Aš myliu Siciliją, arba.... (1 dalis)

I love Sicily, arba... Really “hard” WORKCAMP 2008

[Nuo ko viskas prasidėjo]

Kai prieš pora metų žurnale perskaičiau straipsnį apie tarptautines jaunimo darbo stovyklas, nusprendžiau, kad būtinai turiu ten patekti. Sudomino jos mane tiek kaina (360 litų už 2-3 savaites stovykloje su maitinimu), tiek puikia galimybe pamatyti naują šalį, patobulinti savo anglų kalbos žinias, susirasti draugų iš viso pasaulio ar padaryti kažkokį gerą darbą (nors vieną kartą gyvenime ) …

Va taip va viskas ir prasidėjo – iš pradžių tik mintimis ir svajonėmis, nustatytos amžiaus ribos laukimu (17 metų) bei realiais veiksmais – bendrakeleivio paieška (į vieną stovyklą gali vykti tik 2 lietuviai), stovyklos rinkimusi beigi kelionės planavimu….

[Pavasaris]

Planuotis vasaros kelionę truko visai neilgai. Galbūt ilgiausiai - savaitę – savo būsimajai bendrakeleivei teko įrodinėti, jog jai stovykloje tikrai labai labai patiks ir kad viskas bus tiesiog puiku

Kai galų gale viskas buvo sustyguota, išvykome į Kauną užsisakyti stovyklos į Siciliją.

Kodėl Sicilija? Nežinau

Net neklauskit, nes rinkomės labiau pagal datą ir darbo pobūdį, nei pagal vietą... Man buvo giliai nusispjaut, kur, bet kai gavom patvirtinimą, kad mus priėmė į Sicilijos stovyklą valyt paplūdimių, džiaugiaus baisingai.

[Tik....]

Tik vieną dieną, per anglų kalbos pamoką man ėmė ir paskambino organizacijos, kurioje užsisakiau stovyklą, vadovas ir pasakė, kad mūsų stovykla Sicilijoje.... ATŠAUKTA

Man šokas, nežinau ką daryt, iškart rėkiu, kad lėktuvo bilietai jau nupirkti ir kas man dabar viską kompensuos

Aš piktas, o vadovas atsipalaidavęs sau klausosi mano protrūkių

Ir kai aš jau nurimstu, jis pasako – Jūs būsite perkelti į kitą stovyklą, kuri prasidės 2 dienomis vėliau, ir ją palikti turėsite 2 dienomis anksčiau, nei stovykla baigiasi... Iki jūros 14 km, stovykla kažkur ten mažam miestely dykvietėj kažkokioj, darbas archeologinis, pats stovyklos pobūdis – ekologinė (šiukšlių rūšiavimas ir panašiai).

Nelabai man toks pasiūlymas priimtinas, bet ką jau padarysi. Viską mintyse tenka sudėlioti iš naujo – nuo vietovės įsivaizdavimo iki darbo vietos sapnavimo
Ir nuo to laiko iki stovyklos lieka 3 mėnesiai, kurie bėga taip greitai, jog nespėju net pakankamai apie pačią Siciliją susižinoti, kai į mano pašto dėžutę tiesiai iš Sicilijos parskrenda informacinis lapas su nurodymais, kaip nusigauti iki stovyklos, koks bus mūsų darbas, apgyvendinimas, ką pasiimti ir kokias pramogas mes galėsime „apturėti“.

[Liepos 13, 1 kelionės diena.]

Kadangi viską mėgstu daryti paskutinę minutę, tai kelionei būtinus daiktus, tokius kaip lagaminas, miegmaišis, draudimas beigi drabužiai, susipirkau likus vos kelioms dienoms iki skrydžio. Per tą laiką spėjome ir užsisakyti viešbutį porai naktų, kol stovykla neprasidėjo, ir Kopenhagoje pabūvoti, ir Latvijoj kojas nusitrint

***

Taip su nutrintom kojom ir lipu į tėčio automobilį 6 valandą ryto, nors mūsų skrydis tik 9:45... Kodėl taip anksti? Ogi SuperMamoje susipažinau su Eliana, kuri taip pat vyksta į tarptautinę jaunimo darbo stovyklą. Taip pat į Italiją, tik į Savoną. Stovykla vyksta tomis pačiomis dienomis, kaip ir mūsų, netgi skrydžiai tą pačią dieną (čia jau mūsų susitarimu taip išėjo ). Kadangi gyvename skirtinguose Lietuvos miestuose, vienintelė galimybė gyvai pasimatyti buvo Vilniau oro uostas, kadangi laiko skirtumas tarp mūsų skrydžių – tik 50 minučių.

Apie 6:40 į išvykimo salę su visa šeima atguža Paulina, kurią atpažįstu iš prieš susitikimą apsikeistų nuotraukų . Į pirmąją kelionę lėktuvu Paulinos išlydėti atvažiavo du broliukai bei tėvai. Kol dar neprasidėjo registracija, turime laiko pasikalbėti, apsikeisti telefono numeriais, kad galėtume dalintis įspūdžiais, būdami stovykloje, bei atiduoti Paulinos prašytą atspausdinti viešbučio rezervaciją (paskutines 3 naktis ji praleis Milane apsipirkinėdama).

Tik štai atiduodamas rezervaciją supratau, kad atspausdinau ne tą, ką reikėjo Bet Paulina pernelyg nesijaudina – gal gerai bus ir be tos rezervacijos

***

Apie 8 valandą ryto prie mūsų prieina ir mano bendrakeleivė Jolanta. Registracija į mūsų reisą (Romą) jau atidaryta, o mes norim vietų prie lango, tai kuo greičiau skubam stot į eilę

Na gerai, gal Jolantos lagaminas ir per didelis, gal ir šiek tiek turi viršsvorio, bet maloni registratorė nieko blogo nepasakė Maniškis tuo tarpu svėrė vos 8,9 kg

***

Laikas pasakyti „Arrivederci“ išlydėti susirinkusiems tėvams bei eiti į laukimo salę. Pro metalo detektorius merginoms praeiti ne taip jau ir lengva – atima ir basutes, ir diržus, ir visa kita

Po kelių minučių, patekus į laukimo salę, pamatom, kad Paulinos skrydis 20 minučių paankstintas, o mūsų atidėtas mažiausiai valandai, kita informacija bus paskelbta vėliau

Greitai išlydim Pauliną, nufotografuojam kaip kokie paparaciai ją, ir einam aiškintis, kas čia per skrydžio nukėlimas

***

Gerai, gal šiektiek ir apsižioplinom Skrydis į Romą nukeltas ne Flylalo, o AirBaltic. O mums ant to AirBaltico visiškai nusispjaut, nes skrendam su rožinėm Lietuvos Avialinijom

9:15 ... Laipinimas į mūsų skrydį. Vis drebu, kad tik nevėluotume išskrist, nes persėdimui Romoje turime tik 1h su trupučiu, ir netgi neturim antro įsodinimo kupono, atseit, reiks užiregistruoti skrydžiui Romoje iš naujo, tik jau be bagažo

Lėktuve sėdėjau šalia vienuolio. Šalia to vienuolio, priešais tą vienuolį ir už to vienuolio sėdėjo dar būrys vienuolių. O aš bendraudamas su žmonėmis labai mėgstu pavartot tokius žodžius, kaip „O Dieve“ , „O siaube“ ir „Velnias, nu kaip negerai, Velnias, nu kaip nepatogu čia “.

Jau matyt supratot, ką tuoj pasakysiu Kiekvieną kartą, kai vos ištardavau kurį nors iš šių žodžių, visi vienuoliai atsisukdavo į mane ir žiūrėdavo tokia mina visiškai kažkokia nelabai gera Paskui jau stengiaus save tvardyt, nes kuo toliau, tuo jie pikčiau į mane vėpsojo.

Be to, kylant, skrendant ir leidžiantis visur aplink mane buvo meldžiamasi, kai kada garsiai, kai kada pašnibždomis, o kai kada mintimis... Tai truputį nejaukiai jaučiaus, lyg jau vargšas lėktuvas kristų...

***

Leidžiantis Romoje pilotas pasakė, kad šiuo metu ten apsiniaukę ir lyja smulkus lietus. Kaip nustebau Galvojau, leisimės ir viską kuo puikiausiai matysiu, nes buvau beveik įsitikinęs, jog vasarą oras Romoje – kuo puikiausias. O kaipgi leidimasis per blogą orą be purtymųsi Purtėmės kaip reikiant, pora kartų net pašokant nuo sėdynės. Man buvo smagu, o visi vienuoliai su vienuolėmis taip stipriai meldėsi užsimerkę, kad man net nejauku buvo į juos atsisukti. Bet turbūt dabar jiems turėčiau padėkoti, kad nusileidome sėkmingai

Vos išlipę iš lėktuvo, tiesiu taikymu lekiam ieškoti Transfer Check-in staliukų. Nerandam. Klausiam, bet atsakymas nesužavi ir vistiek nerandam. Galop tris kartus apibėgę tą patį ratą, randam „Alitalia“ ofisą ir registruojamės skrydžiui. Gaunam vietas 37 eilėj ir nesuprantam, nejaugi toks didelis lėktuvas gali skraidyt tarp Romos ir Palermo

Oro uoste sutinkame du lietuvius, su kuriais skridome iš Vilniaus į Romą. Jonas ir Simona, brolis ir sesuo, skrenda taip pat į stovyklą, bet į Veneciją. Už 2 savaites stovykloje suplojo 1500 eurų + bilietai 1500 litų Apsikeičiam kontaktais, jie išeina alaus gert, o mes lipt į lėktuvą.

[12:50.] Jau turi prasidėti laipinimas. Prie laipinimo vartų kažkodėl absoliuti masė žmonių. Visi stovi ne gražioje eilėje, o vienam būry, ir braunasi, grūdasi, rėkauja....
[13:00.] Laipinimas turėjo jau seniai prasidėti.
[13:15.] Jau turim kilti į Palermą (Siciliją), bet darbuotojai prie vartų geria kavą, tai mes jiems ir netrukdom.
[13:25.] Skristume dabar kažkur virš Viduržemio jūros, bet... Mes vis dar stovime prie laipinimo vartų
[13:30.] Pagaliau, pamažėl, besigrūsdami, vos ne paskutiniai įlipame į lėktuvą...

37 eilė. Aha. Paskutinė. Prie pat variklių, pačiam gale, sėdynės neatsilenkia, lango nė su žiburiu nerasi...

Stiuardesė labai paslaugi, iškart pasiūlo prisėsti ir palaukti, kol lėktuvas bus užpildytas ir jeigu bus laisvų vietų, galėsime sėstis ten, kur bent jau yra langas..... Po pusvalandžio prie mūsų prieina stiuardesė ir apgailestaudama pasako, jog lėktuvas yra absoliučiai pilnas, bet yra pavienių vietų lėktuvo priekyje. Iškart sutinkam ir sėdamės ten, kur bent šiektiek tyliau ir šviesiau....

Vos 50 minučių ir mes jau leidžiamės Palermo oro uoste. Išskridę gerokai vėliau nei reikėjo, į Palermą atskrendam beveik nevėluodami. Patiko man Alitalia avialinijos. Beveik nesigirdi, jog skrendi, neužgula kažkaip ausų, o ir sėdynių apvalkalai Lietuvoj siūti, dianita man taip sakė

O dabar - lemtingiausias momentas visoje kelionėje. KLAUSIMAS - ar nedingo vis dėlto mūsų bagažas? Dar prieš kelionę prisiskaitėm apie pastovius bagažo dingimus, skrendantiems su persėdimu Italijoje ir YPAČ apie bagažo dingimus persėdant Romos oro uoste. Bet visi, kam dingo bagažas, džiaugdavosi bent tuo, kad jis dingo skrendant namo, o mums..... Mums taigi į priekį skrendant reikia Romoj persėst

***

Laukiam savo bagažo. Atrieda dešimtys lagaminų, ir su kiekvienu iš jų mes vis labiau prarandam viltį, kad mūsų bagažas atskrido kartu Dešimt, dvidešimt minučių prie bagažo atsiėmimo vietos.... Kaip nėr, taip nėr. Ir žmonių jau mažėja, likom vos keliese, savo bagažo negavę. Ir tas bagažo aparatas nustoja suktis Galvoju - viskas - jau visą bagažą atidavė.... Bet nespėju pagalvot iki galo ir štai.....matau....... SAVOOOOO KREPŠĮĮĮĮĮĮ Netrukus atrieda ir Jolantos lagaminas.

Laimingi iki plaukų galiukų, džiaugiamės savo atkeliavusiu bagažu ir puolam fotkintis

O vėliau tai ką.... Sėdam į "Prestia a Comande" autobusą, už 5,30 euro nuvežantį iki Palermo geležinkelio stoties, kur įsikūręs mūsų viešbutukas.

Palermas:

O lauke..... Vidurdienis gi. Tvankuma. Karštuma. Kepykla Kol išlipom iš autobuso stotyj ir nuėjom iki savo viešbučio durų (gal kokie 5 ar 6 metrai), buvom totaliai šlapi.

["La casa dei Limoni"]

Citrinos namai. Taip vadinasi mūsų užrezervuoti svečių namai, kurie įsikūrę visiškai visiškai šalia geležinkelio ir autobusų stoties, 5 namo aukšte.... Tik 4 kambariukų svečių namai, nakvynės kaina 1 žmogui 29 eurai. Į kainą įskaičiuotas oro kondicionierius ir pusryčiai.

Na gerai, atšliaužt 5 metrus nuo autobuso iki laiptinės durų gal nesudėtinga, nu bet siaurais laiptukais užkelt savo lagaminus į patį paskutinį aukštą.... Užlipus man galėjo sakyt bet kokią nakvynės kainą, nu būčiau sumokėjęs, lai tik duoda atsikvėpt

58 eurai žmogui už dvi naktis. Švarus, ramus, jaukus, VĖSUS , patogioje vietoje esantis viešbutukas. Užpildome reikiamus dokumentus, sumokame pinigus, įgauname kondicionieriaus pultelį ir einam įsikurt į laikinus namus.

Bet palaukit....

Taip taip, palaukit Užmiršau paminėti vieną dalyką, kad kartu su mumis į viešbutuką lipo ir dar viena turistė, taip pat norėjo apsigyventi "Citrinos namuose". Jai 29 eurai pasirodė pernelyg brangu, tai ji atsisakė pusryčių ir už nakvynę sumokėjo tik 25. Va, papasakojau apie pirmąjį susitikimą su šia turiste, atsiminkit ją, nes ji paskui bus labai svarbus veikėjas mano pasakojime

Vaizdas pro viešbučio balkoną:

Tiesą pasakius, pirma diena man buvo kaip visos pirmos dienos kitose kelionėse. Pagrindinis dienos klausimas - IR KO AŠ ČIA ATSIGRŪDAU, PO PARALIAIS?

Sėdėčiau dabar sode su draugais, gal eitume į mišką kept dešrelių, o gal su tėvais prie televizoriaus....ir išvis.... PASIILGAU MAMOOOOOS

Maždaug taip aš galiu apibūdinti visų kelionių pirmųjų dienų nuotaiką. Jolantai, pirmą kartą atvykusiai į užsienį, buvo lygiai tas pats. Tos šiukšlės, smarvė gatvėse, tvankuma, triukšmas, pypsenimai visur, eismas kažkoks beprotiškas... (Įdomu būtų sužinoti, ar kitiems nebūna "Pirmosios dienos depresijos" ? ).

Bet mes pasiruošę eiti apsižvalgyt. Viešbučio valdytojas, toks jaunas jaunas vaikinas, vardu Darijo, čia ir gyvena. Mums jis įduoda tris raktus, rankšluosčius, susako, kada bus pusryčiai, o mums paklausus, kur čia galima rasti supermarketą, nusijuokia - šiandien gi sekmadienis..... Niekas sekmadieniais nedirba...

***

Išeinam į lauką ir einam jūros link. Jūrą mes matėm iš savo 5 aukšto, taip kad ji turėtų būti kažkur čia, netoliese.....

Einam einam ir prieinam nuostabaus grožio parką. Čia ir apsistojam.

Čia pavėsis, čia gražu ir ramu. Pasėdim, pageriam vandens, pailsim ir einam prie jūros į uostą:

Katinas savižudis, einantis tarp stiklo šukių cirko artistas

Grįžę iš pasivaikščiojimo namo, balkone stebėjom eismą, kurio ten nėr, arba yra, bet beveik nelabai

Stotis ir autobusai, kursuojantys iš oro uosto - ranka pasiekiami

Taip ir stumiam dieną, nieko neveikdami, ir vis laukdami porytdienos, kai pagaliau važiuosime į savo ilgai lauktąją stovyklą

Vėlai vakare kažkaip baigėsi mūsų iš Lietuvos atsivežtas vanduo, o ir stoty užmatėm McDonald's restoraną, tai nuėjom pagerti ledų kokteilių ....nuo kurių paskui baisiausiai susuko pilvą

Va ir sėdim, vyną per pusvalandį šiaip ne taip atidarę, geriam, mėgaujamės, skanus, kaip už 1,4 euro. Sėdžiu su savo baltom kojnaitėm balkone, ramus, žiūriu į beprotišką eismą po manimi ir tik bac Kojos sušlapo. 

Lyja? Negali būt. Vynas išsipylė? Nea, butelys juk ne čia, o ant teliko, per kurį visą dieną MTV birzgia Vanduo. Vanduo iš..... KONDICIONIERIAUS
Ten iš kondicionieriaus tokia triūbelė išvesta į kibirą ant žemės, ir per tą triūbelę laša vanduo. O tas kibiras pririštas, o vanduo pripildė pilną kibirą ir negalim jo išpilt, o vanduo per balkoną teka ant žemės į miestą, laša ant žmonių, mes geriam vyną, o jie žiūri į mus, tipo mes vyną pilstom specialiai

Nežinom ką daryt, imu taurę, pasemiu vandens, o Jolanta žiūri pro balkono kraščiuką, ar nieks neina. Jei neina, tada sako pilt, tai aš ir pilu, bet kol tas vanduo nukrenta iki žemės, tai būtinai kažkas praeina Taip tris kartus bandžiau pilt ir du iš jų pataikiau ant žmonių.

Pagalvojom, kad nieko gero iš to nebus, reikia gaudytis Darijo ir jam sakyt apie bėdą. Išeinu į koridorių ir ten sutinku tą turistę, kuri vakar kartu su mumis atėjo į šiuos Citrinos namus......

Į aikštę atsigrūda kažkokie rekantys pinigus būgnininkai. Atseit pabarbina pabarbina ir jau duokit pinigų. Neįdomu. Vis tikimės, kad tai ne tas, ko mes laukėm šitiek laiko..... VOkietis, kurio vardo neatsimenu, iš kažkur atneša vyno, stiklinaičių ir vandens. Taip likusį iki renginio pradžios laiką ir praleidžiam  

Žmonių va tiek va ir šitiek va kiek:

Jau gatvėje matome atriedantį paradą, visi šaukia rėkia trypia, o mes sau patogiai ant fontano sėdim, viską iš aukštai matom, kol..... Kol prie mūsų neprieina karabinierė ir neliepia lipt žemėn Nu ką, lipam žemėn, bet vistiek palypėjam ant fontano laiptukų, kad nesuspaustų mūsų toj žmonių minioj....

***

Gyva muzika, gyvas dainavimas ir šokimas išpuoštame automobilyje. Palermiečiai mojuoja rankomis, dainuoja kartu su dainininke ir blyksi iš visų aikštės pusių. Niekada gyvenime nemačiau parado, todėl viskas, absoliučiai viskas man buvo nauja, nematyta ir įsimintina visam gyvenimui...

Vos pirmieji dainininkai išvažiuoja, paršliaužia kiti. Laivas. Piratai. Irgi dainuoja ir groja gyvai, rėkauja, bendrauja su publika italų kalba, nė vienas nesuprantam, bet vistiek rėkiam

Staiga tamsi aikštė tampa šviesia, ir ore plūduriuojantys laiveliai parplukdina..... Miesto deivęęęęęęę.... Turbūt deivę, nes visi pradeda rėkt, šaudyt konfeti ir panašiai...

Ta miesto DEIVĖ - KARALIENĖ - VALDOVĖ ar dar kažkas buvo išpuošta tūkstančiais rožių žiedų Tai nemažą įspūdį padarė.... Kai ji paliko aikštę, visi žmonės pradėjo žygiuoti gatve paskui paradą.

- Visi žygiuoja į miesto uostą, ten vyks koncertas ir bus patys įspūdingiausi fejerverkai... - taip pasakė austrė Victoria, kuri šią frazę išgirdo iš kito turisto.

Ai, bala nematė. Žygiuojam ir mes. Nors jau vėlus vakaras (maždaug 23h), o mums ryt anksti keltis (7h ryto), praleisti tokį nuostabų reginį būtų tiesiog nuodėmė. Taigi, susigrūdę, susispaudę, savo kuprines laikydami ne ant nugaros, o ant pilvo, ir jas apglėbę (saugom nuo kišenvagių), gal pusvalandį žygiuojam pagrindine miesto gatve iki uosto, pakeliui vis pažiūrėdami kokį nors keistą pasirodymą, štai kad ir ant krano pritvirtintas siūbuojantis fortepijonas su už jo sėdinčiu žmogumi, gyvai grojančiu ir dainuojančiu... Paskui fortepijonas nuleidžiamas ant žemės, žmogus atsistoja ir išeina, o minia pradeda judėti toliau.

Kuo toliau einame, tuo didesnė spūstis ir siauresnė gatvė... Priėjus uostą, didžiulė minia suka dešinėn link scenos, kur vyksta koncertas su populiariom itališkom dainom, o mums Nataša pasiūlo eiti ant pievutės prie uosto, kur daugiau erdvės, ir palaukti fejerverkų...

O pievutė ir priėjimas prie uosto užtvertas. Bet visi palermiečiai lipa per tvorą nematydami problemos O ką mes - nejaugi už juos prastesni? Pasekam jų pėdomis ir vienas kitam padėdami, perlipam tvorą beigi džiaugiamės, kad čia nėra spūsties. Atsisėdam uoste ant akmenų, klausom koncerto, bendraujam ir laukiam fejerverkų. Vidurnaktis....

[01:00] Fejerverkų dar nėra.
[02:00] Visiškai apsnūstam, darosi nuobodu, Jolanta pergyvena, kad ryt neatsikelsim ir kad mums liko miegoti vos 5 valandos, taigi, pajudame link tvoros, prie kurios palauksim kelias minutes ir jei fejerverkai neprasidės, eisim namo...

***

Pradeda groti žinoma (Merūno perdainuota ) itališka daina, tai nusprendžiam dar šiektiek palaukti. Šalia stovėjęs italas, pamatęs mus ir mūsų laukimą pasako, kad už kelių minučių jau prasidės fejerverkai - kai baigsis daina. Visi, net sėdintys parkelyje žmonės, ploja, šoka, dainuoja, nors muzika vos vos girdima - scena juk labai toli...

Ir pagaliau, pakalbėjus miesto merui, prasideda fejerverkų šou..... Tokių nuostabių fejerverkų Lietuvoj aš nesu matęs. Bum - sprogsta fejerverkas - ir atsiranda planeta. Bum - sprogsta fejerverkas - ir centre atsiranda širdutė....

Šiektiek pavyko ir nufilmuoti, pafotografuoti nelabai pavyko....

Visas reginys su muzika ir ugnimi tęsiasi gal pusvalandį. Iš dangaus krenta šiukšlės, sudegęs popierius ir kitos nesąmonės. Mano veidas visas juodas, kitų irgi Bet žiūrėti ir varvint akis yra gražu. Nors jas jau ir beprotiškai griaužia, pakentėti verta.

Šventei pasibaigus ir renginį vainikavus trims patrankos šūviams, lipame per tvorą atgal ir su visa minia grūdamės siauromis gatvelėmis link viešbučio, nors..... Net nežinome, kurioje jis pusėje. Atsisveikiname su vokiečiu be vardo bei vokiečių ruse Nataša, ir tryse žygiuojame toliau.

***

Pastebėjau, kad austrė Victoria labai jau mėgsta bendrauti su nepažįstamais žmonėmis Pakeliui ji pasilabina su dreduotu vaikinu ir klausia kelio iki stoties. Šis kelio nepasako, tik liepia sekti paskui jį - neva visas jaunimas dabar eina į ypatingą miesto vietą, skirtą jaunimui. Ten visi sėdi ligi ryto, gurkšnoja alų, klausosi muzikos ir rengia pasirodymus. Mums tuoj pat pasiūloma prie viso jaunimo prisijungti.

Kaip manot, ką pasakė austrė? Ji tuoj pat sutiko. O mes.... Mums ryt anksti keltis... Mes nenorim niekur sėdėti, mes tik norim nusigauti iki savo lovų. Tuomet dreduotasis vaikinas (neatsimenu vardo, nors tu ką) visvien patarė eiti paskui jaunimo minią - stotis, šalia kurios įsikūręs mūsų viešbutis, bus visai šalia.

O mes ir sekam. Einam, bendraujam, jis, pasirodo, žino, kur yra Lituania!!!!!!! Didelis jam pliusas nuo mūsų. Kai pasiekėm didelę pievą su muzika, šokiais, alaus "punktais" bei sėdinčia jaunimo minia, atėjo metas atsisveikinti su austre Victoria, su kuria praleidome visą vakarą. Apsikeitėme kontaktais (elektroniniu paštu), pažadėjome vienas kitam apsikeisti nuotraukomis iš renginio ir apsikabinę bei atsisveikinę, pajudėjome kas sau - mes stoties ieškot, o Victoria - su italų kompanija...

***

Dreduoto vaikino nuorodos, kaip pasiekti stotį, paryčiui atrodė nelabai suprantamos. Trečia valanda ryto. Mes kažkur tarp Palermo stoties ir tos stebuklingosios jaunimo pasisėdėjimo vietos.... Keli žmonių užklausimai, kaip rasti stotį, ir mes jau esame netoli savo viešbučio. Žmonių begalybė, gatvės užgrūstos amžinais automobilių kamščiais, pusė keturių ryto, švinta, o mes tenorime dušo ir savo lovų...... Juk miegoti liko visiškai nebedaug.