedidelis seneliukas apsitaisęs oranžiniu audiniu, viršugalvyje į didelį kuodą susuktais plaukais ir žolės suktinuke rankoje. Namaste! – pasisveikinu. Seneliukas greitai visko išsiklausinėja: kas mes, iš kur, ko ieškome ir kuo mums gali būti naudingas. Tuoj pažeria visą puokštę įvairiausių pasiūlymų – nusifotografuoti, nusipirkti iš jo suktinę, parodyti kelią į paslaptingąjį ašramą. Neatsisakome pastarojo pasiūlymo ir seneliukas mus ima vesti apžėlusiu takeliu. Paskui nusišypso ir dingsta.
Keliaujame vienos ir neužilgo prieiname ašramų kompleksą. Neįprastos piltuvėlio formos pastatai – urvai, apsamanoję ir visiškai susilieję su miško aplinka, tapę organiška jo dalimi. „All you need is love“, perskaitau ant vienos ašramo sienos... Kažkada legendinės grupės muzikantai ieškodami dvasinės laisvės ir įkvėpimo, atvyko čia, į šį dievo Šivos miestą. Gyveno ir kūrė juose, dabar jau apsamanojusiuose pastatuose, kurie karts nuo karto sulaukia žioplinėtojų dėmesio.
Takeliu leidžiamės žemyn į proskyną iš kurios atėjome. Atsisveikinusios su sadu keliaujame į lauko kavinukę išgerti Tulsio arbatos. Maža lauko kavinukė, netoli upės pakrantės, linksmai nusiteikusi laukia lankytojų. Nedidelis stogelis, katiliukas, viryklė, išblizgintos stiklinės ir šventasis augalas Tulsis laukia lankytojų.
Įsitaisome bambukinėse kėdėse ir laukiam gaiviosios arbatėlės. Tulsis, dar kitaip vadinamas Žolių karaliene arba Šventuoju baziliku, naudojamas Indijoje jau 500 metų, turintis ypatingų gydomųjų savybių, veikia paties žmogaus organizmo gebėjimą gintis nuo kenksmingų veiksnių. Kavinės šeimininkas kažkur dingsta ir grįžta nešinas kvapniais augalėliais. Suburbuliuoja katiliukas. Iš spintelės ištraukiamos dvi stiklinės.
Linksmuolis kavinės šeimininkas paduoda mums dvi stiklines kvepiančio, karšto gėrimo. Gurkšnis ir gaivioji Tulsio arbata mus pažadina ir atgaivina. Kapt, kapt... Iš dangaus dideliais retais lašais ima krapnoti.
Musoninis lietus po truputį įsismagina. Po kavinės stogeliu susispiečia visi tuo metu esantys netoli kavinės. Stogelis tampa priebėga nuo lietaus, o dručkis kavinės šeiminkas šypsodamasis trina delnais ir užverda katiliuką. Traukia iš spintelės cukrų ir stiklines. Visi saugiai tupėdami po kavinės stogeliu stebi milžiniškus musono lašus. Saugi kavinės priebėga tampa ne toki jau saugi. Lietus taip įsišėlsta, kad pro stogą ima varvėti, o paskui tiesiog bėgti vanduo. Esu permirkusi nuo galvos iki kojų.
Kavinės šeimininkas bando gelbėti situaciją, nuo stogo liedamas vandenį, kartais tiesiog ant kavinės lankytojų. Po stogeliu susispietę įvairaus plauko svečiai. Daugiausia oranžinių miestelio gyventojų, mąsliai stebinčių musono šėlsmą ir kartais smalsiai apžiūrinėjančių mus – ateivius. Tarp lankytojų pastebiu neįprastą Indijai veidą. Senukas, kuris patraukia dėmesį apsirengęs panašiais į sadu drabužiais, tačiau neįprastos, raudonos spalvos, europietišku veidu. Pasiteirauju iš kur jis. Atvykėlis iš Amerikos nusivylęs savo krašto kultūra atvažiavo į Rishikesh prieš dešimt metų ir pasiliko čia gyventi. Jo gyvenime netrūko ir mistinių patirčių. Vėliau sutikome ne vieną tokį keliautoją, kurie įvarių tikslų, dažniausiai dvasinių, vedami atvyko į šį neprijaukinamą kraštą.
Lietus pliaupia net nesiruošdamas nurimti. Musoniniai lietūs vietiniams nėra tik smagus nuotykis. Jie bijo šio pavojingo galiūno, nes kartais jis sukelia didžiulius potvynius, nusinešančius nemažai gyvybių. Pastarasis toks potvynis įvyko visai nesenai, prieš mums atvykstant į Rishikesh, jo metu žuvo keletas tūkstančių žmonių ir buvo suniokota didelė dalis Indijos gyvenvietės.
Tačiau šiandien lietus mus įtraukia į pažinčių ir „Šventojo baziliko“ gėrimo ceremoniją. Vietiniai primygtinai nori mus išgelbėti nuo musono bėdos ir ieško mopedo, nugabensiančio į „Pink“. Pagaliau randama transporto priemonė ir mūsų „gelbėtojas“ saugiai nuveža mus į laikinus namus. Na, paslaugumo ir draugiškumo indams galime tik pavydėti.
Sutemęs Rishikesh. Gatvėje skilnda skrudintų riešutų kvapas. Knibžda miestelio gyventojai, geriama įprastoji masala chai, bendraujama, ar tiesiog medituojama ant suoliukų, kur ne kur slampinėja atvykę ieškotojai, smalsuoliai. Šventyklose vakarinių maldų metas. Sklinda smilkalų kvapas, užuodžiu jangą – miško kvapo masalą, juose jaučiamas įvairių prieskonių mišinys (lainamono, kardamono, gvazdikėlių, santalo, masalos). Jaučiama ir candana/ santalo masala – ramus, iškilmingas kvapas, susidaro degant įvairioms aromatinėms medienoms. Indijoje labai paplitusios dhupos. Tai seniausias Indijos smilkalų pavadinimas. Šios kvapnios, paslaptingus aromatus skleidžiančios lazdelės, svarbi Indijos kultūros dalis, jų dvelksmą vakare gali užuosti visur: šalia gatvės pardavėjų vežimaičių, šilko parduotuovėlėse, šalia šventų Bodžio medžių. Smilkalai tarsi nematomas rūkas apgaubia vakarėjantį miestą.
Nusileidus saulei, šunys bėgioja gaujomis, karvės atvirkščiai, nurimsta ir suminga gatvėse. Kadangi skersgatviai neapšviesti reikia būti labai akylam, kad patamsy neužmintum kokiai šventai galiūnei ant uodegos.
Pasigirsta varpelių garsai, murmėjimai, giedojimai, susilieja į egzotišką garsų ir kvapų raizgalynę. Vakare miestelis šaukia dievus... Esu čia ir dabar, stengiuosi sugerti miesto kvapus, garsus, viską, ką matau aplinkui. Paskutinis vakaras.
Išvykstame labai anksti ryte. Dar snaudžiančios gatvės. Einame tiltu, po kuriuo tamsoje raibuliuoja Ganga. Nepastebimai lėtinu žingsnius. Kiek keliautojų ėjo šiuo tiltu, kaip dabar einu juo aš. Kiekvienas išsinešdamas savyje unikalią šios žemės dalelę... O paslaptingosios upės amžina tekmė žvelgė į juos...
Dėkojame Aistei už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!
