Keliautojų Gabrielės ir Martyno įspūdžiai iš spalvingosios Meksikos: vietinių šypsenos, kvapų įvairovė ir ryškus gatvės menas

Nors atskridome naktį, Kankunas mus pasitiko karščiu ir drėgme prisotintais vėjo gūsiais bei aukštomis palmėmis. Be tokio malonaus sutikimo taip pat džiugu ir tai, jog oro uoste jau laukė iš anksto užsakytas autobusiukas ir jo vairuotojas, nuvežęs mus nurodytu adresu iki gyvenamosios vietos. Tinkamiausią apgyvendinimo variantą radome AirBnB, tad gyvenome mieste, tolėliau nuo viešbučių zonos, o ir už šešias nakvynes dviese sumokėjome vos 100 dolerių! Norint išvengti aukštų viešbučių kainų – tai puikus pasirinkimas. Svarbiausia įsitikinti, jog pasirinktoje gyvenamojoje vietoje turėsite oro kondicionierių, kuris iš esmės taps geriausiu Jūsų draugu kelionės metu, kadangi dienomis oro temperatūra vidutiniškai pakyla iki 32–35 laipsnių karščio, naktimis atvėsta vos iki 26 laipsnių, o drėgmės lygis kasdien siekia apie 95%.

Kankunas

Nuvykus į bet kurį pasaulio kraštą, vietiniai pasakys tą patį – norint pažinti miestą, reikia juo grožėtis vaikštant. Todėl šį variantą, neatsižvelgę į Kankuno dydį, pasirinkome ir mes, planuodami eiti iki „Puerto Juarez“ uosto, nuo kurio, kaip internetinėje svetainėje skelbė, turėjo važiuoti baltos spalvos autobusas, gabenantis iki viešbučių zonos. Šioje zonoje įrengtas „Museo Maya de Cancun“ bei išsaugotos kelios archeologinės vietos. Valandos kelionę pėsčiomis, kurią tik pradėję jau buvome šlapi kaip ančiukai, papuošė išskirtinės šio miesto spalvos, gatvės menas ant daugiabučių, tiltų ir kitų pastatų sienų, žmonių šypsenos ir maisto, jūros bei kitų kvapų įvairovė. Ilgą kelionę vainikavo toks pat ilgas autobuso laukimas ir nesulaukimas, o kadangi Meksikoje tikrai retas žmogus kalba angliškai, tad teko pasinaudoti siūloma taksi paslauga už 250 pesų/15 dolerių (atminkit, kad doleriais galima atsiskaityti daugumoje Meksikos vietų, išskyrus valstybines įstaigas, pvz.: muziejus, parduotuves, archeologines vietas ir pan.) iki norimo muziejaus „Museo Maya de Cancun“. Už įėjimą teko sumokėti 75 pesus žmogui, tačiau verta – aplinka sutvarkyta, prižiūrėta, aplinkui skraido vietiniai paukščiai, saulės atokaitoje šildosi iguanos, atvirame lauke galima stebėti majų kultūros griuvėsius, o muziejaus viršutiniame aukšte apžiūrėti ekspoziciją apie mezoamerikiečius. Muziejuje praleidus valandą laiko, pamatėme artėjančius autobusus R1 bei R2, tad iki viešbučių zonos pabaigoje įsistaisiusio „Playa Delfines“ paplūdimio nuvažiavome vienu iš jų už 12 pesų (apie 60 euro centų) žmogui. Čia aptikome didžiausią apžvalgos postą bei didelių raidžių užrašą „CANCUN“, prie kurio būriuojasi minios turistų, norinčių šalia įsiamžinti. Tačiau išduosim paslaptį – tokį pat užrašą galima rasti važiuojant vienu iš minėtų autobusų, išlipus „Playa Langosta“ stotelėje. Tai nedidelis paplūdimys, kuriame žmonių beveik nebūna, todėl nereikia 10 minučių stovėti kaitroje bei laukti savo eilės nuotraukai. Tačiau kad ir kurį paplūdimį bepasirinktumėt, sniego baltumo smėlis, kristalų skaidrumo vanduo bei bronzinio atspalvio įdegis yra garantuoti – tuo įsitikinome patys. Ir nors viešbučių zona paplūdimiais vilioja turistus, visgi vertėtų aplankyti ir miesto centro zoną, kurioje pilna siaurų, nedidelių gatvelių, restoranėlių, siūlančių pažvelgti iš arčiau į vietinį gyvenimą, tradicijas (kokiomis spalvomis, dekoracijomis išpuoštos vietos). O norintys įsigyti rankų darbo dirbinių, keramikos, marškinėlių, sombrerų ar kitokių suvenyrų, turėtų užsukti į „blusų turgaus“ stiliaus prekybos vietą „Mercado 28“. Čia galima derėtis dėl kainų su parduotuvėlių savininkais ir nors kartais pardavėjai būna kategoriškai nusiteikę dėl kainų, dažnu atveju vis tiek galima susitarti ir įsigyti puikių prekių.

Čičen Ica 

Nuvykti į šią vietą yra du būdai: autobusu arba automobiliu. Mes pasirinkome keliavimą autobusu, maršrutu Kankunas – Čičen Ica – Kankunas. Važiavome kiek daugiau nei 3 valandas į vieną pusę, o išvykimo laikas tėra vienas: iš Kankuno 8:45, iš Čičen Icos – 16:30, bet jeigu toks skurdus laikų pasirinkimas netenkina, galima nuvykti iki Valadolido miesto ir ten persėsti į vieną, iš kone kas pusvalandį į Čičen Icą važiuojančių autobusų. Bilietus pirkome tą patį rytą autobusų stotyje, tačiau perkant internetu galima sutaupyti net iki 10 dolerių visai kelionei. O prieš pastarąją reikia pagalvoti ir apie megztinio įsidėjimą, kadangi autobusuose dėl oro kondicionierių norisi apsivilkti šiltesnį rūbą. Po ilgos ir vėsios kelionės, kurios metu dauguma paprasčiausiai miega, keleiviai išlaipinami prie turgavietę primenančio pastato. Iš pradžių buvome pasimetę, tačiau sekėme paskui kitus, kol priėjome kasas. Už bilietą kiekvienas asmuo turi sumokėti po 481 pesą – tuomet su bilietu rankose keliauji pamatyti turbūt garsiausią Meksikoje majų griuvėsių miestą – Čičen Icą. Jeigu norite sužinoti daugiau nei esate skaitę lankstinuke ar lentelėse prie objektų, visada galite pasinaudoti gido paslauga už papildomus 300 pesų. Teritorija didelė, laiko užtektinai, todėl neskubant galima žvalgytis, dairytis ir fotografuoti. Tik kiek nuliūdino sukomercintas vaizdas, kadangi ant kiekvieno kampo knibždėte knibžda pardavėjų, kalbinančių pirkti vieną ar kitą rankų darbo dirbinį, magnetukus, skulptūrėles, skareles ir panašius rankdarbius, todėl pasibuvimo ypatingumą vietoje, į kurią nekantravome atvykti, kiek sumenkino tokie prekeivių siūlymai.

Didžiausias ir gražiausias išlikęs majų kultūros objektas yra Kakulkano šventykla, aplink kurią išdėstyti ir kiti objektai. Būtent ši šventykla traukia visus keliautojus, o nuotraukos šalia jos – tarsi iš kelionių žurnalų puslapių. Be šventyklos, tų laikų stadiono bei kitų panašios paskirties pastatų, majų kultūros komplekse taip pat yra kelios smegduobės su požeminiu vandeniu (angl. Cenote), kurios majams buvo ypatingai svarbios kaip vienintelis gėlo vandens šaltinis regione, kuriame nėra upių. Būtent dėl to majai šias smegduobes siejo su dvasiniais įsitikinimais ir statė šventyklas bei ištisas gyvenvietes tik tokiose vietose. Šios kelionės metu pavyko suprasti tai, jog majai buvo labai galvota tauta, išradinga ir pažangiausia to meto Vakaruose, o jų pastatyti statiniai tokie tvirti, kad net praėjus daugiau nei 5 amžiams po jų išnykimo, jų galybė nemenksta.

Tulumas

Nuvykti į balčiausio smėlio miestelį vėlgi galima keliais būdais, o mes pasirinkome keliavimą autobusu maršrutu Kankunas – Tulumas – Kankunas. Važiuojama vos daugiau nei 2 valandas į vieną pusę, o išvykimo laikų labai daug, tad tik rinkis! Bilietus pirkome tą patį rytą autobusų stotyje, tačiau vėlgi, perkant internetu, galima sutaupyti. Išlaipinimas mieste vyksta dviejose vietose: miesto centre arba netoli archeologinės zonos. Mes pasirinkome išlaipinimo stotelę miesto cente, tačiau grįžti sumanėme nuo archeologinės zonos. Miestas išlaipinimo vietos ribose pasirodė purvinas ir nejaukus, tačiau praėjus kelias mažas gatveles, galima pamatyti tikrąjį Tulumą – su jaukiais nedideliais restoraniukais, kavinukėmis, kuriose vietoje kėdžių galima prisėsti ant supynių. Kadangi turėjome tik vieną dieną (nedarykite tokios klaidos, Tulumui pasilikite bent porą dienų), mieste per ilgai neužsibuvome ir išgėrę glotnutį, nuvykome pamatyti „Gran Cenote“ smegduobę, kurioje galima išsimaudyti. Kelionė iki smegduobės vietos truko vos 5 minutes, o kainavo 100 pesų, įėjimas į smegduobės zoną – 180 pesų žmogui. Atvykus pamatėme nuostabią smegduobę ir atrodė, jog būtume kitame pasaulyje: aplinkui žydrai žalias vanduo, kartu su tavimi maudosi maži vėžliukai, aplinkui skraido šikšnosparniai. Teritorija išties labai didelė ir, svarbiausia, nėra ribojama apsilankymo trukmė, jei tik įtelpama į darbo valandas. Tačiau tokių maudynėms skirtų smegduobių aplink Tulumą apstu, o šią pasirinkome tik dėl to, jog turėjome nedaug laiko ir norėjome didesnio efekto. Visgi tikrai galima atrasti žymiai mažesnių ir jaukesnių, kuriose ir žmonių ne tiek daug, ir kaina kone perpus mažesnė, o gal net ir mokėti nereikia, tereikia stebėti ženklus pakelėje (jei pasirenkamas keliavimas automobiliu arba dviračiu).

Tai tikriausiai buvo viena geriausių patirčių gyvenime. Po jos keliavome toliau iki Tulumo archeologinės zonos (taksi paslaugų kaina nuo smegduobės zonos net padvigubėjo), kuri nepaliko abejonių, kodėl buvo manoma, jog čia gyveno dievai. Vietiniai sako, kad tai vieninteliai ant jūros kranto esantys majų kultūros griuvėsiai. Iš tikrųjų, tai rojus žemėje! Kur tik pasisuksi – visur vaizdas it iš atviruko. Į šią zoną įeiti galima už 75 pesus žmogui, todėl kaina prieinama kiekvienam, o matomi vaizdai tikrai įspūdingi. Be to, vėliau galima išeiti iš tos zonos ir palei paplūdimį vaikščioti, kur auga populiariausia palmė visoje Tulumo pakrantėje! Prieš 12 metų Tulumą nusiaubė uraganas, o ši palmė išvirtusi nenustojo žaliuoti – ji tik pakeitė savo augimo kryptį. Paplūdimiai tvarkingi, vanduo arbatos šiltumo, o vietiniai siūlo be proto daug pramogų! Tačiau vienintelis minusas tas, jog visos pramogos kartu su archeologine zona ir kitomis panašiomis vietomis, užsidaro apie 5 valandą vakaro ir aplinkui viskas atrodo išmirę. Daugiau veiklos galima rasti nebent pačiame mieste. Be to, šiame miestelyje galima rasti bent 4 spalvotus užrašus su miesto pavadinimu, o eilių – tikrai nebus!

Isla Mujeres

Į šią mažą salą galima nuplaukti keltu, kuris kursuoja kas pusvalandį, o dviem žmonėms bilietai pirmyn-atgal tekainavo 30 dolerių. Plaukdami išties nežinojome ko tikėtis nuvykus, tad manėme, jog idėja apeiti ją pėsčiomis bus įgyvendinta. Tačiau reikia pripažinti, jog, nors sala ir nėra labai didelė, apeiti jos tokiomis sekinančiomis oro sąlygomis būtų neįmanoma. Būtent salos dydis nulėmė tai, jog iš esmės pagrindines transporto priemones sudaro taksi, golfomobiliai, motoroleriai arba dviračiai. Naudojimasis pastaraisiais – beviltiškas, kadangi mokėti po 150 pesų žmogui, kai karštis alinantis, o važiavimo apie 30 minučių iki kito salos galo, paprasčiausiai už tokį malonumą neverta. Tačiau už 700-800 pesų įmanoma išsinuomoti golfomobilius, kurie turi stogelius, tad saulė nekaitina kūno ir galvos, o važiuojant dar ir vėjas vėsina. Visgi ši sala labiau skirta papramogauti ir atsipalaiduoti, kadangi ji nėra didelė, tad ir lankytinų vietų joje nėra labai daug. Žinoma, yra keli ypatingai prižiūrėti parkai, tačiau vien tam, kad į jų zoną įeitum, reikia sumokėti nemažą sumą, tad mes pasirinkome „Punta Sur“ zoną. Čia ir iguanų pamatėme (ir netgi vieną milžinišką joms dedikuotą statulą), ir nuostabių bangų mūšos paveikslų, ir dar nemokamai patekome į zoną dėl vykstančios restauracijos, nors įėjimo kaina ir taip nėra didelė. Aplinkui padaryti takeliai, kurie veda link salos pakraščių, iš kurių atsiveria neapsakomo grožio vaizdai. Apskritai šioje saloje padaryta labai daug sustojimui su golfomobiliais stotelių, iš kurių galima nueiti pasivaikščioti, pasėdėti, nusifotografuoti, paskaityti knygą ar tiesiog atsipūtus grožėtis Meksika. Taip pat galima atrasti labai pasislėpusią gražiausią matytą bažnyčią, kuri pastatyta ant kalvos. Už bažnyčios altoriaus yra langas pro kurį matosi neaprėpiamoji Karibų jūra.

Apvažiavus visą salą (siūlytume ir į jos vidurį nuvažiuoti, kur galima pamatyti vietinių kasdienį gyvenimą), supranti, kad ji viena spalvočiausių Meksikos vietų – kiekvienas namukas ar net siena yra skirtingų spalvų, o pastatų įvairove šis miestas taip pat nesiskundžia. Vis dėlto, geriausia vieta labai karštą dieną yra centrinis paplūdimys, skirtas visiems ir kiekvienam pagal poreikius. Todėl likusią dienos dalį ir mes praleidome ten, vos už eurą nusipirkę gaiviųjų gėrimų.

Valiutos keitimas

Meksikos valiuta yra pesas, kurį iš dolerių ar eurų keičiančių oficialių (kuriose reikalaujama pateikti asmens dokumentą ir užpildyti atitinkamą klausimyną dėl pinigų keitimo) ir neoficialių (kuriose nereikalauja nieko) keityklų rasite kone kiekvienoje gatvėje. Jose netaikomas komisinis mokestis, o jei ir taikomas – jis labai menkas. Tad nedarykite klaidos ir nesikeiskite pinigų prieš atvykdami JAV oro uostuose, kadangi pesų pardavimo kursas yra nepalankus klientui, o ir komisiniai mokesčiai sudaro kone 10% jūsų keičiamos sumos.

Arbatpinigiai

Beveik visose kavinėse ar restoranuose, kuriuose teko lankytis, arbatpiniginiai jau būna įskaičiuoti į galutinę sumą. Tai tarsi tam tikra darbuotojų (padavėjų) apsauga ir garantija, jog pastarieji gaus atlyginimą, kuris iš esmės didžiąja dalimi priklauso nuo klientų paliekamų arbatpinigių. Meksikoje padavėjo darbo valanda įkainojama kiek daugiau nei 2 doleriais, todėl oficialiai arbatpinigiai turėtų sudaryti ne mažiau nei 10% užsakyto maisto ar/ir gėrimų sumos. Pietaujant ar vakarieniaujant restorane, kuriame į bendrą sąskaitą nėra įtraukiami ir apskaičiuojami arbatpinigiai, šis skaičiavimo būdas padės pasirinkti tinkamą paliekamų arbatpinigų sumą.

Keliautojai: Gabrielė Paukštytė ir Martynas Revuta