Keliautojos Rūtos įspūdžiai iš kelionės į Maroką: tūkstančio ir vienos nakties šalis

Marokas – daugelio vadinamas tūkstančio ir vienos nakties šalimi. Šią kryptį pasirinkome norėdami patirti arabiškosios Afrikos egzotiką, išvysti kerinčias prieskonių spalvas, užuosti rožių vandens aromatą bei bristi per įkaitusį dykumų smėlį. Visa tai ir gerokai dar daugiau mums žadėjo Marokas!

Mėgstame keliauti intensyviai ir pamatyti kiek įmanoma daugiau. Visad pirmenybę teikiame gamtai, tad planuojant maršrutą Maroke tikrai buvo sunku išsirinkti, kurių vietovių geriau nepraleisti. Vykome dviese, išsinuomotu automobiliu, per 11 dienų, sukorėme truputį daugiau nei 2300 km.

Ieškai kelionės į Maroką ir Tu?

Kelionės pradžia – Marakešas

Mūsų kelionė prasidėjo lėktuvui nusileidus Agadiro oro uoste, iš kurio gavę šiek kiek aplamdytą, nors ir beveik naują automobilį, patraukėme į Marakešą. Ir jau pirmomis kelionės minutėmis supratome, kodėl automobilis su tiek daug įbrėžimų ir įlenkimų – čia eismas tikrai ne silpnų nervų vairuotojams.

Vakarop pasiekėme Marakešą ir apsistojome riade – senoviniame tradiciniame pasiturinčio marokiečio name. Tokios vietos dažnai virsta viešbučiais, su atviru vidiniu kiemu, kuriame neretai stovi baseinas, fontanas ar žaliuoja sodai. Išėję pasivaikščioti po šurmuliuojantį miestą buvome apstulbinti Džema el Fna aikštėje išvydę kobrų kerėtojus. Pasivaikščiojame po mediną – senamiestį, stengdamiesi nesipainioti pralekiantiems motoroleriams ar prabildantiems pakinkytiems asilams.

Gatvelėse verda prekyba odos dirbiniais, prieskoniais, kilimais, Aladino lempomis, keramika. Kiekviena krautuvėlė lyg iš pasakų knygos – norisi sustoti ir įamžinti reginį. Dar šiek tiek paklaidžioję aplankėme ir Mažorelio sodus, pilnus nuostabiausių augalų. Įspūdį paliko milžiniški kaktusai, palmės ir netgi bambukų giraitė.

Kita stotelė – Agafajaus dykuma

Agafajaus dykumoje mūsų laukė neišdildoma patirtis, nakvojant jaukiai įrengtose palapinėse, vakarieniaujant po žvaigždėtu dangumi, atsiribojant nuo miestams būdingo šurmulio.

Toliau keliaudami pravažiuojame Kasablanką ir apžiūrime antrą pagal dydį pasaulyje mečetę, užburiančią tiek dydžiu, tiek grožiu. Ilgai neužsibuvę, vykome į sostinę – Rabatą, kur laukė nebaigto statyti Husano minareto apžiūra bei pasivaikščiojimas po Udajo tvirtovę, gėlėse skendinčius Andalūzijos stiliaus sodus. Ir šįkart nenusivylėme nakvynei pasirinkę žavingą riadą.

Mėlynasis ir imperatoriškasis miestai

Keliaudami toliau pasiekiame mėlynąjį Maroko miestą – Šefšaueną. Kaip ir daugumą keliautojų mus viliojo pamatyti miestą, kurio gatvės, namų sienos, durys ir laiptai padengti mėlynais dažais. Gaila, kad to mėlio ne tiek daug, kiek tikėjomės, o daugumoje gatvelių prekeiviai uždangstę sienas savo prekėmis. Tad čia buvo vienintelė vieta, kuri šiek tiek neatitiko lūkesčių.

Bet nepraradę ūpo atvykome į Fesą – vieną iš imperatoriškųjų Maroko miestų. Šis miestas garsėja savo amatais, tad nenuostabu, kad visos vieno iš didžiausių islamo pasaulio senamiesčio gatvelių anksčiau ar vėliau atveda į odų raugyklą. Kvapas taip riečia nosį, kad prie įėjimo mus pasitikę čia dirbantys vyrai į rankas įbruka kuokštą mėtų lapelių ir pataria prisidengti nosis. Bet pamatyti procesą, kaip jis vyksta, beveik nepakitęs per tiek metų, labai įdomu. Vėl apsistojame riade ir, kaip kaskart, ragaujame tradicinių marokietiškų patiekalų, tokių kaip tadžinas ar harira sriuba, geriame mėtų arbatą. Šios arbatos paruošimas ir patiekimas – atskira, dėmesio verta ceremonija.

Sacharos dykuma

Išaušus naujai dienai mūsų laukė kelionė į Merzouga miestelį, esantį prie pat Sacharos. Nekantravome išvysti didžiausios Žemėje dykumos galybę. Apsistojus dykumos viešbutyje vaizdas tiesiog atėmė žadą, vos išžengus pro duris – jau stovi dykumoje, o besimaudydamas baseine gali skaičiuoti smėlio kopas. Kadangi nakvynę palapinėse bei pažintį su kupranugariais jau buvome patyrę, šį kartą pasirinkome pasivaikščiojimą įkaitusiu smėliu ir gėrėjimąsi akimis neaprėpiamų kopų gausybe. Nuostabus potyris, kai atrodo, jog daugiau nieko aplink nematai – tik jauti vėjo pustomą smėlį. Žinoma, vieniems dykumoje geriau toli ir ilgai neklaidžioti. Bet ach, kaip verta! Dykuma tokia galinga, tuo pačiu pavojinga ir tokia švelni tarp kojų pirštų byrant smėlio smiltims.

Spalvų, kvapų ir skonių kelionė

Kupini nenusakomų įspūdžių, kuriuos paliko Sacharos dykuma, Atlaso kalnų papėdėmis keliavome link Todros upės tarpeklio, kurio uolų sienos kyla net į 160 m aukštį, o siauriausioje vietoje tėra 10 m pločio. Pasivaikščioję kelionę tęsėme Dadeso upės slėniu. Nakvynei atvykome į Quarzazatės miestą, kuris garsėja viena didžiausių kino studijų pasaulyje – „Atlas corporation“. Čia nufilmuota ne viena istorinė, romantinė, nuotykinė drama.

Palikome visus šiuos potyrius užnugaryje ir grįžome į Agadiro miestą Atlanto vandenyno pakrantėje. O pakeliui stabtelėjome pastebėję įdomų vaizdą – po Argano medžius besikarstančias ožkas.

Paskutinę dieną praleidome Atlanto pakrantėje bandydami sugerti į save visas matytas spalvas, uostus kvapus, ragautus skonius. Į lagaminus pakavome įsigytą brangųjį šafraną, kūnais jautėme saulės kaitrą, fotoaparate peržiūrėjome vaizdus dar ir dar kartą, vis negalėdami patikėti, kad tai buvo iš tikrųjų!

Pasidalink įspūdžiais iš kelionės ir gauk Makaliaus dovanų kuponą!

Teksto ir nuotraukų autorė: Rūta Ivanauskienė