Aš myliu Siciliją, arba.... (5-oji pasakojimo dalis)

Kai kasdien vis geriau ir geriau pradedu suprasti, kad laikas lekia nežmoniškai greitai, kad lygiai po savaitės visiems žmonėms teks pasakyti „Lik sveikas“ ir po šių žodžių daugiau niekada, NIEKADA su tuo žmogumi nepasimatysiu, imu nekęsti tokių stovyklų. Susibendrauji su žmonėmis, daliniesi savo jausmais bei patyrimais, ir ateina ta diena, kai viskas tiesiog nutrūksta.

***

Dieną pradėjus nelabai optimistiška gaida, trys darbo valandos visa tai nugramzdina užmarštin. Šiandien mano vardadienis. Bet apie tai nenoriu niekam sakyti, nes šią dieną tiesiog nenoriu jokio dėmesio...

Karšta. Dirbti visai nesinori, visi skaičiuoja valandas, kada reikės grįžti namo. Bedirbant sudaroma eilė į dušą – kad viskas būtų kuo greičiau Juk SIESTA – reikalas šventas. Dabar jau beveik visi kasdien „nusminga“ ir taip bando atgauti jėgas.

***

Siestos metu Rino, Nataša, Mladen, bei naujoji pora Vera su Antoine nusprendžia išeiti į miestą – nusipirkti vyno ir pasėdėti centrinėje Villasmundo aikštėje. Viskas būtų gerai, jei ne tai, kad visi vynai bei alus parduotuvėje – šilti kaip nežinau kas Tačiau mes randame išeitį Pasiimame savo prekes ir įkišam į šaldiklį su šaldytomis daržovėmis. Užkasam jose savo butelius ir kelias minutes palaukiam Genialu ir paprasta, o taip pat – šalta

Centrinėje miesto aikštėje pamažu pradeda rinktis vaikai. Kas futbolą žaidžia, kas šiaip kamuolį spardo, kas triukus su dviračiu rodo, o kai po kiekvieno sėkmingai atlikto triuko mes pradedam ploti, vaikai vis labiau ir labiau stengiasi parodyti tai, ką moka. Šiektiek persistengia ir kelis kartus nukrenta, bet argi čia bėda?

Visą šį pasirodymą lydi vieno vaiko telefone skambanti itališka daina, kuri, ją išgirdus gal 5 kartus, mus taip pradeda „vežt“, kad paprašom vaikų tą dainą atsiųsti ir mums

O ta itališka daina, kuri visas likusias stovyklos dienas bent po 10 kartų per dieną skambėdavo mokyklos patalpose, yra čia - Fabri Fibra - In Italia

Kodėl jis rėkė? Nes pažiūrėjo į laikrodį ir pamatė, jog seniausiai vėluoja grįžti į mokyklą – jis šiandien budi ir....gamina vakarienę. Kol viskas virė, Simon atlėkė šiektiek pasižmonėti. Ir visai pamiršo apie mokykloje likusią verdančią vakarienę . Kas jai nutiko, mes nežinom, nes sklido gandai, jog Simon viską pagamino iš naujo

***

Namo grįžtame kalbėdami apie tai, kad mokykloje atsirado LOVEROOM (meilės kambario) poreikis Todėl visą kelią iki mokyklos planuojama, kur jis turėtų būti ir kaip turėtų atrodyti. Galiausiai nusprendžiama, jog romantiškasis kambariukas bus.... SPORTO SALĖJE. Vera su Antoine pirmieji į jį užsirašo. Ir sako, kad sekančiuosius įleis Piero su Patri.....

Juokas juokais, bet „Loveroom“ idėja nebuvo užmiršta, ir po kelių dienų....... Bet apie tai vėliau

***

[Mūsų stovykloje – sąmyšis!]

Visiškai didelis sąmyšis su detektyvo užuomazgom – Vera su Nataša ant savo staliuko rado popieriaus lapą su užrašu „Buona Notte, Amore“. Ir šypsenėle. Taigi, iškyla klausimas – kada tas raštelis buvo parašytas (nes jos tik dabar sugalvojo susitvarkyti savo stalą )?

Po šio klausimo kyla dar daugiau klausimų – Kam šis laiškas skirtas??? Vera sako, kad čia jai, o Nataša taip lengvai nepasiduoda. Abi ginčijasi tol, kol supranta, kad išsiaiškinti vis dėlto neįmanoma...

Trečias klausimas – Kas jį parašė? Nejaugi kažkas iš stovyklos narių?

***

Vera laksto per visus stovyklos vaikinus ir prašo nupiešti šypsenėlę. Jei šypsenėlė sutaps su ant lapo nupieštąja, vadinasi, tai JIS, tas paslaptingasis, nenorintis savęs viešinti.
Nataša tuo tarpu bando aiškintis, kas moka italų kalbą, o kas ne. Aš jai bandau įrodyt, kad tuos tris žodžius (Buona Notte, Amore) beveik visas pasaulis žino ir moka, tad italų kalbą žinoti yra tikrai neprivaloma. Pasiūlau jai iš pradžių pagalvot, kas su savimi į kelionę atsiveža tokius didelius, piešiniams skirtus lapus, o tada jau tikrint, kas kaip paišo šypsenėles bei mokosi italų kalbą...

***

Po kelių minučių į virtuvę, visa išsigandusi, įsiveržia Vera:

- Joseph. Tai parašė Joseph Nuėjau pas jį į kambarį ir pamačiau jo paveikslus, ant sienos iškabintus. Popierius – lygiai toks pats. Ir italų kalbą moka (jo tėvai italai, o pats gyvena Prancūzijoje – autoriaus pastaba ). Ir rašo labai gražiai. Tai jis.... MANO SLAPTAS GERBĖJASSSSSSSS....... Ooooo, mi amore...

Nataša tyliai pasišalina, nes turi ir kiek jaunesnių gerbėjų

[Vakaras atėjo ir prasidėjo...]

Pašalinusi visus gerbėjus (tiksliau, pradėjusi vengti Joseph'o), Vera vis labiau susibendrauja su Antoine, kol galiausiai jiedu tampa.... neišskiriama pora. Visur vaikščioja kartu, sėdi kartu, Vera su juo kalbasi rusiškai, o Antoine su ja - prancūziškai Ir visa tai vadinama MEILE.

Patri visiems stovyklos nariams padaro staigmeną - kartu su kitų pagalba, ji pagamina Sangriją. Tai vynas su įvairiais smulkiai supjaustytais vaisiais. Laaabai skanu...

Ryt laukia sunki diena. Darbas, galimybė nuvažiuoti ir prisijungti prie vos tris metus Villasmundo miestelyje veikiančio interneto bei kelionė į Kataniją.

Buona Notte, Amore Devintosios dienos pabaiga.

Kokie nuotykiai mūsų laukė Katanijoje, kaip klostėsi Veros ir Antoine santykiai bei kokį vaizdą išvydome prie Piero kambario? Visi atsakymai į šiuos klausimus DEŠIMTĄJĄ KELIONĖS DIENĄ.

Apie tai, kad keltis mums reikėjo anksti ir darbas buvo nelabai sunkus, turbūt jau net nebereikia pasakoti, nes tai mums tiesiog pavirto įprastu dalyku, o darbo metu jokių ypatingų dalykų neįvyksta. Tiesa, buvo šiandien vienas – turėjome galimybę grožėtis kažkokiais keistais lėktuvais, kurie skraidžiojo virš Petraro archeologinės vietovės ir stebėjo, ar nėr gaisrų. Skraidžiojo taip žemai, į pagalbą pasitelkė sraigtasprarnį, kad mes netgi pradėjom galvot, kad jie mus stebi iš viršaus

***

Siestos metu deginamės ir bendraujam, bet neilgai. Nutariame, kad po kelių valandų važiuosim į Kataniją – kas norės apsipirkt, kas pasižmonėt, o kas – lankytinus objektus apžiūrėti. Šiandien yra galimybė trims žmonėms prisėsti prie interneto, todėl Anna, Rino ir Patri važiuoja su Džiusi į Legambiente organizacijos ofisą.

Internetas gal kiek ir lėtokas, bet vis dėlto per pusvalandį išsiunčiau netgi vieną laišką elektroniniu paštu Džiusi užsirašo mūsų visų namų adresus – sako, kad vėliau norės mums visiems išsiųsti atvirlaiškius. Kol Patri sėdi prie interneto, Džiusi mums papasakoja, ką aplankyti Katanijoje, kur pavalgyti, ką būtinai išbandyti.

- Arranchino, - nieko nelaukus pasakė Džiusi
- Kas per velnias tas Arranchino?
- Typical Sicilian food Pyragaitis su ryžiais, mėsa, daržovėmis... Bet tu, Anna, būtinai prieš pirkdama paprašyk be mėsos.
- Būtinai.

Iš karto po pasisėdėjimo prie interneto, mums reikėjo lėkti į degalinę, kurioje „gaudysime“ autobusą, vežantį į Kataniją. Mus nuvežti pasisiūlo Džiusi draugė Serena.

Serena turi draugą, vardu Salvo. Jiedu yra Piero bei Džiusi ir Korinos draugai, laaabai dažnai atvažiuojantys pas mus pasisėdėti ir dar dažniau – mums padėti. Nepraleidžia nė vieno mūsų vakarėlio. Serena mėgsta labai greitai važinėti automobiliu, todėl ji daug kam patinka Gyvenime groja smuiku ir nemato vargo....

***

O mes jau riedame Villasmundo apylinkių keliais į degalinę, kurioje mūsų laukia likę norintieji nuvykti į Kataniją. Visus randame išsibarsčiusius – Vera su Antoine sėdi ant laiptelių ir burkuoja, Mladen su Ivan ginčijasi ne matematikams ir ne fizikams nesuprantamomis temomis, Simon, kaip visada, kažkur vienas vaikščioja, likę sėdi bare, kur gera ir vėsu, tik Julie vienintelė dairosi, kurgi dingo mūsų autobusas

Autobuso belaukiant, visi fotografuojamės ir džiaugiamės, kad esame viena komanda – visur važinėjam kartu, o ne atskirai.

Pagaliau atvažiuoja autobusas, Julie visom keturiom galūnėm jį bando sustabdyti, ir mes, pasiruošę po 3 eurus už bilietą, pamažu į jį sulipam.

18 valanda vakaro. Patekę į pagrindinę miesto aikštę, nusprendžiame išsiskirti. Rino, Shinhwa, Romana, Julie, Anna ir Jolanta nusprendė apžiūrėti lankytinus miesto objektus. Vera su Nataša – apsipirkinėti, apsipirkinėti ir dar kartą apsipirkinėti. Paskui jas, žinoma, pasekė ir Antoine su Mladen (kažkas Mladenui „į akį įkrito“. Ar tik ne Nataša? ), o paskui Mladen bei Antoine – Simon ir Ivan

Žinoma, truputį stebėjomės, kad visi jie mėgsta apsipirkinėti (aš to daryti nekenčiu, todėl iš karto nusprendžiau miestą apžiūrėt, užuot po parduotuves trainiotis), vėliau dar labiau stebėjomės, kokią vis dėlto įtaką daro Vera su Nataša...

Sutarę, kad 20 valandą susitinkame pagrindinėje miesto aikštėje, išsiskirstėm savais keliais. Kas ekskursiją po Kataniją pradėjo, kas – apsipirkinėjimo maratoną , o kiti – sekiojimų pagal rusaites rungtynes

Centrinėje miesto aikštėje yra statula – dramblys. Šis dramblys yra pagamintas iš lavos.

Vaikščiojam Katanijos gatvėmis, bandome priprasti prie žmonių gausos, kurios nematėme jau seniai seniai, pyškinam, kas tik papuola, ir pagrindinėje miesto gatvėje pamatom kažką pažįstamo

- Paimkit mus kartu su savimi...... Jau verčiau miestą pamatysim, nei lauksim Veros su Nataša, kol pasimatuos drabužius.....
- Taip, o ir valgyt jau kažkaip noris, bet rusės nesutinka niekur eiti, nes parduotuvės dirba tik iki 20 valandos, esą, vėliau neužteks laiko.

Simon, Antoine, Mladen ir Ivan prisijungė prie mūsų. Cha-cha, juk taip ir galvojom. Antoine dar gerai pagalvoja, ar likti su Vera, ar pagaliau pavalgyti. Galiausiai sumąsto, kad eis ir pasakys Verai, jog eina valgyt ir kad vėliau susitiktų prie kažkokios parduotuvės. Bet nei Veros, nei Natašos apatinio trikotažo parduotuvėje jis neranda, vienas tarp moteriško trikotažo pasijunta nejaukiai, ir prisijungia prie mūsų

- Gerai, eisim valgyt, bet prieš tai turim įvykdyt vieną Piero užduotį, kurią perduoti jis prisakė man

Julie praneša, kad jos žemėlapyje Piero nubraižė kelią iki.... jo universiteto. Sako, kad tai tikrai vertas mūsų apsilankymo pastatas, o ir pats Piero, šiuo metu sėdintis (o gal gulintis? ) namuose su Patri, nori pamatyti, kaip jis šiuo metu atrodo. Kągi, gurgiančiais pilvais einame nufotografuoti to universiteto, o kitiems rodydami jo nuotrauką, galime ištarti: ŠTAI....ČIA – MŪSŲ STOVYKLOS VADOVO UNIVERSITETAS, KURIAME ŽEMĘ JIS TRYPĖ TRIS METUS

Pakeliui užmatom vestuves. Galvojom, pastovėsim, palauksim, kol jaunavedžiai išeis, bet kad per 20 minučių jie nesugebėjo net pakilt nuo savo krėslų

Nusprendėm jų nelaukt ir grįždami iš universiteto užsukti į tą bažnyčią – gal jie jau bus pagaliau susituokę???

***

O Piero universitetas tikrai gražus. Jo kiemelyje sėdi nemažai žmonių ir bendrauja, geria vyną. Bet čia mes ilgai neužsibūnam, juk laiko turime visai nebedaug...

Grįždami užsukame į tą pačią bažnytėlę, kurioje matėme vis dar sėdinčius jaunavedžius. Ateinam, ir žiūrim - atvažiavus greitoji medicinos pagalba, neštuvuose išnešinėja kažką Pagalvojam, kad TIKRAI visa tuoktuvių ceremonija Sicilijoje yra per ilga, jeigu net žmonės pradeda jaustis blogai...

Pagaliau surandame Džiusi rekomenduotą kavinukę, nusiperkame po vieną Arranchino už 2 eurus ir truputį painiojamės su maisto pirkimu. Keistai čia, Sicilijoje. Iš pradžių turi nueiti prie kasos ir susimokėti, o tik paskui iš prekystalio pasiimti norimą produktą.

Sėdamės terasoje ir ragaujam savo Arranchinus. Anna, paragavusi savojo, pamato viduje mėsą. Baisiausiai susiraukia, išsigąsta, prasideda panika ir... ir nuotaikos kitiems gadinimas. Mes jai patariam grįžti atgal į kavinukę ir apie tai pasakyti padavėjui, o ne mums. Anna taip ir padaro. Kaip atsiprašymą, jai padavėjas nemokamai duoda tikrai vegetarišką patiekalą – mažą storapadę picą su pomidorų padažu ir sūriu. Dabar jau tikrai visi laimingi ir sotūs

Antoine visvien nerimsta, ir vos sukimšęs savąjį Arranchino, dingsta ieškoti Veros su Nataša.

Pamatom Antoine, visą sunerimusį. Dingo Vera su Nataša, niekaip negali jų rasti. Išsipasakoja savo bėdas ir toliau bėga ieškot. Artėja 20 valanda, kai visi turime susitikti pagrindinėje miesto aikštėje ir pėdinti į autobusų stotį, kuri, pasak Simon‘o, yra išties toli. Pamatome Jolantą su Shinhwa. Su jomis ateina ir Nataša. Visos trys susitiko McDonalde. Gerai. Kai kurie jau atsirado.

20:05. Veros su Antoine nėra. Nėra todėl, kad kai kurie jiems nurodė skirtingas susitikimo vietas. Absoliučiai skirtingas...
20:10. Nataša bando skambinti Verai iš Mladeno telefono. Bet atsiliepia kažkokia italė ir Nataša, nuleidusi galvą, sako, jog užmiršo jos numerį..... Ech, o Veros vis dar nematyti. Antoine irgi.

Iš kažkur atpėdina Antoine. Beliko sulaukti Veros. Visi jau pergyvename, kur dingo Vera ir kiti, išėję jos ieškoti. Vera atsiranda. Dabar reikia sulaukti išėjusių jos ieškoti žmonių Atrodytų, pasaka be galo, bet pagaliau visi atsirandame ir, Simon‘o vedami, skubame į autobusų stotį.

***

Autobuso nėra. Na neatvažiuoja, ir taškas. Nors jam atvažiuoti laikas jau seniai praėjo... Sėdim, laukiam – o gal vėluoja?

Galiausiai Antoine ir Vera išeina pasiklausti kitų autobusų vairuotojų, kurgi mūsų reisas... Ir grįžta su liūdnomis žiniomis – paskutinis autobusas į Augusta miestelį jau išvažiavo....

Stotyje pamatome, kad yra traukinys – už 3 minučių. Skubam pirkti bilietus. Kad būtų greičiau, perkam vieną bendrą, už mus sumoka Simon, o mes jam vėliau atiduodame pinigus. Bet.... Romana pataria neskubėti, nes traukinių atvykimo ekrane parašyta, jog mūsų traukinys 55 minutes vėluos.

Kas apsidžiaugia, o kas nuliūsta, bet laukti valandą stotyje tenka visiems. Iš Katanijos traukinys pajudės 22:10, o namuose būsime gal apie vidurnaktį... Vera paskambina Piero ir papasakoja, kokia dabar yra mūsų situacija. Mūsų šaunusis stovyklos vadovas pažada atvykti ir mus pasiimti iš Augustos traukinių stoties. O dabar – valanda laukimo, kurios metu mudu su Jolanta bandome įsivaizduoti, kaip atrodys 4 valandos laukimo čia pat po kelių dienų, kai važiuosime namo, ir kaip praleisime visą naktį oro uoste, kai reikės skristi į Milaną

Tokios mintys vejamos lauk, nėr čia ko sau nuotaikos gadint.

***

Traukinyje šturmuojame visą laisvą vagoną. Vera su Nataša pasakoja, kaip užvakar, kai buvo Sirakūzuose apsipirkinėti, jos susipažino su Fabrizzio draugu traukinio vairuotoju ir jis merginoms leido pasėdėt už traukinio vairo Tada prasideda pokalbis apie visokias pirmas meiles ir intymesnius dalykus, tai visi, išskyrus Verą su Mladenu, kurie vis dalinasi savo patyrimais, apsimeta, kad miega.

Miegu ir aš. Tik vienu metu, pramerkęs akį, pamatau, kad už lango šviečia užrašas AUGUSTA, o mes sėdim kaip niekur nieko, nes traukinyje nepraneša stotelių. Greit stojuos, užrėkiu, kad jau Augusta, Nataša klausia – iš kur žinai? O aš parodau į šviečiantį užrašą už lango. Visi lekiam išėjimo link.

***

Piero laukti teko neilgai. Per tą laiką truputį negražiai pasijuokėme iš Shinhwa, kuri net stovėdama lauke stotyje rašė savo dienoraštį, o prirašiusi pora puslapių, kratė savo ranką, nes pavargo. Ir toliau rašė. Ir vėl kratė. Ir vėl rašė. Kiekvieną nuo galvos iki kojų aprašė. Gal net ir drabužių stilių, ir medžių skaičių stotyje

Atvažiavus Piero, susigrūdam į minibusą, vėl grožimės tekančia lava ir šįkart jau sustojame į ją pasižiūrėti. Gaila, ir vėl niekam nepavyko nufotografuoti to vaizdo. Vienintelei Julie pavyksta užfiksuoti patį lavos "centrą" , bet šviesos, kurią ji skleidžia, ir viso kito - ne....

Grįžę į mokyklą, susirandame šaldytuve kažko valgomo. Užkandam, išsimaudom ir einam gult. Pakeliui iš vonios abu su Mladenu pamatom įdomų vaizdelį. Patri tris kartus pastuksi į Piero kambarį. Durys prasiveria, Patri smunka į kambarį ir... ir LABANAKT, MIELIEJI STOVYKLAUTOJAI

Dar kelios užmirštos akimirkos