Į Islandiją: Amerikos ir Skandinavijos pamatyti

Kas svajoja nuvykti į Islandiją? Bent savaitei? Ar nors kelioms dienoms? Kas nori apsilankyti ledo ir ugnies žemėje, saloje, kurioje filmuojami fantastiniai filmai ir serialai? Kur kiekviename žingsnyje laukia netikėtumai? Turbūt daugelis keliautojų. Niekada nesilankiau jokioje Skandinavijos šalyje ir iki šiol atsimenu viešnagę Amerikoje. Islandija – šių dviejų kraštų mixas. Keistas, bet tikrai neblogas!

Skaitydama trumpai Islandijoje viešėjusio Andriaus mintis apie ledo ir ugnies salą (Islandijos žavesio paslaptis – šiaurietiška gamta ir pietietiškas ramumas) ne kartą šyptelėjau. Vykti į Islandiją tik vasarą? Per mažai saulės žiemą? Cha – žiemą saulė išlenda apie 11 val. ryto, sausio mėnesį temsta apie 17 val. Nėra čia taip tamsu – ko ir pati bijojau prisiklausiusi panašių kalbų prieš išvykstant. Iškritęs sniegas prideda šviesos. Jei saulės danguje nematyti, tamsu tikrai nėra. Juk ir Lietuvoje žiemą saulė nežibina nuo pat ankstyvo ryto. Ir gatvės čia nuolat apšviestos, žiemos švenčių periodu žmonės namus dabina lemputėmis – šviesos, kad ir dirbtinės, tikrai užteks.

Taip, verta apsilankyti turistinius objektus, pamatyti geizerius, užuosti sieros kvapą (ar virto/sugedusio kiaušinio). Beje, tas kvapas jaučiamas ir naudojantis dušu – teko įprasti. Kiekvienas renkasi ką nori pamatyti naujoje šalyje – senamiesčius, sėdėti kavinėse ar išsinuomoti automobilį ir tiesiog traukti, kur akys mato. Islandijoje kelioms dienoms išsinuomavus automobilį gaunamas žemėlapis, kuriame (lyg vaikams) yra aiškiai pažymėta, kad į salos vidurį net nemėginti kelti kojos (ar automobilio ratų). Galima tyrinėti pakrantes, juodo smėlio paplūdimius, kopti į kalnus ar kartu su gidu pasivaikščioti ant ledyno.

Vykstantys į Islandiją pasigrožėti gamta tikrai nenusivils, nors nepasivaikščiosite po miškus dėl mažo šalies miškingumo, bet bent jau nepasiklysite. Net pamačius žalius plotus žemėlapyje apsidžiaugti neverta – tai samanų plotai. Pamatyti verta.

„Pūsk, vėjau, pūsk“ – to Islandijoje net nereikia prašyti. Vėjai čia turi kur įsibėgėti, kartais atrodo, kad pučia iš visų keturių pasaulio šalių. Keliaujantys lėktuvais žino, ką reiškia pamėtymai į šalis, o artėjant prie šios salos tokie lėktuvo pamėtymai jaučiami daug stipriau nei leidžiantis kitų šalių oro uostuose. Islandijos pilotų mokykla parengia vienus geriausių lakūnų pasaulyje, todėl skrendantieji šios šalies oro linijomis gali būti ramūs dėl savo saugumo.

Maistas. Islandai sako: mes esame labiausiai „amerikonizuota“ šalis, na neskaitant pačios Amerikos. Todėl suvalgyti sultingą, nuodėmingai didelį mėsainį galite daugelyje kavinių, restoranų ar degalinių. Jie kainuoja apie 30 Lt+, lėkštėje dar būna bulvyčių (gali būti įprastos french fries arba islandiškos pakeptos bulvės su lupenomis), jų ypatingasis padažas (majonezas su kečupu).

Kitas labai amerikietiškas maistas – dešrainiai. Islandai tiesiog pamišę dėl dešrelių bandelėje. Reikjavike 24/7 veikia vienas kioskas, kuriame parduodami geriausi dešrainiai visoje šalyje, net pats B. Clinton‘as ten buvo užsukęs. Kuo jie tokie ypatingi? Pirmiausia – dešrelė yra pagaminta iš ėrienos (sveiki atvykę į Islandiją, šalį, kurioje avių daugiau nei žmonių), galima rinktis iš kelių padažų (garstyčios, kečupas arba rudas islandiškas padažas. Galima paprašyti visų iškart), saldi pašildyta bandelė ir saldūs skrudinti svogūnų traškučiai. Skamba neįprastai? Bet paragauti tikrai verta. Ir tie svogūnai niekuo neprimena mūsiškųjų riebaluose išmirkusių. Kaina apie 7 Lt.

Islandijoje ėriena persekioja kiekviename žingsnyje. Turistams tai pramoga, nusprendusiems čia gyventi ilgėliau tai gali gali tapti skrandžio išbandymu. Nors islandai didžiuojasi sakydami, kad jų ėriena – geriausia pasaulyje (kaip ir daugelis kitų dalykų), įprasti prie neįprasto lietuviams skonio reikia laiko. Tradicinė ėrienos ir daržovių sriuba, du kartus rūkyta ėriena, rūkyta, vėliau išvirta ėriena – sėkmės randant savąjį favoritą.

Apsupta vandenyno Islandija gali pasigirti ir jūros gėrybėmis, įvairia žuvimi. Tiesa, silkė čia saldi (nors ir marinuota su svogūnais), galima rasti ir burokėlių salotų su silke, lašiša visuomet šviežia, o žuvies ir bulvių košė akina baltumu. Jei per Kalėdas mes valgome daug žuvies patiekalų, tai islandams Kalėdos – dienos be žuvies, tuomet ant jų stalų garuoja kiaulienos kepsniai.

Nors dauguma patiekalų saldūs (islandai ant saldžių bulvių košės dar užsiberia cukraus. Juk taip skaniau!), desertai gali nustebinti neįprastumu. Islandiškieji blynai (lietiniai) dažniausiai būna rudi, į tešlą įmaišoma vanilės ekstrakto. Valgomi jie su plakta grietinėle, kuri visai nesaldi, o net kiek sūroka. Jei jau šeimininkė kepa blynus, ji dar ir kakavos išverda – nesaldžios, įmaišo truputį druskos. Panašiai ir su kepamais vafliais (tešla ir skonis primena mūsų širdelių formos blynus), kurie valgomi užtepant nemažai plaktos grietinėlės ir šokolado, mėlynių džemo.

Apie maistą ir atmosferą galima rašyti daug, tačiau reikia paminėti ir salos gyventojus. Kokie jie? Tie, kas lankėsi Amerikoje, nesunkiai supras apie ką aš. Jei gali važiuoti, neik. Būtent taip gyvena islandai. Mažai vaikšto, daug vairuoja, nors ir skundžiasi, kad kuras brangus (kaina panaši kaip ir Lietuvoje), automobiliai dideli, dauguma džipai – suprantama, neretai keliai būna neįveikiami, stiprus snygis ar lietus, ką jau kalbėti apie vėją. Visi galvoja apie saugumą ir, aišku, patogumą. Tvarka automobiliuose paprasta – lyg žiūrkėno narvelyje: rasi visko. Ne tik paliktus automobilio dokumentus, bet ir raktelius, gal net telefoną ar pan. Mažesniuose miesteliuose automobiliai paliekami nerakinami, sostinėje veikia kiek kitokios taisyklės. Islandijoje viskas grįsta pasitikėjimu vienas kitu. Neturėjai pinigų susimokėti už produktus? Ne problema, pardavėjas užsirašo tavo numerį (kenitala – kaip mūsų asmens kodas), sumą, tu pasirašai ir susimoki, kada turi.

Individualius namus puošia kaip kas išmano. Nors būsto išorė dažnai panaši į skandinaviškus spalvotus namukus, vidus gali būti nieko ypatingas (baltos sienos ir keli baldai) arba priešingai – kiekvienas kampas tarytum iš gero interjero žurnalo. Tiesa išpuoselėti gėlynai ar bent jau keli žiedai prie namų – ne islandijos šeimininkėms. Daugiau miestuose, o ne nuošaliose sodybose išvysi sodinukus prie namų.

Didžiuodamiesi savo sena islandų kalba vietiniai ganėtinai laisvai kalba anglų ir danų kalbomis. Net ir senyvo amžiaus piliečiai gali komunikuoti viena kuria užsienio kalba. Tiesa, kiek įdomi situacija yra su paaugliais – vieni tarpusavyje kalbasi angliškai, kiti nesupranta nė žodžio. Yra ir tokių, kurie nemato prasmės mokytis anglų kalbos, ypač, jei moka danų. Nuvykę į Norvegiją islandai greitai „perjungia“ iš vienos kalbos į kitą – giminingos kalbos. Nors šalies ekonomika ir atsigavusi, žmonės turi darbus, tačiau nemažai būtent ir vyksta laimės ieškoti į jau minėtą Norvegiją.

Dėkojame Kristinai Šapytei už įdomų pasakojimą, ir kviečiame keliautojus papasakoti savo įspūdžius dalyvauju@makalius.lt!