Kalėdinė Roma, arba į svečius pas Popiežių

Antroji pasakojimo dalis apie mano dviejų dienų kelionę į Romą, įspūdžius joje ir lankytinus objektus. Ką pamačiau, kuo gėrėjausi, kas nepatiko - viskas išklota šiame straipsnyje. Pirmąją pasakojimo dalį rasite paspaudę čia.

Kai buvau mažas, močiutė kiekvieną sekmadienį kepdavo lietinius blynus, visi sėdėdavom prie stalo ir valgydavom, klausydamiesi „Lietuvos radijo” žinių.

Kai jau esu nebelabai mažas, mano sekmadienis prasideda nuo Kapučino kavos puodelio.

Jūs būtinai turite paragauti šios kavos, būdami Italijoje! Ta kapučino, kurią gerdavau Lietuvoj, dabar tik šiukšliadežės būtų verta, jeigu gyvenčiau Romoj

Viskas prasidėjo nuo to, kai Wake-Up skambutis mane pažadino iš gilaus miego, o aš nubėgau pusryčiauti.

Ateinu į pusryčių „salę”, visi itališkai pasisveikina (Buon Giorno). Aha, sekmadienis ir Romoj sekmadienis. Užsisakau Kapučino. Kavinukėje įjungtas radijas, visai kaip namie! Groja Kalėdinė muzika, kiekvienas italas, atėjęs pusryčiauti, pasisveikina. O aš valgau burnoje tirpstančias nuostabaus skonio šviežias bandeles ir grožiuosi giedru dangumi, šviečiančia saule.

Išsiregistravus iš viešbučio, dar visas užsimiegojęs žygiuoju Metro stotelės link.

Minutė su metro ir aš jau pagrindinėje - Termini - stotyje. Tiesa, pakeliui norėjau užsukti į SuperMarketą, apsipirkti lauktuvių. Buvo jau po aštuonių, galvojau, užeisiu. Bet… Italijoje parduotuvės dirba nuo 8:30

Dar prieš išskrisdamas internete domėjausi, kaip geriausia pamatyti visas lankytinas vietas per kuo trumpesnį laiką. Labiausiai sudominęs variantas - „Hop on - Hop Off” autobusai, kurių pilna kiekvienoj Europos sostinėj, išskyrus Vilnių ir dar kelis miestus. Šitie autobusai kasdien, nuo 9h ryto iki 19h vakaro, važinėja tais pačiais maršrutais po lankytinas vietas ir sustoja jiems skirtose stotelėse. Atvažiuoji į stotelę, išlipi, apsidairai, pafotografuoji, apžiūri lankytinas vietas ir įlipi jau į sekantį Hop autobusą  Labai patogu, autobusas dviaukštis, su atviru stogu. Aišku, tokiu metų laiku viršuje sėdėti kiek šaltoka, bet užtat kiek įspūdžių!

Vieną parą galiojančio bilieto kaina Romoje - 16 eurų. Autobusai bazuojasi Termini stotyje. Prieinu prie vieno iš vairuotojų, sakau, noriu važiuot šituo autobusu  O jis manęs nesupranta. Kažką bando paaiškinti italų kalba, kažką - gestais, ir suprantu, kad turiu palaukti kažkokio momento  Tas momentas atėjo, kai iš už autobuso išlindo bilietėlių pardavėja - per brūkšnelį tikrintoja. Duodu 20 eurų kupiūrą, atseit, prašyčiau vieną bilietėlį už 16  Moteriškė susirūpina, pradeda knistis po savo ir vairuotojo kišenes… Po kelių sekundžių atsako NO CHANGE. Na, NO tai NO, ką jau padarysi. Nurodė, kur turiu eiti nusipirkti bilietą ir kur man jau tikrai duos grąžą. Raudona budelė stoties vidury.

Aplink budelę zuja autobusai, perėjų nematyti, o ir tos dryžuotos juostos, reiškiančios, kad čia reikia praleisti žmones, italams mažai terūpi. Jie veikiau papypsens tiek, kad pradės skaudėti ausis ir tu išsigandęs lėksi atgal net nemirktelėdamas. Šiaip ne taip pavyksta pereiti. Valio!!! Belieka sulaukti kurios nors bilietų pardavėjos dėmesio. Tuk tuk į langelį. TUK TUK! Nepadeda. Mojavimas irgi nelabai geras būdas. Tenka apeiti budelę aplinkui ir pamojuoti su dvidešimčia eurų rūkančiai kasininkei. Vualia, malonus Buon Giorno pritrenkia mane, ir aš laimingas (su grąža ir bilietėliu) grįžtu į autobusą.

Šįkart bilietėlių tikrintoja jau pametė tušinuką. Knisasi po savo daiktus, neranda. Pasiknisa pas vairuotoją kišenėse, išsitraukia pieštuką ir užrašo bilieto galiojimo laiką. Į rankas įduoda salotines ausines (jos labai labai gražios), paaiškina, kur jas kišti ir kokiu numeriuku pažymėta man suprantama kalba, dar priduria, kad šiandien autobusai nestoja prie Koliziejaus, ir mes pajudam lankytinų objektų link.

Iš viršaus (na nelabai aukštai, bet vis vien šis tas) visai kitoks vaizdas atsiveria. Gatvelėse nuo pat ryto zuja beprotiškai daug žmonių.

Dauguma jų - iš turgaus su daržovėmis, vaisiais, kažkokiais pailgais šiaudais…… Tiesa! Į Romą skridau iškart po to, kai buvo paskelbta, jog ten vykti nerekomenduojama dėl streikų ir protesto akcijų. Kad nėra maisto viešbučiuose, restoranuose, kavinėse…. kad visi be daržovių sėdi… Nė velnio taip nebuvo. Viskas jau buvo atstatyta į savas vėžes, protestai baigėsi, daržovės sėkmingai pasiekė prekybcentrius, o man (užbėgsiu už akių) nieko blogo neįvyko. Tai kodėl žiniose šitaip perdėtai gasdinama? Nukrypau nuo temos.

Pajudėjom link „Via Nazionale”. Čia nelabai įspūdingų vaizdų užmačiau, tad nusprendžiau nelipti, o važiuoti toliau. Privažiavom koliziejaus kamputį. O! - galvoju, - pirmas ir paskutinis kartas šiandien, kai matau koliziejaus dalelę. Autobusas prie jo nestos, tad nepavyks jo įamžinti taip, kaip įamžinta visuose kelionių žurnaluose.

Po koliziejaus seka Bocca della Verita stotelė. Iš čia, kaip išgirdau audiogide, galima pasiekti Santa Maria in Cosmedin bažnyčią. Joje yra tokia labai įdomi statula, kurios kopiją (ji pastoviai mane gasdindavo, kai praeidavau) mačiau Kretoje. Tas daiktas vadinasi Tiesos Burna. Istorija byloja, kad antikinė statula su pravira burna yra labai teisingas dalykas - jei ranką į burną įkiša melagis, burna užsiveria ir nukanda ranką Ne esmė, kad statula akmeninė (marmurinė?), ranka bus nukąsta ir suvalgyta. Tai prieš kišdami apmąstykit savo nuodėmes

Penktojoje stotelėje išlipus galima aplankyti Kapitolijaus kalvą (velnias, važiuodamas autobusu to nežinojau, tai nelipau, o taip norėjau į Kapitolijų pakilt….),  pamatyti „Piazza Venezia” aikštę. Ją pamatyti man užteko ir žvelgiant iš autobuso, lipti visai nebuvo noro.

Na, o šeštame sustojime jau susigundžiau išlipti. Iš stotelės „Piazza Navona” galima pasiekti Navonos aikštę (su trim nuostabiais fontanais, labai gražiais pastatais ir Kalėdinėmis mugėmis, karuselėmis, loterijomis beigi keptų kaštonų kioskeliais. Pastarieji keturi dalykai negalioja vasarą). Vienos moters užklausus kelio iki gražiosios aikštės, ji pasakė, jog pati jos ieško. Kartu žvilgtelėję į žemėlapį, padedami vietinio valytojo, randame aikštę.

Netoli šios aikštės yra ir Panteonas. Tik jį surasti…va čia jau problema. Mane išgelbsti Karabinieriai iš didžiosios K, kurie labai suprantamai paaiškino kelią iki Panteono. O tai, kad tarp siaurų gatvelių pastebėjau pasiklysti, jau mano reikalas. Bet nieko, šiaip ne taip įsiamžinau ir prie Pantheon‘o. Grįžtu atgal į stotelę, lipu į autobusą. Važiuoju neišlipdamas kelias stoteles, viskuo grožiuosi iš viršaus.

Stotelė, pavadinimu „Fontana di Trevi” mane sudomina  Taip taip, visai netoli yra Trevi fontanas. Pasakiškas vaizdas! O dar mąsčiau, kad visai neverta jų lankyti, kad nieko gero. Šalia esančioje suvenyrų parduotuvėje nusiperku įvairių menkniekių. Vienas iš jų - magnetukas ant šaldytuvo. Iš kiekvienos šalies magnetuką parvežu. Čia jau kaip žalingas įprotis. Kainos beprotiškai fantastiškai aukštos, bet magnetuko visvien norisi. Suplojus 8 eurus už lauktuves SAU, lipu į autobusą ir važiuoju į pradinį išvykimo tašką.

Žinot, mano kelionė lyg ir tikslą turėjo. Tai - pamatyti popiežių  Sako, kad jis kiekvieną sekmadienį 12h išlenda pro bibliotekos langelį Šv.Petro bazilikos aikštėje susirinkusiems žmonėms pasirodyti. Termini stoties laikrodis rodė 11:37 vietos laiku. Vajei. Nespėsiu. Neįgyvendinsiu savo kelionės tikslo. O dar ta mama….vis klausinėjanti, ar jau laukiu popiežiaus. Bėgu į Metro. Ne tas žodis - BĖGU. Kūliais verčiuos aš tame mano košmaruose matytame eskalatoriuje. Bilieto pirkimas, tikrinimas, lipimas į metro……kelios stotelės ir …. 11:55. Iki aikštės dar tikrai ilgai pėsčiomis, bėgu ir mintyse galvoju: Popiežius…popiežius…..pagaliau pamatysiu…netikiu savom ausim…. Tai jis…. Jis kalba. Greičiau, paskubėk, žalia šviesoforo šviesa, užsidek…. Pagaliau. Aikštė. Viskas dar tik prasidėjo. Spėju 

Žmonių minia milžiniška. Pilna vėliavų, plakatų, helio pripildytų balionų, kurie vėliau paleidžiami į dangų. Ir popiežius. Aukštai aukštai, vos įžiūrimas… Kalba, laimina žmones, visi ploja, o virš aikštės, plojimų išgąsdinti, skraido balandžiai. Jausmas, vaizdas - nerealūs! Palinkėjęs gero sekmadienio (cha, vienintelė frazė, kurią supratau itališkai), pasislėpė, langelis užsidarė ir visa minia su plakatais pradėjo žygiuoti po gatves. Kas gieda, kas skanduoja, kas dalina sausainius….. Pasaka.

O man metas judėti toliau. Prie Šv.Petro bazilikos yra Hop On Hop Off autobusų stotelė. Beveik pusvalandį teko laukti autobuso, kadangi dėl tokios žmonių gausos autobusas negalėjo privažiuoti, tai vis nusukdavo kairėn…. O man tai kas - per tą laiką pasidalinu įspūdžiais su mama, sėdinčia Lietuvoje ir laukiančia iš manęs naujienų.

Sėdu į autobusą ir važinėju, grožiuosi miestu. Sustojęs Termini stotyje, išlaipina keleivius. Išsikabaroju ir aš. Liko pora valandų iki išvykimo į oro uostą. Termini stotyje susirandu Super Marketą, priperku artimiesiems sūrių visokių, saldainių. Vienoje iš parduotuvėlių randu labai gražų 2008 metų kalendorių su Romos vaizdais. 2007 jau baigiasi, teks nuo stalo nuimti Kretos kalendorių.. Užtat jį pakeis mano naujasis, už 2,5 euro pirktas.

Laiko dar nemažai. Sėdėdamas ant suoliuko sumąstau su metro nuvažiuoti iki Koliziejaus. Kvailoka mintis - prieš tai galvojau. Bet labai džiaugiausi, kad nusprendžiau važiuoti  Tik 2 eurai už metro bilietus, ir pamačiau koliziejų tokį, kokį jį pateikia kelionių žurnaluose. Labai gražu. Įspūdinga. Pasakiška. Nuostabu. Vienintelė lankytina vieta, kurioje buvo taip ramu. Koliziejus stovi atokiau nuo visų pagrindinių gatvių, apsuptas kitais lankytinų objektų griuvėsiais, turistai vaikščiodami ten, net pradeda šnabždėtis - vat, kaip ten ramu.

O manęs jau laukia traukinys  Grįžęs į Termini stotį, bastausi gerą pusvalandį, ieškau, kur maniškis Leonardo Express stovi, kur bilietus įsigyti…. Traukinį randu. O bilietų pardavimo vietos NĖR! Lakstau aplink peroną, ieškau bent kažkokios nuorodos…nieko nerandu. Galų gale pamatau. Tarp kolonų pasislėpus sėdi moteriškė. Lygiai ta pati, kuri man pardavė bilietą važiuojant iš oro uosto į stotį. Į priešingą pusę bilietas kainuoja euru brangiau (12eurų). Ot, plėšikai!

Bet aš laimingas. Laimingas, kad per nepilnas dvi dienas spėjau pamatyti visai nemažai. Kad įsiamžinau Romoje ir… ir pamačiau Popiežių… (žinau, čia dar reikia sugrįžti. Tik…. pamiršau į fontaną įmesti monetą  ).

Traukinys, važiuodamas tyliai ir „minkštai”, mane migdo. Ne…miegot negaliu. Nėra laiko miegoti… Reikia grožėtis gyvenamaisiais kvartalais. Keliolika minučių ir mes Fiumucino (Fjumičino tariama) oro uosto stotyje. Tokio didelio oro uosto man dar matyti neteko. Susigaudyti nesunku, bet atstumai tikrai nemaži  Susiradus 247-ą registracijos į skrydį langelį (pas mus tų langelių yra, berods, 26), gaunu įlaipinimo kuponą ir nurodymus, kur eiti toliau. Ech….ir vėl mane neteisingai suprato. Prašiau 4A vietos prie lango, ne 4E… Bet! Geroji registratorė suplėšo tą įlaipinimo kuponą ir atsiprašiusi, kad ne taip suprato, į rankas įduoda naują ir teisingą kuponą.

Pasų tikrinimas, detektoriai…. ir aš išvykimo zonije. Įlaipinimo vartai - C25. Iki C terminalo reikia važiuoti traukinuku! Siaubas, koks didelis oro uostas. Pusantros laukimo valandos praeina greitai, kadangi čia - kaip Akropolyje. Begalė parduotuvių ir kavinukių. Likus dešimčiai minučių iki skrydžio paskelbiama, kad laipinimo vartai pasikeitė.Visi keleiviai lekia į kitą oro uosto galą.

Galų gale, šiaip ne taip, vėluodami pakylame ir Lietuvos Avialinijų Boeing‘o sparnais mojuojame Romai… Varginantis skrydis su penkiom turbulencijom, trim oro blaškos zonom ir mes, vėluodami beveik valandą, leidžiamės Vilniaus oro uoste.

***

Grįžau namo, pasiėmiau iš prekybcentrio nugvelbtą laišką Kalėdų Seneliui ir virš punktyrinės linijos parašiau: Mielas Kalėdų seneli, nebenoriu Italijon, ne. Nebenoriu Romon. Noriu dar daug ką kitko pamatyt. Bet jei tik bus galimybė…. prašyčiau dviejų kambarių butuko kurnors netoli popiežiaus. Būčiau dar vienas emigrantas