Įspūdžiai iš Gruzijos: Batumis (II dalis)

Tipinis prekeivės prekystalis Gruzijoje. Kol vietos bobutė-prekiautoja pliurpia su gretimai sėdinčiomis bobutėmis-prekiautojomis, neprižiūrimas prekystalis sulaukia svečių ir balandis baigia sukapot pusę siemkių atsargų, skirtų parduoti.

Gruzinai (o ypač gruzinės ir dažnai garbaus amžiaus) pardavinėja visur ir viską, you name it. Receptiniai vaistai, namų gamybos chacha (atitiktų lietuvišką samagoną iš vynuogių; tarti kaip čia-čia), rūsy fermentuotas vynas iš sode augintų vynuogių (dažniausiai mineralinio ar gaiviųjų gėrimų buteliukuose, kuriuose originalaus produkto jau oi kaip seniai nebėra), įvairaus plauko cigaretės su ir be banderolių (dažniausiai be) – ko norėsi, tą surasi ir tai nebus kažkokia paslaptis, kurią žino tik tavo dyleris ir tu, tai žino ir mato visi einantys pro šalį – niekam neįdomu, viskas yra gerai, gi turgus.

Saulėgrąžų, degtukų ir cigarečių pardavėjai užima pačią žemiausią padėtį tarp prekiautojų. Jų dienos uždarbis menkiausias, o iš pavargusio veido galima spręsti apie gilią finansinę duobę, kurioje tas vargšas sėdi ir iš kurios niekada gyvenime jau nebeišsikapstys. Kas kaip moka, tas taip verčiasi. Keliaujant po kalnus ir važinėjant po Gruzijos apylinkes (o kartais ir po didžiuosius miestus) į akis kaip smėlis vėjyje nuolat painiojosi nenumaldomas skurdas, kurio neįmanoma nepastebėti. Į nuotraukas po to pasižiūrėti gražu (ir aš Jums vėliau parodysiu), bet kai pagalvoji, pas mus taip gyvenančios liaudies yra likę labai mažai. Kita vertus, nepasirodė, kad žmonės būtų nelaimingi ar skųstųsi gyvenimu. Matyt, kuo mažiau turi, tuo mažiau ir problemų ir nereikalingų minčių kyla. Kai visą dieną praleidi pardavinėdamas saulėgrąžas, kurių pusę sulesa netikėtai užklupęs balandis (o jis visuomet užklumpa netikėtai, vos tik galvą pasuki į kaimynę), arba dirbi žemę, kurioje auga tik smėlis ir akmenys, tai nelabai yra kada parintis ir skųstis nereikšmingais dalykais.

Aplankėme Batumi turgų, kuris tikrai nusipelno šio atskiro įrašo. Iš to jaudulio matant įspūdingus prekystalius (o turgaus prekystaliai man visuomet palieka didžiausius įspūdžius, kai lankausi svetimoje šalyje) man kiek drebėjo ranka fotografuojant, tad nuotraukose galite aiškiai tai matyti. Ir vis dėl to, geriausi kadrai liko tik mano atmintyje, nes kai į tave žiūri 50 vietos bobučių, o tu sau su išmaniuoju sklaidaisi po jų prekystalius, tai jausmas nėra labai malonus, dėl ko nuo nuotraukų darymo teko susilaikyti. Gal kitą sykį drąsesnė būsiu.

Prekystaliai ypač gausūs – čia petražoles ir kalendras ne šluotelėmis pardavinėja, kaip pas mus, o ištisomis puokštėmis, kurių kvapas vilnija per visą daržovių skyrių. Žalumynai gruzinų virtuvėje yra be galo svarbūs ir retas patiekalas jais negardinamas. Gausybė tobulai mažų ir pailgų jaunų baklažanų, kalnai puikiausių saulėje sunokusių pomidorų (kiek pirkom, visi buvo tokio skonio kaip iš nuosavo sodo lysvės), šviežių bulvių (aš nežinau, ką jie su jomis daro, bet kiek valgėm keptų, tiek buvo nuostabiai apskrudusios, o viduje minkštos ir tobulai skanios), agurkų, paprikų ir čilių ankščių – tai pagrindinės vietos daržovės, kurias augina visi, kurių daržuose yra bent kiek derlingos žemės. Taip pat kalnai visų spalvų trešnių, arbūzų ir melionų – iš jų pataikėm tik trešnių nusipirkti, kadangi arbūzas pasirodė esantis guminis (patyręs keliautojas užtikrino, kad nusipirkom turkišką, mat šie pigesni, o gruziniškiem dar ne visai metas ir jie būna žymiai brangesni ir visuomet saldūs ir skanūs), o prapjovus melioną iš jo ištekėjo lipnūs ir saldūs syvai, kurių spalva aiškiai rodė, kad vaisius (daržovė?) yra supuvęs.

Užtat kokių stebuklų radau, pvz., nelukštentų migdolų, kuriuos ten parduoda tiesiog iš didžiulių maišų, semi, kiek tau norisi, o po to suki galvą, kaip juos išgliaudyti. Juodosios jūros paplūdimys idealiai subalansuotas migdolų skaldymui – pasidedi riešutą ant didelio plokščio akmens ir pritvoji jį tokiu pat akmeniu. Lengvai išlupi riešutą ir kramtai, reaktyviniu greičiu suprasdamas, kad nei vienas Lietuvoje ragautas migdolas nei iš tolo neturėjo TO aromato ir skonio. Šviežiai lukštenti migdolai yra neįtikėtinai aromatingi – jie fantastiškai kvepia medum ir apie prisirpusius žiedus lakstančiomis bitėmis. Dabar aš supratau, kodėl mano mėgstamiausias marcipanas yra toks kvapnus – tai ne medus jam tą gėlių kvapą duoda (nors gal šiek tiek ir jis), o būtent šviežiai išlukštenti, iškart paskrudinti ir sumalti migdolai. Kai migdolai taip kvepia, į iš jų gaminamą produktą nebereikia dėti jokių ten migdolų ir marcipanų kvapiųjų medžiagų – tos kvapiosios medžiagos yra toli toli nuo to gryno migdolų aromato. Žiūrėkite, koks grožis:

Šalia riešutų galėjai nusipirkti ir džiovintų vaisių – tik tokių, kuriuos čia pat Gruzijoje augina ir džiovina be jokių cukrų ir konservantų, pvz. džiovintos slyvos ir figos. Aš šiaip be galo mėgstu džiovintas figas, bet pabijojau jas pirkti – sunertos ant siūlo į tokius karolius jos atrodė kiek per daug graudžiai ir apetito nekėlė. Užtat pirmą kartą gyvenime paragavau džiovintų persimonų – viena tetulė įkišo, sako imk, ragauk. Nuo vienos puselės man jau užteko saldumo, tad pirkti nesusigundžiau. Skonis, tiesa, nepasirodė ypač išsiskiriantis, pritrūkau aromato. Galbūt negerai išdžiovintos arba blogai laikomos. Tikėtina, kad ir tas, ir tas. Apie maisto prekių laikymo ir pardavimo sąlygas išgirdusi mūsų Veterinarijos tarnyba iškart išvirstų iš kojų. Įsivaizduokite pieno produktų skyrių. Primeskite, kad lauke kokie +32. O dabar pridėkite ta faktą, kad pieno produktų skyriuje nėra nei vieno šaldytuvo. Taip. Šviežūs sūriai ir sviestai liula plastikiniuose kibiruose, o kur tik žingsnį žengsi, ten lipnios pasukos ir sūrių skysčiai kabinasi aitriais savo aromatais ir skandina Crocsus balose.

Kai Gruzijoje trejus metus gyvenančiam bičiuliui papasakojom, kad pirkom sūrio iš turgaus, jis taip tik akis išplėtė, apsidairė, ar mes čia rimtai, ir dvejodamas palinksėjo, kad „you like living dangerous„. Tada patikinom, kad vienas sūris buvo rūkytas, o kitas džiovintas – bičiulis nurimo. Ir tikrai, niekas neapsinuodijo, great success. Tas rūkytas yra supintas į kaseles ir labai mėgstamas prie alaus, o džiovintas iš pažiūros priminė storą žalios tešlos pynę, kuri pasirodė esanti nepasterizuoto pieno sūris. Eina sau, kokie kvapai ir skoniai! Dabar aš supratau, ką turėjo omeny Paulius Jurkevičius,pasakodamas apie Italijos sūrininkus ir apie jų užsispyrusią kovą dėl rankų darbo sūrių, pagamintų iš nepasterizuoto pieno, kurį neretai duoda piemens kalnuose ganomos avys ir ožkos. Aš jau ne kartą minėjau, kad pieno iš viso nevartoju tiek, kiek save atsimenu, o ir pieno produktams didelės aistros nejaučiu. Bet va kai prieš akis tokie sūriai, tai visos nuodėmingos mintys greit išsilaksto ir tu plėšai tą sūrį gijomis, kad tik ausys vėją kedena ir laižai pirštus, sūrius nuo džiovinto sūrio sulčių. Viena iš mano svajonių šitos kelionės metu buvo nufotografuoti būrį avių, idealiu atveju – su piemeniu priešaky. Tokį vaizdą mačiau keletą kartų, bet vairuotojas negalėjo sustoti šalikelėje. Užtat avys galėjo eiti tuo judriu kalnų keliu ir kas joms, juk jas gena piemuo, su tikra tikriausia aviganio lazda. Nuostabus vaizdas, ačiū ir už tai.

Jei galvojate, kad viršutinėje nuotraukoje vyriškis pardavinėja puikų gruzinišką mineralinį vandenį Nabeghlavi, klystate. Tuose buteliuose jau senokai ilsisi išpilstytas vynas ir laukia būti išgertas. Retas gruzinas išmeta tuščius gaiviųjų gėrimų butelius, nes dažnai jie būna vėliau panaudojami vynui laikyti. Vyriškis iš nuotraukos mums siūlė paragauti savo vyno (žr. į du mažus stikliukus, vienas jo rankoje, kitas šalia vyno butelių) ir mums jis pasirodė visai neblogas – kaip tik toks, koks tinka vartoti paplūdimyje, kaitinantis ant saulės. Šioje šalyje jokių draudimų vartoti alkoholinius gėrimus viešoje vietoje nėra, tad nepurkštaukit. Įdomus dalykas, kad vyriškis vyno butelį (litrą) mums pardavė už 3 larius (nepilni 5 Lt), o jo moteris 20 minučių anksčiau – už 5 larius (iki 8 Lt). Ir viena kaina, ir kita nėra didelė, bet vis tiek kažkaip. Aišku, mes ir nesidėrėjome nei karto, tai tik patys ant savęs pykti galime, o moteriškę pagirti už verslumą. Vos ji mus pamatė, iškart išskėtė rankas „ateikit, tuoj aš Jums parodysiu viską“, lyg būtume jos patys tikriausi anūkai, grįžę vasaros atostogų. Man patinka žmonės, kurie moka dirbti savo darbą, tai respect’as moteriškei už tai, kaip ji sukasi.

Dar mes pirkome basturmos – vytintos jautienos šmotą, įpakuotą į savo paties sulčių ir prieskonių luobelę. Prieskoninis lukštas pasirodė labai specifinio skonio, užtat mėsa – puiki. Ne pernelyg sausa, kaip kartais pasitaiko su vytinta jautiena, maloniai kramtosi ir pasižymi sūroku, lengvai aštriu skoniu. Idealiausia valgyti ypač plonai supjaustytą. Šis gabalas, tiesa, tolydžio kelionės metu mažėjantis, atlaikė gerų 20-ies laipsnių amplitudę keliaujant (ir nei karto nebuvo šaldytuve), tai dar ir vilniečių gavome pavaišinti.

Už įspūdžius dėkojame Giedrei (www.storaspomidoras.lt)