Aš myliu Siciliją, arba... (7 dalis)

Įkelta:

Paskutinė pasakojimo apie kelionę į stovyklą Sicilijoje dalis... Liūdna, bet pasakojimas jau eina į pabaigą! Ir metas atsisveikinti su visai naujaisiais draugais.

[Liepos 27-oji, penkioliktoji kelionės diena, SEKMADIENIS]

- Skrisiu, - tariau aš sau, - ir taip nerealiai paatostogausiu, kad grįžęs norėsiu dar ir dar tokių stovyklų....

Bet dabar metas tarti sudie. Pirmą kartą gyvenime nesinori palikti MOKYKLOS patalpų. Juk visada tik i

Lygiai prieš dvi savaites su savo lagaminėliu iškėlęs aukštai nosį žygiavau į oro uostą. Lygiai prieš dvi savaites palietėme Sicilijos žemę. Lygiai dvi savaitės praėjo nuo to, kai mes atsidūrėme užsienyje.

r laukdavau, kada galėsiu šiaušt iš jos ir gyventi taip, kaip noriu. Visada norėdavau, kad pamokos kuo greičiau baigtųsi. Tačiau šioje mokykloje, kurioje nėra jokių pamokų, o skambutis skamba tik vieną kartą per dieną, su mielu noru pasilikčiau. Deja....

***

8 valanda ryto. Nedarbo diena stovykloje, bet nuotaikos vistiek nėra. Dar niekada, NIEKADA nebuvo taip sunku grįžti namo, kaip dabar. Pamenu, anksčiau paskutinėmis kelionės dienomis tik ir laukdavau, kada galėsiu paskraidyt lėktuvu Nesvarbu, kad namo. Bet LĖKTUVUUUUUU

Dabar tokio noro nėra nė krupelytės. Grįšiu iš Sicilijos kad ir autobusu, bet prašau, leiskit su naujaisiais DRAUGAIS pabūti iki stovyklos pabaigos.... ŽIAURUS jausmas yra išvažiuoti patiems pirmiesiems.
Dar žiauriau, kai reikia su visais paeiliui atsisveikinti. Net nepusryčiavau, nes laukiau, kad greičiau praeitų tas atsisveikinimo momentas. Viduriai visi susisuko pilve - tokio keisto jausmo patyręs nebuvau...

Dar spėjau visus aplėkt, kad kiekvienas ką nors parašytų ant mano Legambiente geltonųjų marškinėlių. Taip pat susirašiau visų elektroninio pašto adresus.

Pirmieji draugai, kuriuos aš ir Jolanta matome paskutinį kartą - tai Won Jun, Julie, Ivan, Romana ir Shinhwa. Su Anna, kuri taip pat išvažiuoja į Etnos ugnikalnį, mes susitarėme dar pasimatyti po savaitės - tada ji grįžta iš Italijos, o jos skrydis į Vilnių.

***

Nuo Romanos gavau atvirutę. Tai vaizdelis su jos miestu Čekijoje, o kitoje pusėje parašyta:

To Rimvis,
The best paparazzo in really "hard" workcamp
Romana.

(Rimviui, geriausiam paparacui šioje tikrai "sunkioje" darbo stovykloje. Romana)

Po Romanos mane pagriebė Shinhwa. Ji užrašė mano vardą korėjietiškai. Tiksliau, visus tris vardus - Rino, Rimvis ir Rimvydas. Maža to, dar padovanojo RANKŲ DARBO raktų pakabuką - žmogeliukas su tautiniais korėjiečių drabužiais.

***

Paskutinė bendra nuotrauka (PASKUTINĖ.......) ir.....

....ir kaip sako teletabiai, "Metas atsisveikinti"
Tart visiems sudie pasirodė daug sunkiau, nei aš maniau. Norėjosi kiekvienam tiek daug pasakyti, padėkoti už visas čia kartu praleistas dienas, bet kažkas taip užspaudė gerklę, kad negalėjau netgi normaliai "Sėkmės" ištart.....

Julie apsiašarojo, todėl vienu metu netyčiom su Won Jun'u pasakę "Učia-učia" (žodžiai iš korėjiečių dainos), išskubėjom savais keliais, kol dar nesusižliumbėm.

***

Eidamas atgal į mokyklą, koridoriuje sutikau Natašą. Ji vis žiūrėjo į mano akis - ar dar neverkiu? Ne....bet jeigu ji dar mane iš paskos pasekios, tai tikrai apsiverksiu. Pro mūsų kambario išėjimą į lauką dar spėjau pamojuoti visiems paskutinį kartą, tik... jau su akiniais nuo saulės. Kai viskas viduje šiek tiek aprimo, išskubėjau pusryčiauti.

Nutella, sultys, jogurtas... Atrodo, jau ir taip įgrįsę maisto produktai kiekvieną rytą manęs visiškai neerzina. Toks jausmas, jog viską ragauju pirmą kartą, o viską matau - paskutinį... Bet mirt gi jie visi nesiruošia. Gal kitais metais čia vėl bus organizuojama tokia pati stovykla ir bent keli iš mūsų atvyks į ją?

***

Visą tą laiką iki 14 valandos, kai mes turėjome išvykti, krovėmės likusius daiktus, perkėlinėjome nuotraukas į Piero kompiuterį (tam, kad Piero mums įrašytų visų stovyklautojų nuotraukas į DVD diską) ir kalbėjom, kaip vis dėlto sunku išvažiuoti pirmiesiems...

Parašiau tris laiškelius - Annai, Julie ir Romanai. Norėjau parašyti visiems bendrai, bet nespėjau. Norėjau jiems daug ką pasakyti, bet nesugebėjau to pasakyti garsiai....

***

13 valanda.
Piero ateina ir prameša, kad visi važiuojame į paplūdimį. VISI. Net ir mes su Jolanta. Pasakė, kad pasiimtume savo lagaminus, nes iš karto po to važiuosime į autobusų stotelę. Mes dar bandom pasipriešinti ir sakom, kad tikrai nespėsim, jeigu dar į paplūdimį užsuksim... Bet Piero pataria nesijaudinti ir pasitikėti juo - žmogum, kuris gyvena Sicilijoje ir turi sicilietišką laikrodį

Pakeliui į minibusą suvokiu, kad nespėjom atsisveikinti su Džiusi Na jau ne, šitaip aš negaliu... Ji buvo pats nerealiausias žmogus visoje Legambiente komandoje, reikia su ja atsisveikinti... Ir Piero šią problemą išsprendžia - pasimatysime su Džiusi autostradoje link paplūdimio. Specialiai dėl mūsų ji atvažiuos atsisveikinti.

***

Džiusi mūsų jau laukia. Atsisveikiname su ja be žodžių - tik keliolika kartų jai pasakau AČIŪ. Už viską - už rūpinimąsi, už humoro jausmą, už patarimus, už pagalbą maisto gamyboje.... Ji apsiašaroja. Vera, matydama visą šitą atsisveikinimo procesą, irgi........ Nebegaliu. Vežkit mane iš čia greičiau..... Nekenčiu atsisveikinimų, nekenčiu......................................

Net laikas buvo visiškai nesvarbus. Vėluojam ar nevėluojam - man nusispjaut. Netgi džiaugčiausi, jeigu pavėluotume - galėtume ilgiau pabūti su visais stovyklautojais. Paplūdimyje nusiperkame užkandžių, susėdame prie stalo ir bendraujame.

Paskutinį kartą nufotografuoju mūsų spėtą pamilti krantą.

Ir vėl metas atsisveikinti. Vera su Nataša man įduoda sulankstytą laiškelį ir prašo jį perskaityti, kai važiuosiu autobusu į Kataniją. Patri mums su Jolanta sako, kad būtinai jai praneštume, kai lankysimės Barselonoje. Vėl paskutinė nuotrauka...

Ir metas pasakyti SUDIE. Vera jau kūkčioja, Patri irgi ašaros bėga. Nesusilaiko ir kiti... Piero mus vis skubina, nes sako, kad taip niekada ir neatsisveikinsim, taip niekada niekas ir neapsiramins... Vera suburia mus rateliu ir prašo bent minutę šitaip pastovėti. Visiems drauge, visiems...... KARTU.....

***

Viskas. Daugiau niekada jų nebepamatysiu. Galėsime susirašnėti elektroniniais laiškais, bet galop visas šitas ryšys nutrūks... Mes jau einame link minibuso, o visi stovyklos draugai stovi, mojuoja ir ploja. Vera su Nataša šluostosi ašaras. Piero pasako tai, ko iki dabar neužmiršiu:

- Ar žinot, kaip pas mus sakoma? Pirmieji išeina geriausieji....ir jūs jais tapote. Todėl nusiminti neverta, nes prieš akis dar visas gyvenimas.

Važiuojame link autobusų stotelės ir mojuojame iki automobilių stovėjimo aikštelės atėjusioms mūsų išlydėti Verai bei Natašai.

Atvykstame prie Palazzo di Vetro - tos pačios vietos, kur susitikome pirmąkart. Aš myliu Siciliją. Myliu už tai, kad jos pagalba susipažinau su tokiais nuostabiais žmonėmis, kaip stovyklos dalyviai, organizatoriai bei organizatorių draugai.

NIEKADA NEPAMIRŠIU PAČIŲ NUOSTABIAUSIŲ ATOSTOGŲ SAVO TRUMPAME GYVENIME....

PABAIGA

***

[Mes pakeliui namooo….]

Negaliu sakyti, kad ši kelionė namo buvo pati ilgiausia.... Buvo ir viena valanda ilgesnė, kai autobusu iš pat Prancūzijos sienos važiavom Bet niekada negalvojau, jog kelionė namo LĖKTUVU gali būti šitaip „ištęsta“... Bet apie viską nuo pradžių.

Mūsų autobusas, iš kurio paskutinį kartą pamojavome Piero, o jis vis šaukė, kad mes tikrai kadanors pasimatysime, jau riedėjo spėjusiomis įgrįsti gatvelėmis iki Katanijos.

Riedant vingiuotais kalnų keliukais ir mintyse pamažu prabėgant pačiomis nuostabiausiomis šios stovyklos akimirkomis, išsitraukiu Veros ir Natašos laišką, kurį jos man įbruko mums jau išsiskiriant... Ech... Net skaityti nesinori. Noriu viską bent trumpam pamiršti ir nesigadinti sau ir taip per visą dieną sugadintos nuotaikos

„Mielas drauge, berniuk mūsų mylimiausias (žinoma, po Antono )!!!

Nieko daug nenoriu tau sakyti, nes berašydama apsiverksiu. Bet vakar mudvi su Nataša nusprendėm, kad stovykla nebūtų tokia gera, jei čia nebūtų Jūsų su Jolačka...
Juk tik prisimink, kiek mes kartu visko patyrėme... Kiek paslapčių vienas kitam išsakėm...

Daug laiko neturim, tai mes su Nataška norim tau palinkėt viso ko geriausio. Drauge mūsų! Berniuk mūsų mylimiausias! Sėkmės tau visame kame (kaip man sunku rašyti, kai turiu tau kažko palinkėti visam gyvenimui.....), gyvenk ir linksminkis visomis progomis, kokios tik gali būt.. Nepamiršk mūsų, mergaičių iš Rusijos, ir nugyvenk tokį gyvenimą, apie kurį galėtum pasakoti savo anūkams ir didžiuotis tuo, ką nuveikei...

Bučiuojam, mylim, pasiilgsim ir prisiminsim visada!!!
Verka ir Nataška, 2008-07-27, kažkur pakeliui iš Villasmundo į Augustą.....

***

Katanijoje stūmėme laiką kaip tik galėjome. Pripirkom lauktuvėms mini cigarečių pakelių, viename iš šimto kioskelių stoties aikštėje apsipirkome „maisto“ visai kelionei iki Palermo oro uosto: Vandens, Pringles traškučių, sausainių, saldumynų ....
„Autolinee SAIS“ ofise nusipirkome bilietus iki Palermo. Mūsų autobusas išvyksta 19 valandą. Likusias tris valandas sėdėjome autobusų stoties laukiamąjame, visą laiką prisimindami stovyklą ir vis kartodami „Šitos atostogos buvo pačios nerealiausios atostogos mano trumpame gyvenime....“. Jau rezgėm planus, kaip čia dabar padaryti taip, kad kitąmet visi vėl sugužėtume į tą pačią stovyklą Bet atvažiavęs mūsų autobusas visus planus sujaukė, todėl su savo lagaminais, kuprinėm bei maistu lėkėme vidun...

Saulė buvo palydėta autostradoje Katanija-Palermas. Stengiausi numigti bent kelioms minutėms, bet to padaryti neleido kažkokia rumunų šeima, labai panaši į čigonus. Na, negerbia jie autobuse sėdinčių žmonių ir tiek. Jų vaikas verkia rėkia, o jie rėkia ant vaiko, nes negali susikalbėti telefonu....

Vienu metu autobusas pradėjo staigiai stabdyti ir pypsenti. Mus keistai „užnešė“ ant šono, bet nieko nenutiko ir važiavome toliau... Pamažu temo. Kalnų nebesimatė. Matėsi tik aukštai juose žybsinčios švieselės. Buvo galima lengvai atskirti, kur yra serpantinas į kalną, kur yra koks nors mažytis kaimelis ir panašiai... Smagu, vienok...

***

Į Palermo stotį atvykome apie 22 valandą. Kaip viskas buvo sava ir miela... Net stotyje ant kartono patogiai įsitaisę elgetos... Jolanta dar pajuokavo, kad čia yra puikus pavyzdys, kas mūsų laukia oro uoste... Che, pratintis reikia
Užsukam į McDonaldą. Pigiausias būdas prikimšti savo skrandį, kad naktį, miegant ant kartono, nežadintų... Pasiimame maistą su savimi – oro uoste suvalgysim...

Laukiame autobuso. Kažkaip vėluoja... Ir sėdime stotelėje vieninteliai. Nejauku. Pro šalį pravažiuoja mašina. Sustoja. Vyras atidaro langą ir sako – Palermo airport? Lipkit! Bet mes nesutinkam.

Dabar gal pusvalandį kalbamės apie tai, koks keistas jausmas mumyse gyvena... Juk atrodo, kad Palerme buvome visai neseniai, na, gal prieš porą dienų... O iš tiesų mes čia nebuvome lygiai dvi savaites. Mielai čia nebūtume ir dar ilgiau, bet didelė lėktuvo bilietų datos keitimo kaina mus čia parginė atgal...

***

Autobusas, vežantis į oro uostą, absoliučiai tuščias. Sumokame po 5,30 euro ir sėdamės kur tik norim. Visas autobusas – MŪSŲ!!!
Paskutinį kartą grožimės naktiniu Palermo miestu. Keista jį tokį matyti naktį. Ramus, žmonių beveik nėra... Ir festivalio nė kvapo Vis dar netikime, kad mūsų atostogos baigtos.

Į oro uostą atvykstame apie 23:30. Įeiname vidun ir apsidžiaugiame pamatę, jog yra laisvų suoliukų Tuoj pat juos ir užsiimame. Parduotuvės užsidarinėja... Viskas pamažu rimsta. Vis viliamės, kad mūsų iš čia neišvarys ir oro uostas nakčiai uždarytas nebus.

Eidamas į tualetą ir eskalatoriumi kildamas aukštyn pamatau, kad antrame aukšte yra suoliukų rojus... Vienas po palme netgi laisvas. Be to, čia yra daugiau miegančių žmonių... Visi šnabždasi, netrukdo kitiems miegoti. Nemokama nakvynė prieš skrydį Įsitaisome ir mes. Lagaminai po galva arba prie rankos, kuprinė ant pilvo apkabinta, McDonaldo maistas virškinamas, ir mes vienas kitam sakome LABANAKT....

Penkioliktosios dienos pabaiga.

[Liepos 28, PIRMADIENIS, šešioliktoji kelionės diena, 4:45]

Metas keltis. Jau prasideda registracija į mūsų skrydį. Leidžiamės į pirmą aukštą ir priduodame savo lagaminus. Paprašom vietų kairėje ir lėktuvo priekyje, kad niekas netrukdytų ir vaikai necypautų visiškai po nosim...

Grįžtame prie savo suoliukų. Išsivalom dantis, apsiprausiam, kaip ir paprastą rytą Naktis buvo keista. Karšta, o tas šalia pastoviai veikiantis eskalatorius mane nervino... Daugybė žmonių vis keistėsi ant suoliukų. Vis žiūrėdavo į mus. Bet mums nė motais...

***

Praeiname detektorius, kontrolę ir patenkame į visiškai tuščią laukimo salę. Stebim žmones, intensyviai bandančius atgauti savo įmestus pinigus į neveikiantį pustuštį užkandžių aparatą...

Stebimės, kodėl netgi trys skrydžiai į Milaną vos penkių minučių skirtumu. Prasideda laipinimas. Jis, tiesa, šiek tiek užtrunka, nes iš pradžių turi būti įlaipintas neįgalus žmogus, prijungtas prie visokių aparačiukų ir vos vos judantis...

Kiek vėluodami, kylame iš Palermo oro uosto ir sakome IKI PASIMATYMO, SICILIJA!!!

Pusantros valandos skrydžio, kurio metu beveik visą laiką arba miegojau, arba valgiau lėktuve patiektus užkandžius bei gėrimus, arba fotografavau vaizdą pro langą....

8:25 ryto jau leidžiamės Milano oro uoste. Vaizdas kardinaliai pasikeičia... Miškai, viskas žalia... Ech, pasiilgom viso šito jau.

Dabar turime lygiai 5 valandas tupėjimui ir šmirinėjimui Milano oro uoste. Nuobodu. Bet reikia džiaugtis paskutinėmis valandomis Italijoje. Milano oro uoste nėra nė vienos rūkymo vietos, o tai reiškia, kad nėra nė vieno išėjimo į kokį nors balkonėlį ar terasą grynu oru pakvėpuoti....

„Alitalia“ avialinijų ofise mums pasako, jog antro įlaipinimo kupono Milanas-Vilnius mes negausime, jo reiks reikalauti jau prieš pat įlaipinimą. Tai yra, sėdėsim ten, kur dar bus likę laisvų vietų.... Neeee, mums tas netinka

Nešdinamės iš Milano oro uosto į lauką. Informacijoje dirbanti ponia pasakė, kad savo įlaipinimo kuponą galėsime gauti 2 valandas prieš skrydį, iš naujo užsiregistruodami skrydžiui normaliame check-in‘e. Tą ir darom...

Bet kolkas turime pora valandų sėdėjimui lauke. Milano oro uoste turiu susitikti su Paulina – mergina, su kuria mes susitikome skrisdami pirmyn. Rašau jai žinutę. Gaunu atsakymą, jog čia ji pasirodys po keliolikos minučių. Ta proga laukiame jos autobusų stotelėje, kur ji ir turi atvažiuoti iš Milano centro.

***

Taigi, kelionė namo buvo šiek tiek varginanti. Laukėm Paulinos kaip kokio išganymo, kad turėtume su kuo pasidalinti savo įspūdžiais ir išsipasakoti LIETUVIŠKAI. Taip pasiilgę buvom lietuviškai kalbančių žmonių... Per tas dvi savaites viskas galvoje taip susimaišaliojo, kad net nežinojau, su kuo kokia kalba pradėti kalbėti...

***

Skrydis iš Milano į Vilnių mane matyt labiausiai ir iškankino... Pradedant tuo, jog užsiregistravę Milano oro uoste ir priėję detektorius išvydome kilometrinę žmonių "gyvatę" (vėliau reikėjo labai skubėti, kad lauktuvių nusipirktume "Lemoncello" - typical Sicilian drink ) ir baigiant tuo, kad sulipus į lėktuvą buvo pasakyta, jog dar mažiausiai 40 minučių turėsime jame prasėdėti, nes pavėlavome išskristi mums skirtu laiku, taigi, dabar lauksime, kol atsiras laisva minutė pakilimo take...

Patiko stovykla Paulinai. Daug nuotykių patyrė, eidama iš vieno apsilankymo klube Bet čia jau ji gal pati papasakos, aš neviešinsiu Tik sakė, kad labai vadovai skūpi buvo.... Ir kad visi atsisveikino be verksmų, gražiai, palinkėdami vienas kitam laimingo gyvenimo....

Rašau tetai SMS žinutę, kad vėluosim. Ji mus turėjo pasiimti. Liepiau stebėti informaciją internete - kada pakilsim, tada bus paskelbtas mūsų nusileidimo laikas. Vėliau bandžiau nusnausti. Taip norėjos su Paulina dar pabendraut, bet nuovargis daro savo.... Šalia sėdėjusi Paulina turėjo visą laiką spoksoti į langą, nes Rino mat bandė nusnaust Bet tas sekėsi nelabai gerai.

Visų pirma, tai nekenčiu vieno Flylal lėktuvo, katras mums ir pasitaikė - sėdynės beveik visiškai nenusileidžia, na, gal centimetrą, tad esi priverstas visą laiką sėdėti stačia galva gal aš jau ir išlepau, bet taip kankinęsis lėktuve niekad nebuvau - miegot noris, oras lėktuve sausas labai labai, dar stiuardesės žadina dėl kažko, ko jau nebepamenu.....

***

Vilniuje nusileidome apie 18 valandą vakaro. Teta sako, kad šiandien - viena iš karščiausių dienų... Išeinam į lauką ir ... brrrrrrrrr kaip sušalom Sunkoka buvo priprasti prie Lietuvos "šalčių" , todėl sekančią dieną abudu susirgom...

Šiaip ar taip, šią vasarą "apturėjome" savo pačią nuostabiausią kelionę, ir kaži ar gali būti nuostabesnė. Jau po penkių minučių Lietuvoje mes vėl norėjome grįžti ir porą savaičių negalėjome susitaikyti su tuo, jog jau viskas baigėsi....

Visiems rekomenduoju išbandyti tokias darbo stovyklas. Manau, kad ir taip jau joms padariau nemažą reklamą, bet joms reklamos ir reikia - populiarinkit Lietuvą, supažindinkite su šalies ypatumais užsieniečius ir leiskite jiems žinoti, kad jie visada laukiami čia - MŪSŲ GIMTINĖJE.....

Kaip sekėsi mūsų naujiems draugams likusias dienas stovykloje?
Kokia nauja pora užsimezgė jų tarpe?
Kokie stovyklautojų ateities planai?

Viską sužinojome ne už ilgo....

***

[Rugpjūčio 4-oji, lygiai savaitė po grįžimo iš Sicilijos]

- Labas, Rino. Čia Anna. Mano telefonas baigia nudusti, todėl klausyk įdėmiai... Atskrendu 23:00 iš Milano į Vilnių, būsiu labai labai dėkinga, jei aprodytum naktinį Vilnių... Viskas, Čiao!!!

Dar liepos 29-ąją pas mus iš Vokietijos atskrido Rūta ir apsistojo mano namuose. Man palaikydama kompaniją, su ger nuotaika ir entuziazmu, važiavo į oro uostą pasitikti baltarusės Annos.

***

Vos įlėkus į oro uostą, išvydome minią žmonių ir daugybę žurnalistų. Jaunių krepšininkų komanda atskrido, laimėjusi kažką, ko nežinojom, būdami ne Lietuvoje... Paplojom, parėkavom "LIETUVA" ir toliau laukėme Annos. Nusileidžia lėktuvas iš Milano ir už keliolikos minučių pro atvykimo vartus įsliūkina mažutė beveik dvidešimt vienerių metų mergina iš Baltarusijos

Įdegusi vos ne labiau, nei aš, iš karto mane pastebi ir sako - kaipgi galiu nepažint lietuviškojo italo (aš buvau visas baisiai nuskrudęs) Apsikabinam, supažindinu su Rūta ir einame į automobilį. Rūtos tėtis sutiko mus pavežioti po Vilnių ir vėliau nuvežti mus į namus.

Važiuojam, dalinamės įspūdžiais, protarpiais žvelgiant pro langą į žymias Vilniaus miesto vietas.

Rino: - Čia Onos bažnyčia...
Anna:- O, čia Annos bažnyčia, ji buvo pastatyta tada ir tada, joje įvyko tas ir tas?
Rino: - Em..... nežinau

***

Ir nuo to momento pasijaučiau visišku nevėkšla Užsieniu domiuos, keliauju, o apie Vilnių nieko, apart lankytinų vietų ir bažnyčių pavadinimų, nežinau..... Važiuojame šalia Aušros vartų. Annai viskas įdomu, viskas gražu, viskas miela ir taip toliau. Bet...... Rūtos tėtis staigiai susinervina ir sustoja. Vidury nakties kažkur neapšviestoj gatvėj.... Che. Menki juokai - mus sustabdė POLICIJA.

Prieina policininkas ir prašo įsėsti į patrulių automobilį - neva ten jis paaiškins, ką blogai Rūtos tėtis padarė.... Man baisu, o Annai įdomu - vos atskrido Lietuvon, iš karto reikalai su Policija

Tačiau viskas baigėsi gerai. Policininkai tik paaiškino, ko toje sankryžoje negalima buvo daryti, ir neprašė sumokėti baudos. Jėga. Po policijos sustabdymo Anna jau nebenori jokio Vilniaus matyt, o tik greičiau pas mane į namus nuvažiuot ir pradėti pasakoti įspūdžius iš paskutinių dienų stovykloje

***

Visų pirma, tai kaip padėką, atvykus į mano namus, gavau Lemoncello butelį, du DVD apie Etnos ugnikalnį, kuriuos visiems stovyklautojams padovanojo Piero senelis, ir 2 DVD su visų stovyklautojų nuotraukomis iš jų fotoaparatų... Miela. Užkandame šiek tiek , peržiūrime nuotraukas ir pradedame kalbėtis.....

***

[Visa tiesa apie STOVYKLĄ....]

Rino (vėliau - R): - Taigi, Anna, kaip sekėsi stovykloje visą likusį laiką, kai mūsų jau nebebuvo?
Anna (vėliau - A): - Iš pradžių sekėsi blogai. Atsisveikinome su Jumis ir išvažiavome į Etnos ugnikalnį. Kai kas vis dar ašarojosi minibuse, o aš sau tyliai džiaugiaus, galvojau, kad dar pasimatysim - juk Minskas nuo Vilniaus ne taip jau ir toli..... Bet nenukrypkim nuo temos. Pasakysiu tik viena - į ugnikalnį arba prie ugnikalnio mes nepatekome, nes buvo sekmadienis ir viskas buvo UŽDARYTA.... Todėl daug nepraradot, kad nevažiavot kartu su mumis į Etną...

Pamatę, kad viskas uždaryta ir niekas neveikia, vis vien bandėm atrodyti labai linksmi ir energingi

Visą dieną prasimalėme Katanijoje, bet ten irgi buvo viskas , absoliučiai viskas uždaryta.... Netgi prakeiktos interneto kavinės, į kurias taip norėjome papulti...

R: - O kas vyko sekančiomis dienomis? Ar buvo kažkas tokio nesvietiškai gero ir linksmo, ko nebuvo iki tol?

A: - Buvo, oi buvo.... Piero mums padarė staigmeną. Sumanė jis mus nuvežti į savo namus Brucoli miestelyje, ir surengti didelį balių - supažindinti mus visus su savo namais, tėvais, giminėmis ir draugu barmenu, pripažintu pačiu geriausiu barmenu tame regione.... Visko nepripasakosiu, bet gėrėm MOJITO (mochito) kokteilius, valgėm picą, bendravome su Piero tėvais ir močiute, bei stebėjome, kaip pamažu, pamažu, labai pamažu susiporuoja Nataša su Mladenu.....

(dešinėje sėdi naujoji porelė - Mladenas, o ant jo kelių - Nataša )

***

R: - O kaip dėl lažybų??? Laimėtos jos, ar ne???
A: - O va šito nežinau... Hehe, lai tai lieka paslaptimi iki... kitų metų....
R: - Kodėl iki kitų???
A: - Oi, prasitariau.... Tai papasakosiu viską iš pradžių - buvo taip, kad Piero močiutė mums prasitarė apie stovyklos tęsinį kitąmet... Ji sakė, kad labai nori patobulinti savo anglų kalbą ir su mumis sukalbėti.. Dar sakė, kad šiemet negalėjome atlikti tyrinėjimų, tad kitąmet, visi susitikę toje pačioje stovykloje Villasmundo mieste, mes tai padarysim

Ta proga su Anna susidaužėme sulčių taurėmis ir tyliai vylėmės, jog viskas taip ir bus.....

R: - Na, o kas šiaip gero vyko tarp Veros ir Antoine?
A: - Jie.... Susituokė. Piero juos sutuokė. Va taip va paprastai, pasipuošė abudu ir susituokė mokykloje, mūsų akivaizdoj

(aš tuo tarpu likau be žodžių.. taip ir nesupratau, realiai jie buvo sutuokti ar tik juokais...)

A: - Visas likusias stovyklos dienas net nenorėjom galvoti, kas dėsis, kai atsisveikinti teks visiems. Todėl šias mintis bandėm nuvyt į šalį įvairiais darbais. Pavyzdžiui, minibuso plovimu

A: - Po Jūsų išvykimo mes taip ir nebedirbom daugiau Buvom susiorganizavę dar vieną ekskursiją po apylinkes Petraro archeologinės vietovės, taip pat vieną dieną važiavome į darbą tik pavaidinti, jog dirbame, nes suvažiavo pilna žurnalistų ir ėmė iš mūsų interviu

A: - Ir galiausiai - topų topas. Vera su Nataša nusprendė išgražinti savo vaikinus truputį... Jie tapo tikrom "gražuolėm"...

***

Su Anna praplepėjome iki penkių ryto - iki to laiko, kai mums jau buvo metas važiuoti į stotį - traukiniu ji važiuos į Minską. Tempiu jos didelį prigrūstą lagaminą į troleibusą, iš jo - į stotį, o ten mes dar turime šiek tiek laiko pagerti kavos. Paskutinės minutės kartu. Rytoj Anna - dvidešimt vienerių metų mergina. Galės eiti į Kazino

Rugsėjį ji išskrenda į Portugaliją - ten mokysis ir gyvens metus. Baisingai džiaugiasi jai suteiktu šansu ten mokytis... Ir sako, kad mes dar tikrai visi turime susitikti - juk per tas dvi savaites taaaaip susibendravome, taaaaip vienas kitą spėjom pažint (žinoma, blogųjų savybių kolkas nespėjom įžvelgt...)....

Annos traukinys atvyko. Įsodinu ją vidun, mudu apsikabinam ir atsisveikinam vienas kitam prižadėdami, jog arba aš pas ją į Minską, arba ji pas mane į Vilnių atvyks, bet mes būtinai susimatysim......

Lik sveikas, paskutinis stovyklos drauge... Sulig šia diena prasideda įprastas gyvenimas Lietuvoje, bandant priprasti prie vakarų be vyno, be didelės kompanijos ir juoko, linksmybių bei nuostabiausių žmonių , kuriuos tik esu sutikęs.......

***

Reziumė:

* Anna išvyksta mokytis į Portugaliją.
* Po stovyklos Mladenas vyksta dirbti į Londoną.
* Julie , atšventusi savo trisdešimtmetį, tuokiasi su savo vaikinu ir kitąmet atvyksta medaus mėnesiui į Europą.
* Rugsėjo pradžioje Piero atskrenda pas Patri į Barseloną. Jiedu gyvens kartu...
* Vera pastebėjo kažkokius dryžius Patri ant pilvo ir man bandė įrodyti, jog ji tikrai turi vaiką Ispanijoje....
* Shinhwa po stovyklos suskraidė į Prancūziją, Barseloną ir Londoną, bei iš ten praėjusią savaitę grįžo į Pietų Korėją, kur dirbs ir studijuos mokytojos amato....
* Antoine ir vera susitiks Paryžiuje rugpjūčio pabaigoje. Ji specialiai išvyks iš paskutinės jų stovyklos Italijoje ir skris pas jos vadinamąjį Antoną.

Ech..... Gal vis dėlto tai nebuvo vien tik paprastos lažybos... Gal jų metu užsimezgė kai kas daugiau... Gal tai nebuvo pirmoji stovykla visų stovyklautojų gyvenime... Gal tokių bus ir daugiau ir mes vėl visi susitiksime... Gal......

BET GYVENIMAS TĘSIASI. REIKIA ŽVELGTI PIRMYN IR STENGTIS NEATSIGRĘŽTI ATGAL. TAČIAU NEATSIGRĘŽTI NIEKAIP NEPAVYKSTA... TODĖL KITĄMET DARYSIM VISKĄ, KĄ GALIM, KAD TIK MUDU SU JOLANTA PATEKTUME Į TĄ STOVYKLĄ, KURIOJE SUTIKSIME IR SAVO SENUS BIČIULIUS IŠ ĮVAIRIŲ PASAULIO KAMPELIŲ....

JUK MES JUS MYLIM!!!!!!!!!!!!!!!!!

Pabaiga.....