Aš myliu Siciliją, arba...(4)

Kaip gera keltis mokyklinio skambučio pagalba 8 valandą ryto, kai žinai, jog už pusvalandžio važiuosi į darbą, kur nėra pavėsio... Dar geriau pasidaro, kai mūsų mylimas stovyklos vadovas Piero prasitaria, jog ir šeštadienį mums reikės eiti į darbą, nes per daug mes čia poilsiaujam.

Šiandien budi Vera su Nataša, todėl jos mums liepia labai nenusiminti – grįžus namo, pietums laukia staigmena. Valio, jau dvidešimt penktoji staigmena šioje stovykloje.

***

Nutella, skrudinta duona, kavos stikliukas ir puodelis sulčių. Prie itališkų pusryčių jau pripratome, beliko priprasti prie alkanumo jausmo laiko tarpe nuo pusryčių iki pietų. Kadangi turime tik vieną minibusą, kuriame telpa 9 žmonės, į mūsų darbo vietą – archeologinę vietovę „Petraro“ – važiuosime dviem kartais. Šįkart visi nori važiuoti pirmuoju kartu, tad minibuse visiškai nebelieka vietos, o likusieji mokykloje baisingiausiai nusimena, kad turės laukti, kol minibusas atvažiuos antrą kartą

[Petraro archeologinė vietovė]

Atvažiavus į darbo vietą, mus pasitinka archeologas Juseppe, kuris prašo jį vadinti Pepe. Na prašo, tai prašo, taip tada jį ir vadinsim Jis aprodo mums visą Petraro vietovę, papasakoja apie kiekvieną akmenuką, olą ir lovas joje....

Atvažiavus antrajai stovyklautojų grupei, Pepė aiškina mūsų darbo pobūdį ir ką mes turime padaryti per šias dvi savaites. Pagrindinė mūsų užduotis – išnaikinti visus augalus nuo trijų pagrindinių akmens amžiaus bokštų. Į bokštus jie jau nebelabai panašūs, nes yra sugriuvę, bet naikinti vistiek turime. Mladen‘as dar pajuokauja (o to juoko Piero nesupranta), kad esame EKOLOGINĖJE stovykloje ir turime NAIKINTI vargšus augalus, mintyse jiems sakydami „Mirk, bjaurybe, mirk“

***

O vieta, kurioje mes plušame, yra visai graži. Jeigu netyčia pavargai dirbti, gali atsistoti ir pradėti dairytis į nuostabią panoramą, atsiveriančią užlipus ant sugriuvusio bokšto:

Kaip man patinka archeologo darbas! Visą laiką, kol mes dirbome, Pepė arba kalbėjosi telefonu ir vaikščiojo pirmyn atgal, taip pritrypdamas ir taip sunkiai išraunamus augalus, arba bendravo su kas valandą atvažiuojančiais mūsų „lankytojais“.

Won Jun net ir darbo vietoje – pasitempęs ir madingas

***

Dirbame visai neilgai. Piero pats pavargsta pastoviai, be perstojo kalbėti su Pepe ir telefonu, todėl tuoj pat nuskamba dar viena jo topinė frazė:

- OK, guys, I think, it is enough for today.
- Jėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėėė......

Po kelių sekundžių visi meta darbo įrankius lauk, bet Pepė liepia juos visus surinkti į kibirą. Džiaugsmas užplūsta vien pagalvojus, kad šiandienos darbo diena jau baigta, belieka grįžti namo, atstovėti eilę duše, o tada.... SIESTA.

***

Piero įsiutęs ant Veros su Nataša. Įsiutęs dar nuo tada, kai jos abi nesutiko budėti su kitos šalies atstovais. Tuomet Piero joms nusileido, nes yra LAZY MAN ir tingi ginčytis. Vėliau įsiuto dėl to, kad visur jos kalba vien rusiškai (dar tuo pačiu iškeikia kurį nors nepatikųsį Piero draugą, tačiau to niekas nesupranta ). Dėl rusų kalbos merginos pažadėjo pasitaisyti.

Ir dabar Piero jų neberanda... mokykloje! Korina, kita mūsų stovyklos vadovė, iš jų tik išgirdo, kad jos eina į miestą apsipirkinėti, o kad reikia ruošti pietus, tai joms nė motais Patinka man jos... Ir nesuprantu, kodėl.

Po pusvalandžio jos grįžta. Bando Pierui net akyse nesirodyti, nes žino, kas jų laukia.

- O mes galvojom, kad jūs vėliau visi grįšit.... Ko jūs taip anksti grįžot? Mes tai buvom tokiam turguj, kuris kiekvieną penktadienį čia atvažiuoja. Auskarai po 1 eurą, laikrodžiai po 2, maikutės po 3... Prisipirkom visko ir kitą penktadienį vėl būtinai eisim, tik reikia budėjimui tos dienos užsirašyt...

O Piero pats kažkur dingo. Nesulaukė pietų, tai pasidarė SIESTĄ. Na ir pats kaltas, nes pietums Vera su Natašą suruošė... Bulvių košės!!!!! Lietuva, Rusija, Baltarusija ir Čekija džiaugiasi šiuo patiekalu kaip tik gali, o kiti kreivai žiūri tiek į košę, tiek į karbonadą... Bet po kelių minučių, pirštus laižydamiesi, prašo DAR įdėt.

- Ech, būtų dar čia silkutės, tai kai prigamintume... !!! Bet dabar tenkintis reikia tik bulvių koše....

***

Siestos metu, prie kurios vis daugiau ir daugiau stovyklautojų tampa priklausomi ir jiems yra būtina pamiegoti, visvien yra nemiegančių žmonių. Tarp jų ir aš, Julie, Anna.... Nemiegam, nes visi paskui jaučiamės vienodai – dar labiau pavargę, nei prieš pietų miegą, susinervinę ir pikti. Tai kam miegot, jei galima pagulėt ir pasidegint, o vėliau pavėsyje žaisti kortomis, klausytis muzikos bei šiaip, diskutuoti, pavyzdžiui, apie Julie gyvenamąją vietą, kuri man iki šiol keista ir nesuprantama (Quebec‘as – Kanados dalis, kur visi užrašai prancūziški, visi kalba prancūziškai, iki New Yorko vos 4 valandos kelio automobiliu, bet beveik niekas jame nesilanko...).

Mūsų stovyklos vadovas Villasmundo mieste praleido visą savo vaikystę ir paauglystę, kai tėvams užsimanius daugiau triukšmo bei veiksmo, visi išsikėlė gyventi į Kataniją. Čia Piero gyvena iki dabar, studijuoja kalbas (moka prancūzų, anglų ir ispanų) ir bėdų nemato. Gal tik tai, kad autobusai pagal grafiką visiškai nevažinėja, todėl jam teko įsigyti automobilį, ir tai, kad įsigijęs automobilį jis pradėjo labiau nervintis, sėdėdamas už vairo Katanijos gatvėse

Nuo mokyklos iki Villasmundo miesto centro yra visai nedaug – gal 20 minučių lėtu žingsniu einant. Čia verda naktinis gyvenimas. O ir keista – dieną viskas tuščia, jokių žmonių, tik keli automobiliai, o vakare visi sėdi gatvėse, bendrauja, ir negali tylėdami nulydėti mūsų akimis. Visvien reikia mesti kažkokią repliką:

- A, čia tie, kur iš įvairių šalių suvažiavo...
- Oi, vaikai, šaunuoliai, kad dirbat....
- O kas jūs tokie? Ko jums čia reikia? ...
- Ateikit, prisijunkit, pabendrausim... Itališkai nesuprantat? Taigi Piero Jums viską išvers....

***

***

Bet dabar mūsų laukia kelionė namo, o ryt.... Ryt šiektiek ilgesnė, nei šiandien, darbo diena. Tačiau ne darbo diena svarbiausia – vakare visi prisipuoš, prisidažys, Piero prisikvies draugų ir mes važiuosim... Į BEACH PARTYYYYY (paplūdimio vakarėlį) !!!

O man kuo toliau, tuo labiau čia patinka. Iš pradžių nelabai spėjusi prie visko prisitaikyti ir anglų kalbos žinias bijojusi parodyti Jolanta, šiandien jau pakankamai išdrąsėjo ir prasitarė, jog jai čia labai patinka. Jolanta su Patri tapo geriausiomis draugėmis – visur vaikščiojo kartu, plepėdavo abi susėdusios, o vėliau prie jų prisijungė ir drovumą įveikusi Shinhwa. Stovyklos gyvenimas pamažu įsibėgėjo - žmonės labiau susibendravo, o sekančią dieną įvyko tai, ko tikrai nesitikėjau...

***

O darbas tai ką, vėlgi toks pats, tik su ilgesnėmis poilsio pertraukėlėmis po medeliu ir su daugiau šalto vandens. Taip pat – energetiniai gėrimai bei vaisiai. Vis galvojau, kaip Verai su Nataša seksis dirbt – juk vakar jos budėjo, tai į darbą nėjo. Ir ką Jūs manot – dirbo išsijuosusios, Mladen‘o radiją pasiėmusios, pasišokdamos, iškeikdamos spygliuotas žoles visais rusiškais keiksmažodžiais, kokie tik yra, ir tuo pačiu mums praskaidrindamos nuotaiką.

Šįkart dirbome 3 valandas ir po tiek laiko jautėmės pakankamai pavargę. Prieš akis – eilė duše, pietūs ir vėlgi SIESTA.

***

Siestos pabaigoje nusprendžiu eiti į parduotuvę nusipirkti kokių nors saldumynų, nes Lietuvoje be jų negaliu gyventi nė dienos, o štai Sicilijoje „Nutella“ jau pabodo. Pakeliui apklausiu, kam ko reikia nupirkti, susirenku iš visų pinigus ir einu į šalia esantį marketą.

O šiame markete nėra cigarečių... Klausiu vieno pardavėjo, kur man dabar jų gaut? Jis pradeda pasakot, kur kaip eiti, kur pasukti, paskui vėl pasukti..... Matydamas, kad nieko nesuprantu, italas mosteli ranka, išsiveda mane iš parduotuvės, ją uždaro ir..

Ir įsisodina mane į automobilį bei siūlosi pavežti. Būčiau tikrai nelipęs ir nevažiavęs, bet Vera papasakojo, kaip jai reikėjo nusipirkti telefono sąskaitos papildymo kortelę ir ją taip pat pavežė malonūs žmonės. Tačiau... Verą svetimame automobilyje pamatė Piero ir pakėlė skandalą, kad jis už visus atsakingas, o stovyklautojai mat į svetimus automobilius lipa....

Bet šios mintys manęs neatbaidė įlipti į automobilį, nes vis dėlto tikėjau italų gerumu ir noru padėti. Parduotuvės darbuotojas mane privežė prie pat tabako parduotuvės. Aš išlipinėju, jau sakau didelį ačiū, tuo tarpu bandau prisiminti, kaip reikės grįžti atgal į mokyklą, o šis liepia eiti pirktis, ko man reikia, ir paskui grįžti atgal – būsiu parvežtas atgal.

***

Važiuojame automobiliu atgal. Italas paklausia, kur mane nuvežti – ar į parduotuvę, ar iki namų. O aš jam pasakau, kad sustotų kelis metrus iki įvažiavimo į mokyklą, nes nenoriu, kad mane svetimame automobilyje pamatytų stovyklos vadovas Norėjau mane nuvežusiam žmogui atsidėkoti ir daviau kelis eurus, bet jis tik sukryžiavo rankas ir pasakė No...
Patinka man Sicilijoj. Žmonės tokie paslaugūs, ir gyvas grįžau iš pasivažinėjimo po miestą

***

Visi laukiame vakaro. Vakar Piero sakė, kad jau 8 valandą vakaro būtume susiruošę važiuoti į party, bet ech, tas sicilietiškas laikrodis – kad man tokį kas padovanotų...

Piero draugai (kurie mus nuveš į vakarėlį ir iš jo) į mokyklą atsibaladojo gal 22 valandą ir jautėsi visiškai nepavėlavę Tuo tarpu, mes laukiame susiruošę:

Oi Užmiršau papasakoti vieną iš svarbiausių dalykų. Piero turi draugą Fabricio, kuris pirmą kartą su mumis visais susipažino mokamame paplūdimyje, į kurio vakarėlį mes dabar ir važiuojame.

Fabricijus labai gerai moka rusų kalbą. Kodėl? Ogi todėl, kad jis pora metų gyveno Rusijoje, Nižnij Novgorod mieste, kuriame.... Kuriame gyvena Vera su Nataša Taip jie visi iš karto ir surado bendrą kalbą... O kai visi išsiaiškino, kad du metus jie gyveno toje pačioje gatvėje ir rajone, tai tada ir prasidėjo

Verai Fabricijus kažkaip nelabai buvo prie širdies, nes.... Apie tai papasakosiu vėliau. Bet Natašai jis patiko.

Visas mūsų minibusas prigrūstas žmonių. Nors sėdynės tik 8, čia mūsų sutilpo net 12 Keliolika minučių kelionės, sėdint ant žemės arba kažkam ant kelių, ir mes jau esame paplūdimio vakarėlyje. 6 eurai už įėjimą nepasirodo tiek jau ir mažai, bet į kainą įskaičiuotas ir neribotas kiekis arbūzo - atsigaivinimui. Taip pat, sumokėjus 6 eurus, visi alkoholiniai gėrimai bare yra absoliučiai nebrangūs.. Alus - 85 centai, Tekila su citrina - 1 euras, kokteilis - 2 eurai.

***

Randame mums rezervuotą didžiulį stalą ant pakylos, susėdame ir klausomės muzikos, sakom vienas kitas "SALIUTI" ir pamažu visi įsidrąsina....

Kažkas mezgasi tarp Piero ir Patri

Nu ir prasidėjo Muzikytė garsyn, traukinukai pirmyn

Piero visas laimingas, kažką matyt gero sužinojo iš..... iš Patri...

Tarp Piero ir Patri įsiterpia Patricijos geriausia draugė Jolanta Oi ne, ne taip buvo. Jolanta norėjo gražios nuotraukos su Patri, bet štai, Piero iš traukinuko išsmuko ir įlindo į kadrą:

Anną labai gražiai pavyko nuotraukoje prigauti

Šita tokia nelabai jau graži nuotrauka

Visi draugiškai:

Romaną prigavau su jos naujuoju bičiuliu Kuris jai visai nepatiko, nes šoka košmariškai ir lenda bučiuotis. Bet vis dėlto atsisveikindami pakštelėjo viens kitam, nors Romana Čekijoj ir turi sužadėtinį, bet kad tas sužadėtinis pats kaltas - kam ją vieną išleidžia į tokias stovyklas

Romana su Anna kažko laukia.

Štai, ko

Piero:

Mladen:

Antoine:

Julie:

Prasideda lėti šokiai..... Piero su Patri:

Anna su Joseph:

Ir.... Jolanta irgi Italijoj saviškį sudaužyta širdim paliko

Vėliau didžėjus per mikrofoną padėkojo mums, Legambiente organizacijos nariams, kad atvykome į jų vakarėlį Visi šaukė plojo rėkė, o mes jautėmės kaip laukti svečiai šiame pačiame.....mieliausiame....paplūdimio.....vakarėlyje.....

*Vakarėlis baigėsi 02:00, visi išsiskirstė gal tik apie 3 valandą ryto, o mudu su Julie kažkaip pradėjom bėdavot, kad nebedaug mums liko miegot - juk rytoj - LAISVADIENIS, ir kai kurie iš mūsų grupelės važiuoja į Taorminą - miestą ant kalvos.

*Ivan, besimaudydamas čia naktį, užmynė ant jūros ežio. Bėda.

*Nataša, Vera, Fabricio ir dar kažkoks italas atvažiavo į diskoteką, jai jau pasibaigus.

*Vera nepatenkinta, kad jai teko tas Fabricijaus draugas.

*Jolanta atsisveikino su savo vakaro pora ir jiedu daugiau niekada nebesimatė.... Kaži, koks jo vardas?

*Patri su Piero pamiršo, jog yra stovykloje, ir iš vakarėlio ėjo susikabinę rankomis.

***

Grįžtant namo, vėlgi patogiai įsitaisiau ant minibuso grindų ir spoksojau pro langą. Tik staiga Kažkas raudonai oranžinio visiškai priešais akis šmėkštelėjo Etnos pusėje. Ir vėl Ir dar kartą.

Visiems pranešiau, kad pasižiūrėtų į dešinę.

Mes:
- Lavaaaaaaaaa..........Etna..........Vau............Jėga...........

Piero:
- Išsiveržimas. Ir vėl....

***

Visą kelią namo buvom prilipę prie dešiniojo lango ir išsižioję žiūrėjom į besiveržiantį ugnikalnį. Keista, bet nė vienam nepavyko nufotografuoti to vaizdo, kurį galėjome pamatyti tik savomis akimis. Tas vaizdas, kai matai besiveržiančią lavą, kylančius dūmus ir nuo lavos švytintį ugnikalnį, yra nepakartojamas.......

Vaizdas buvo labai panašus į šį vaizdą, kurį radau internete, tik gal ne toks ryškus....
Piero pažadėjo sustoti apžvalgos aikštelėje ir leisti pasigrožėti vaizdu, bet apie tai pamiršo, tad iš karto grįžome į savo laikinus namus - mokyklą.

***

Atvažiavo ir Vera su Nataša bei italais draugais. Jos, pasirodo, buvo Brucoli miestelyje, sėdėjo kavinėje, gėrė kokteiliukus ir stebėjo Etnos išsiveržimą.
Vera, Nataša, Fabrizzio ir jo draugas atėjo pas mus, į vaikinų kambarį. Pro atviras duris išsinešė kėdes į lauką šalia mūsų ir ten sėdėjo gal dvi valandas... Fabrizzio draugas, supratęs, kad jam su Vera nieko gero neišeis, paprašė atidaryti mokyklos vartelius ir pasišalino.

Bet Vera ne iš kelmo spirta. Prikėlė prancūzą Antoine ir pasakė jam, kad jį myli Bet per miegus Antoine nieko nesuprato, jiedu tik pasibučiavo ir atsisveikino.....iki kito ryto.

***************************

Kas įvyko tarp Antoine ir Veros, dėl ko Vera susilažino su Fabrizzio, kokį vaizdą merginų kambaryje visi išvydome sekantį rytą ir kaip klostėsi Piero bei Patricijos santykiai, sužinosite sekančioje, 5-ojoje pasakojimo dalyje ;)

***

O darbas tai ką, vėlgi toks pats, tik su ilgesnėmis poilsio pertraukėlėmis po medeliu ir su daugiau šalto vandens. Taip pat – energetiniai gėrimai bei vaisiai. Vis galvojau, kaip Verai su Nataša seksis dirbt – juk vakar jos budėjo, tai į darbą nėjo. Ir ką Jūs manot – dirbo išsijuosusios, Mladen‘o radiją pasiėmusios, pasišokdamos, iškeikdamos spygliuotas žoles visais rusiškais keiksmažodžiais, kokie tik yra, ir tuo pačiu mums praskaidrindamos nuotaiką.

Šįkart dirbome 3 valandas ir po tiek laiko jautėmės pakankamai pavargę. Prieš akis – eilė duše, pietūs ir vėlgi SIESTA.

***

Siestos pabaigoje nusprendžiu eiti į parduotuvę nusipirkti kokių nors saldumynų, nes Lietuvoje be jų negaliu gyventi nė dienos, o štai Sicilijoje „Nutella“ jau pabodo. Pakeliui apklausiu, kam ko reikia nupirkti, susirenku iš visų pinigus ir einu į šalia esantį marketą.

O šiame markete nėra cigarečių... Klausiu vieno pardavėjo, kur man dabar jų gaut? Jis pradeda pasakot, kur kaip eiti, kur pasukti, paskui vėl pasukti..... Matydamas, kad nieko nesuprantu, italas mosteli ranka, išsiveda mane iš parduotuvės, ją uždaro ir..

Ir įsisodina mane į automobilį bei siūlosi pavežti. Būčiau tikrai nelipęs ir nevažiavęs, bet Vera papasakojo, kaip jai reikėjo nusipirkti telefono sąskaitos papildymo kortelę ir ją taip pat pavežė malonūs žmonės. Tačiau... Verą svetimame automobilyje pamatė Piero ir pakėlė skandalą, kad jis už visus atsakingas, o stovyklautojai mat į svetimus automobilius lipa....

Bet šios mintys manęs neatbaidė įlipti į automobilį, nes vis dėlto tikėjau italų gerumu ir noru padėti. Parduotuvės darbuotojas mane privežė prie pat tabako parduotuvės. Aš išlipinėju, jau sakau didelį ačiū, tuo tarpu bandau prisiminti, kaip reikės grįžti atgal į mokyklą, o šis liepia eiti pirktis, ko man reikia, ir paskui grįžti atgal – būsiu parvežtas atgal.

***

Važiuojame automobiliu atgal. Italas paklausia, kur mane nuvežti – ar į parduotuvę, ar iki namų. O aš jam pasakau, kad sustotų kelis metrus iki įvažiavimo į mokyklą, nes nenoriu, kad mane svetimame automobilyje pamatytų stovyklos vadovas Norėjau mane nuvežusiam žmogui atsidėkoti ir daviau kelis eurus, bet jis tik sukryžiavo rankas ir pasakė No...
Patinka man Sicilijoj. Žmonės tokie paslaugūs, ir gyvas grįžau iš pasivažinėjimo po miestą

***

Visi laukiame vakaro. Vakar Piero sakė, kad jau 8 valandą vakaro būtume susiruošę važiuoti į party, bet ech, tas sicilietiškas laikrodis – kad man tokį kas padovanotų...

Piero draugai (kurie mus nuveš į vakarėlį ir iš jo) į mokyklą atsibaladojo gal 22 valandą ir jautėsi visiškai nepavėlavę Tuo tarpu, mes laukiame susiruošę:

Oi Užmiršau papasakoti vieną iš svarbiausių dalykų. Piero turi draugą Fabricio, kuris pirmą kartą su mumis visais susipažino mokamame paplūdimyje, į kurio vakarėlį mes dabar ir važiuojame.

Fabricijus labai gerai moka rusų kalbą. Kodėl? Ogi todėl, kad jis pora metų gyveno Rusijoje, Nižnij Novgorod mieste, kuriame.... Kuriame gyvena Vera su Nataša Taip jie visi iš karto ir surado bendrą kalbą... O kai visi išsiaiškino, kad du metus jie gyveno toje pačioje gatvėje ir rajone, tai tada ir prasidėjo

Verai Fabricijus kažkaip nelabai buvo prie širdies, nes.... Apie tai papasakosiu vėliau. Bet Natašai jis patiko.