Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiNiekada nelaikiau savęs žmogumi kuris mėgsta kopti į kalnus. Tačiau jeigu yra vienas kalnas į kurį verta įkopti – tai Fudži kalnas Japonijoje. Yra keletas būdų pamatyti ir patirti Fudži kalną, tačiau įsimintiniausia yra vasaros nakties pakilimas į viršūnę – pamatyti saulėtekį arba dar kitaip vadinamą „goraiko“.
Pamaniau, kad būtų gera idėja išbraukti vieną dalyką iš savo sąrašo „ką nepamirštamo nuveikti Japonijoje?“ Nusprendžiau užkopti į Fudži kalną alpinizmo sezono metu (nuo liepos pradžios iki rugsėjo vidurio). Kalnas yra padalintas į dešimt stotelių nuo apačios iki viršaus: čia yra restoranų, parduotuvių su įranga, kalnų trobelių nakvynėms.
Alpinizmo sezonas visada pritraukia visą krūvą turistų, ypač mokinių atostogų metu (liepos pabaigoje ir rugpjūčio mėn.), tad įprasta laukti eilėse norint patekti ant kalno šlaitų. Tačiau pradedantiesiems kalnų kopinėtojams ir turistams tai padaro kopimo patirtį paprastesnę ir prieinamesnę.
Yoshida, Subashiri, Gotemba ir Fujinomiya yra keturios žinomos Fudži trasos link viršūnės. Kiekviena iš šių trasų turi 10 stotelių, kuriose alpinistams teikiami pagrindiniai reikmenys. Iš šių keturių trasų Yoshida yra populiariausia tarp keliautojų, o maršrutas įprastai trunka nuo 8 iki 12 valandų iki viršūnės. Daugiau nei 200 tūkst. žmonių kyla į viršūnę kiekvienais metais. 70 proc. jų yra japonai, o likusieji – daugiausia europiečiai ir amerikiečiai alpinistai.
Kadangi būtent vasarą buvau Japonijoje, nusprendžiau užlipti į Japonijos simboliu laikoma kalną. Juk gali būti, kad tai vienąkart gyvenime pasitaikanti galimybė. Be to, manau, kad Fudži yra kaip tik tas kalnas, kuris skirtas kalnų lipimo pradinukams. Čia galima atrasti trasų pagal kiekvieno patirtį ir pajėgumą. Aš pasirinkau Yoshida trasą, todėl kalbėsiu apie savo patirtį kaip pradinukas.
Iš asmeninio Radvilo Virbicko nuotraukų archyvo.
Kelionė nuo Tokijo iki 5-osios stoties buvo užsakyta internetu. Mums reikėjo dviejų dalykų – nakvynės prieš lipant į pačią viršūnę, kadangi nerekomenduojama kilti į viršų tą pačią dieną bei įrangos ir aprangos.
Nakvynė kainavo ¥16 300, o 6 dalių įrangos komplektas (vėjo striukė, vandeniui atsparios kelnės, žygio batai, kuprinė, lazdos, žibintas) – ¥9 800 . Žinoma, nors 46 dydžio batai Europoje gali būti įprasti, čia lengva pasijusti lyg turėtum klouno pėdas. Tenka specialiai prašyti tokio dydžio batų.
Buvo labai svarbu pasiruošti iš anksto. Aišku, mes nenorėjome pirkti greitai paruošiamų makaronų už ¥800 kopimui į kalną, todėl įsitikinome, kad įsidėjome pakankama daug vandens, užkandžių, saldumynų – praktiškai visko, kas suteiktų mums energijos išsilaikyti kelionėje iki viršaus. Trasoje yra daug poilsio vietų su suoliukais poilsiui ir tualetais.
Susirinkome netoli Shijuku 7 val. ryto su kitais kalnų entuziastais. Užtrukome apie 3 valandas autobusu kol pasiekėme Fudži kalno 5-ąją stotį – mūsų pradinį tašką (nors įsivaizdavau, kad pradėsime nuo pat kalno pradžios). Kadangi 5-oji stotis yra kalno viduryje, mes jau buvome tarp debesų. Kadangi rugpjūčio mėnesį temperatūra Japonijoje siekia virš 30 laipsnių ir drėgna kaip priešpirtyje, buvo maloni staigmena išlipus iš autobuso jausti vėsų vėją, kuris man pakuždėjo, kad galbūt šįkart neprakaituosiu kaip kiaulė. Bent jau kol kas.
5-oji stotis yra vieta, kur visi pradeda ruoštis, užkanda prieš kelionę ar net nusiperka papildomų įrankių ar rūbų. Persirengę ir palikę daiktus 5-oje stotelėje, jau buvome pasiruošę sekti gido vedamą grupę. Pradėjome 13 val. ir po 30 minučių nutolome nuo grupės ir tęsėme kelionę savarankiškai. Nors Tokijas skendo karščio bangoje su +34 laipsnių temperatūra, ant kalno tarp debesų buvo apie +20 laipsnių – puikios sąlygos žygiui. Nors pradžioje patekome į trumpą lietų, po to mus lydėjo mėlynas dangus ir nuostabiai gaivus oras.
Uolėtos vietos buvo vienintelės, kuriose turėjome sulėtinti žingsnį, nes priekyje buvo susidariusios eilės. Bet poilsiavietės padėjo mums aplenkti lėčiau einančius žmones. Žinoma, kuo aukščiau kylate, tuo aukštesnės kainos maistui ar vandeniui.
8-oji stotis buvo mūsų pirmosios dienos tikslas, bet kadangi buvo daug sustojimų, neturėjome jokio supratimo, kiek dar kelio liko, o nuovargis jau pradėjo tuksenti į duris. Atvykę į vieną iš stotelių ir nežinodami, kur esame, paklausėme vietinio darbuotojo informacijos, o šis su rimtu veidu mums sako: „liko dar viena valanda iki 8-os stoties“. Jau nusivylę, sukaupėme jėgas, kad pagreitintume tempą ir kiltume be jokių pertraukų, kadangi saulė buvo jau beveik nusileidusi. Pasukę už kampo pamatėme ženklą – 8-oji stotis. Atsigręžę pamatėme besijuokiantį darbuotoją. Palengvėjimas mums taip pat suteikė nemažą dozę juoko.
Nuo 5-osios stoties iki 8-osios prireikė apie 5 valandų ir 40 minučių, kur turėjome rezervuotą nakvynę, kuri atrodė labiau kaip bendrabutis. Turiu omenyje, negalima tikėtis penkių žvaigždučių viešbučio esant tokiame kalno aukštyje. Darbuotojai mus užregistravo, apie 19 val. gavome vakarienę (kotletas su ryžiais ir kariu), o apie 20 val. buvo užgesintos šviesos (laikas miegui 20:00 – 01:30). Žinodami, kad nebus dušų, drėgnos kūno servetėlės buvo labai naudingos. Atsikėlus 1:30 val., pasiruošėme išeiti, bet prastas oras mus laikė viduje apie 20 papildomų minučių. Apie 2:20 val. išvykome iš stoties link viršūnės, o tai užtruko apie 2 valandas. Galėjo būti greičiau, bet kadangi visi turėjo tokį patį tikslą kaip ir mes, buvo daug žmonių, o aplenkti grupes siaurais takais buvo tiek pat sunku kaip aplenkti kitą automobilį vienpusio eismo gatvėje.
Pasiekę viršūnę, jau matėme silpną šviesą horizonte, tačiau laukėme apie valandą, kad pamatytume saulėtekį. Unikali patirtis, nors būtų buvę geriau, jei nebūtų viršūnė perpildyta turistų. Bet ne man kalbėti, juk aš pats vienas iš jų. Vis tiek buvo nuostabu! Belaukiant saulėtekio temperatūroje žemiau nulio, tas ¥800 greitai pagaminamo rameno nebeskambėjo taip blogai.
Kadangi Fudži krateris buvo apgaubtas rūku, nusprendėme pradėti nusileidimą. Kaip tik, maždaug po 20 minučių, rūkas visai išsisklaidė, bet mes nusprendėme negrįžti atgal, kadangi vaizdas žemyn buvo įspūdingesnis nei lipant aukštyn. Nusileidimas buvo fiziškai sunkesnis nei lipimas į viršų, tačiau matomas vaizdas atpirko visą sunkumą. Mums prireikė 4 valandų nusileisti atgal iki 5-osios stoties. Autobusu nuvažiavome pasimėgauti karštomis versmėmis. Turėjome apie 2 valandas atsigaivinti ugnikalnio įkaitintame vandenyje ir papietavome šalia esančiuose restoranuose. Tada vėl sėdome į autobusą, vežantį į Tokiją.
Iš asmeninio Radvilo Virbicko nuotraukų archyvo.
Fudži kalnas (arba japoniškai – Ponia Fudži) yra visame pasaulyje žinomas Japonijos simbolis. Kartos poetų, piligrimų, dailininkų ir lankytojų su fotoaparatais buvo traukiami jo grožio. Šis kalnas tikrai toli gražu nėra aukščiausias pasaulyje (jis yra 3776 metrų aukščio), bet tikrai vienas estetiškiausių.
Fudži kalnas turi panašumų su Lietuvos Ladakalniu – nuo Fudžio kalno matosi 5 ežerai: Kawaguchiko, Yamanakako, Saiko, Motosuko ir Shojiko. Šie ežerai paprastai keliautojams suteikia geriausias vietas stebėti Fudži kalną, ir iš šių penkių, kol kas geriausias yra Kawaguchi. Kiti ežerai dar nėra tokie išsivystę ir tinkami keliautojams kaip Kawaguchi.
Pats Fudži vardas, manoma, kad kilęs iš „Huchi“ ar „Fuchi“ žodžių, kurie reiškia „Ugnies deivė“ tarp Aino žmonių. Taip pat buvo manoma, kad moterims nebuvo leidžiama lipti į Fudži kalną iki 1860-ujų, kadangi, remiantis legenda, Ugnies Deivė būtų pavydi moterims.
Vienas iš žinomų pasakojimų apie Fudži kalno atsiradimą yra liaudies pasaka apie medžiotoją. Kartą medžiotojas pabudo nuo garsaus triukšmo, kurį jis palaikė žemės drebėjimu. Kai jis pažvelgė šalia savo namų, pamatė, kad vietoje, kur buvo lyguma, atsirado kalnas. Medžiotojas buvo nustebintas kalno paslaptingu egzistavimu, todėl jis jį pavadino „Fudži“ arba „Nemirtingu“ kalnu. Japonijos kultūroje Fudži kalnas iki šiol yra laikomas šventu kalnu.
Teksto autorius: Radvilas Virbickas
