Kalėdinė Roma, arba važiuojam skinti mandarinų!

Kai buvau mažas, viename žurnale radau anketą, kurioje klausimas - „Kokią šalį norėtumėte aplankyti?” - privertė susimąstyti. Kiek ilgėliau pagalvojus, susakiau mamai įrašyti - ITALIJA. Ir išsiųst Kalėdų seniui. Lai žino, ko noriu!

Gruodžio 15-ą mano troškimas išsipildė  Laimėjus road.lt konkurse 500 litų lėktuvo bilietams įsigyti, pridėjau savų pinigų ir nusipirkau bilietus į Romą. Labai laukiau kelionės (nors….kam aš tai sakau - kada gi aš kelionių nelaukiu?), vis pasirašydavau lapelyje, ką pasiimti, ko nepamiršti ten aplankyti… Netgi kišeninį vadovą pirkausi (kuris , beje, man labiausiai ir pravertė). Kelionės išvakarėse, kaip koks mažas vaikas, laukiantis Kalėdų Senio, nesumerkiau akių ir vis žiūrėjau į laikrodį: 1h nakties, 2, 3, užsnūstu. Nors šiaip, niekad neužmiegu prieš keliones. Galva pilna minčių, tokių kaip - „Ar pasas dar galioja ? Reikia būtinai pasitikrinti!” (Keliuosi, įsijungiu šviesą ir tikrinuosi galiojimo laiką. Ne esmė, kad prieš kiekvieną kelionę įsitikinu, jog jis galioja dar dvejus metus, galiu nesibaiminti). Arba: „Kaip su lėktuvo bilietais? Ar viskas tvarkoj? Ar nepamečiau kurio nors?” (Keliuosi jau paryčiui, tikrinuosi bilietus. Dar už kelių minučių tikrinu daiktų, kuriuos reikia pasiimti, sąrašą).

Bet ne, šįkart taip nebuvo. Kritau miegot ir po poros valandų skambėjo žadintuvas. Eeeech, kaip malonu keltis, kai anksti keliesi ne į mokyklą, o į oro uostą! Išsikapanoju iš lovos per kelias sekundes. Bėgu žadint mamą, atseit, “Mam, kelkis, nes nespėsi susiruošt ir pavėluosiu į lėktuvą”. Ir koks skirtumas, kad iki skrydžio dar trys valandos. Geriau anksčiau, nei niekada

Šimtąjį kartą tikrinuos daiktus. Po galais, ir vėl žirkles pasiėmiau. Nė velnio man jų nereikia, o išmest oro uoste (kaip tąkart, kai skridau į Tunisą) būtų tekę. Tūkstantąjį kartą apsidžiaugiu, kad pasitikrinau. Milijoninį kartą skubinu mamą, atsisveikinu su visais ir išlekiam į oro uostą. Skrydis su persėdimu Rygoje. Registracijoje atspausdino abu įlaipinimo kuponus iš karto, tiesa, ne prie lango, bet gražiai paprašius buvo atspausdintas naujas kuponas, kuriame didelėm raidėm triskart pabraukta vieta: 4A!

Rygos oro uostas, deja, nesulyginamas su Vilniaus. Koks skirtumas, kad jis pas mus naujesnis. Braliukų latvių ir didelis, ir erdvus labai, ir parduotuvų daug…

Ir štai mūsų Fokkeriukas jau leidžiasi Rygoj. Ta proga papyškinau pora kadrų. Ką ten pora, ištisus trisdešimt. Labai gražu buvo :)

Pora valandų, esant mano dideliam susidomėjimui lėktuvais, jų kilimo ir leidimosi stebėjimu, neprailgo. Pradedamas įlaipinimas į lėktuvą. Įlipu pirmasis.Taip taip, kokia garbė. Netyčia su stiuardesėmis pasisveikinu lietuviškai. Ups….čia gi Ryga….jos nesupras…bet man nė motais - Skrendu į Romąąąąąąą!

Nesuprantu, kodėl nė vieno skrydžio neapturėjau be turbulencijos arba oro blaškos zonų. Leidžiantis teko gerokai pasipurtyti, tad nuotraukos nelabai kokios, o vaizdai nuostabūs.

Pro čirškantį braškantį traškantį garsiakalbį pilotas praneša, kad už kelių minučių nusileisim, Romoje 9 laipsniai šilumos. Įlipus į autobusą, kuris veža link išėjimo, įsijungiu telefoną ir randu daug mamos žinučių, kurgi aš dingau ir kas man atsitiko, lėktuvas juk prieš valandą turėjo nusileisti…. Ech, Italijoje gi valandos skirtumas, mama nepagalvojo apie tai? Skubu jai atrašyt. Oro uostas didelis. Ilgai važiuojam. Kol susirandu išėjimą į traukinių stotį, praeina nemažai laiko.

Bilietas iki pagrindinės Romos stoties Termini - 11 eurų. Brangu, kaip už pusvalanduką kelionės. Bet greita ir patogu. Traukinys erdvus ir, kaip čia pasakyt, kad protingesnis atrodyčiau…. KOMFORTABILUS!!! Vienas vagonas pilnas indų, kitas kiniečių, trečias - juodaodžių… Jie man kažkaip baugiai atrodo, tai prisėdu prie italų.

Atsiprašau, aš nieko prieš juos neturiu, bet supraskit, man vis dar buvo kultūrinis šokas nuo pat išlipimo iš lėktuvo  Vos pradėjus važiuoti, visiškai nepažįstami italai pamažu pradeda bendrauti, o kelionės pabaigoje netgi juokauti, ir skardus ilgaplaukio barzdočio bei prunkščiančių iš jo juokelių moteryčių juokas nuaidi per visą vagoną. O indai sėdi tyliai, dairosi į visas puses… Kiniečiai panardinę galvas laikraščių krūvoje. Juodaodžiai „primeta kietus” ir užsikrovę kojas ant šalia esančių sėdynių klausosi savo „AjPuodų”.

Pro langą užmatau labai įdomių pavadinimų, štai antai kartingai pavadinti „PISTA KARTA”… Langų firma „ATRADUS (ką atradus?)”…

Atvažiuojame į stotį. Išlipu ir einu link išėjimo. Pirmas įspūdis apie Romą buvo labai blogas. Pagalvojau - ir kurių velnių aš čia trenkiausi?

Štai kairėje sėdi čigonė ir kabina visus už kojų, prašo išmaldos. Dešinėje groja juodaodžiai ir limpa prašydami pinigų. Priešais mane eina kažkoks nelabai sveikas aplinkos tvarkytojas ir baksnoja į šoną su šluota visiems. Taiiiip…… Duok, Dieve, laimingai pargrįžt namo. Stoties dydis neapsakomas, einu aplink ir ieškau pagrindinio išėjimo, nuo kurio ir pažymėta mano kelionės link viešbučio pradžia.

Artimieji rašinėja žinutes, klausia, ar jau radau viešbutį. O paieškos man nesisekė. Gatvelės siauros, labai lengva pasiklysti. Žmonės, kurių klausiau pagalbos, arba nekreipdavo į mane dėmesio, arba pasakydavo, kad jie ne romiečiai…. Sunki pradžia, sunki. Galiausiai suradau kažkokį kitą viešbutį, nuėjau ir paklausiau kelio. Registratūros darbuotojas maloniai ir aiškiai papasakojo, kaip nueiti iki jų konkurentų viešbučio :) Ačiū jam labai, viešbutį radau tuoj pat. Užsiregistravus jame ir išsiaiškinus kortele užrakinamų ir atrakinamų durų ypatumus, išsiruošiau į miestą. „Recepsionistas” davė gerą žemėlapį, paaiškino, kaip nueiti iki artimiausios metro stotelės. Norėjau dar šiandien suspėti užlipti į Šv. Petro bazilikos kupolą…. Jau buvo gerokai po 16h, Lietuvoje tamsu, o Romoje pradeda leistis saulė.

Žengiu gatve su žemėlapiu rankose, fotografuoju ir grožiuosi. Viešbutyje prisakė ieškoti didelės raudonos raidės M, kur ir bus laiptai į metro, bet kaip nerandu aš nieko, išskyrus didelę geltoną M (McDonalds), taip nerandu. Klausiu žmonių, o jie nieko nežino. Bet nieko, vargais negalais randu. Metro randasi tiesiai po „Piazza di Republica” aikšte. Keletas minučių bilietų automato perpratimui, keletas - bilieto pažymėjimui, ir aš jau leidžiuosi ilgiausiu ir stačiausiu eskalatoriumi, kokį tik teko košmaruose sapnuot. Atvažiuoja metro. Pirmasis mano gyvenime važiavimas juo :) Atvažiuoju labai greitai ir lipu lauk stotelėje „Ottaviano”. Kairėje jau matau Šv Petro bazilikos aikštės statulas, tad link jų ir pajudu.

O aikštės grooožis…..viskas taip matyta, taip matyta, bet kartu ir nepažįstama.

Stojuosi į eilę bazilikos vidun įeit. Daiktus peršviečia, kaip oro uoste, įeinu į vidų ir pamatau nerealų grožį, tačiau nė viena nuotrauka neišeina, kadangi pernelyg tamsu. Na nieko, svarbu pamačiau ir pabūvojau viduje

Išeinu ir ieškau įėjimo į bazilikos kupolą…. Ten, kur atsiveria nuostabus vaizdas. Ten, kur visi nori patekt. Ten, kur…..kur labai gražu. Deja deja, vienas apsauginis pasako ateiti pirmadienį, kadangi darbo laikas baigėsi… Gaila. Nepabūvojau viršuje, nepamačiau to išgirto grožio….. Bet gerai, kad paskubėjau atvykti ir apsilankiau bent jau bazilikos viduje…

Sekantis mano lankytinas objektas - Ispaniškieji laiptai (Spanish steps). Juos pamatyti nusprendžiau visai atsitiktinai - tiesiog važiuojant metro atgal į viešbutį sugalvojau išlipti :) Tuo metu aikštėje buvo didelė minia žmonių, kuri, užlipus ant laiptų, iš viršaus atrodė kaip Kalėdų eglutė.

TAIP! Viskas man asocijuojasi su Kalėdom.

NE! Iš proto neišėjau :)

Buvo šeštadienis, italai (su visais juodaodžiais, indais ir kiniečiais beigi japonais) išėjo į gatves linksmintis. Iš viršaus nuaidi būgnų gausmas, prasideda žygis ispaniškais laiptais. Pasižiūriu, pafilmuoju, paklausau jų dundenimų ir leidžiuosi žemyn, į metro. Vakaras jau, tamsu, baisu, laikas į viešbutį….

Sėdu į metro, tiesa, į komposterį netyčiom įkišu jau pažmėtą bilietą. O komposteris protingas - atpažįsta pažymėjimą, užsidega raudona spalva ir garsiai garsiai cypia. Prakeiktas bilietėlis man pridaro daug bėdos, aš stoviu visas raudonas ir jau numanau, ką apie mane galėjo pagalvoti šalia stovintys žmonės…

Bet visko būna - visko reikia. Grįžtu viešbutin ir nusprendžiu eit miegot, o ryt anksti atsikėlus tęsti pažintį su Roma ;)

Hm….o prie ko čia mandarinai? Aaaa…. Kai valgau mandarinus, visad prisimenu šventes, Kalėdas, žiemą, sniegą…… Bet apie tai - sekančioje pasakojimo dalyje!

Antrąją pasakojimo dalį rasite čia.