Pasiklydę Florencijoje arba, ką veikti šiame mieste, įspūdžiai ir patarimai

Būnant Toskanoje neužsukti į jos sostinę – Florenciją – būtų tikra nuodėmė. Taip nusprendėme ir mes, prisiklausę apie šiame mieste žmones ištinkantį Stendalio sindromą – keistą būseną, pasireiškiančia silpnumu kojose, galvos sukimusi ar net alpimu nuo per trumpą laiką pamatytų daugybės meno šedevrų.

Autobuse, judančiame Florencijos link, sutikome keletą smagių ir be galo šį miestą mylinčių lietuvių (!) pensininkių (!), kurios ne tik patarė, kokį maršrutą geriausia pasirinkti turint nedaug laiko (mieste praleisti galėjome penkias valandas), bet taip pat ir papasakojo apie savo nesuskaičiuojamas keliones, taip paneigdamos visus mitus apie lietuvių pensininkų niurzglumą, ligotumą ar negalėjimą nukakti toliau poliklinikos.

Pirmieji įspūdžiai ir klaidos

Įsigyję žemėlapį pamatėme, kad visos Florencijos grožybės spiečiasi senamiestyje, kuris yra pakankamai nedidelis ir jaukus, labai tinkamas tokiems greitiems turams, kaip mūsų.

Savo ekskursiją pradėjome nuo Santa Croce (Šventojo Kryžiaus) bažnyčios – iki čia mus atvežė autobusas nuo check point (vieta, kurioje sustoja ekskursiniai autobusai ir paleidžia turistus keliauti su gidu ar savarankiškai (ką mes ir pasirinkome)), be to, šio objekto neįmanoma pravažiuoti – stotelė yra tiesiai priešais bažnyčią. Keliaudami per senamiestį ratu nesunkiai apžiūrėsite visas įžymybes. Santa Croce – didelė ir grakšti gotikinė bažnyčia, kurios viduje rasite žymių viduramžių mokslininkų, menininkų antkapius (Mikelandželo, Galilėjaus, Makiavelio...), taip pat Gioto ir Donatelo freskas bei įspūdingus vitražus (tiesa, kadangi tuo metu, kai lankėmės, bažnyčia buvo remontuojama, viduje daug kas buvo uždengta, apšvietimo mažai, tad visu tuo grožiu pasidžiaugti negalėjome).

Būtent tuo metu padarėme vieną, kaip vėliau paaiškės, esminę klaidą – nesusieškojome stotelės, kurioje reikės laukti autobuso, parvešiančio mus atgal. Prielaida, kad „juk ji bus kitoje gatvės pusėje“ yra visiškai klaidinga, mat eismas senamiestyje yra vienpusis ir keliauja ratu, t.y., reikia susirasti vietą, kur autobusai jau grįžta apsukę visą ratą. Priešingu atveju teks blaškytis ir gal net nuvažiuoti ne į tą pusę. Tačiau mes, nė nepagalvoję apie tai, ramiausiai nėrėme į senamiesčio gatvelių labirintą - Via dell‘Angillara (Angillara gatve) patraukėmė link Palazzo Vecchio – viduramžių miesto rotušės. Šalia jos yra Piazza della Singoria – ko gero žymiausia Florencijos aikštė, viduramžiais buvusi miesto centru, kuriame gyvenimas virte virė.

Dabar tenai ne ką ramiau – aikštėje veikia, kavinės, restoranai, parduotuvėlės, be to, ji yra tarsi nemokama skulptūrų paroda – prie rotušės išstatytos senovinės skulptūros, tarp kurių ir Mikelandželo Dovydo skulptūros kopija (kuri, beje, taip pat yra jau ne vieno šimtmečio senumo, tad savo verte mažai nusileidžia originalui).

Tiesa, nenustebkite, jei, sumanę užkąsti kurioje iš šioje aikštėje esančių kavinių, suplosite tris kartus daugiau, nei paieškoję tolėliau – kainos čia, kaip ir prie bet kurių žymių objektų, užkeltos nesikuklinant. Netgi vaistinėje - už pleistriukų pakelį suplojome keturis eurus, tad pasigailėjome naiviai pasitikėję savo avalyne ir nepasiėmę šių dalykėlių

Visai netoli rotušės yra Uffizi galerija – čia būtina apsilankyti tiems, kas turi daugiau laiko ir trokšta pamatyti originalius Mikelandželo, Rafaelio, Botičelio, Leonardo da Vinčio darbus. Tokia proga pasitaiko išties ne kasdien, tad nieko keisto, kad prie šio muziejaus durų visada būriuojasi nemenka eilė.

Florencija visu savo grožiu

Mes, pasižvalgę po Signoria aikštę, pajudame Proconsulo gatve link Duomo aikštės, kurioje stovi Florencijos absoliučiai must see objektas – Santa Maria del Fiore katedra. Prie jos prieiname iš galo ir, dar nė nepamačius priekio, mus iš karto apstulbina jos dydis.

Eidami ratu link katedros fasado, pastebime, kaip ji iš tiesų dar aukštesnė ir platesnė, nei manėme, kas vis labiau stebina. Pagaliau pasiekę katedros priekį apstulbstame tikrąja to žodžio prasme – visas fasadas, grakščiai iškilęs aukštai dangun, verčiantis visus užversti galvas, gausiai išpuoštas prabangiu, šviesu marmuru, sukuria tokį nenusakomą lengvumo, elegancijos ir šviesos įspūdį, kad kelias minutes tiesiog stovi priblokštas, negalėdamas atitraukti akių. Šiam pastatui, ko gero, labiausiai tinka apibūdinimas dieviškas. Iš tiesų, dieviška katedra. Šalia jos rymo Kampanilės bokštas – pakilę į jį galėsite džiaugtis Florencijos panorama, jei tik įveiksite ten visuomet nusidriekusią milžinišką eilę, kuri tikrai neįkvepia taupančių laiką. Tačiau, nedidelis patarimas – dar gražesnę panoramą išvysite nuo kitoje Arno upės pusėje esančios Mikelandželo aikštės, tad nieko neprarasite ir nepakilę viršun.

Praleidę nemažai laiko prie katedros pajudami link Pitti rūmų- juos kažkada pasistatęs italų didikas, norėjęs aplenkti prabanga tuo metu Florencijoje karaliavusius Medičius, tačiau pats nesulaukė statybų pabaigos, o jo nusigyvenę vaikai, kad ir kaip tai būtų ironiška, pardavė rūmus Medičiams. Dabar šiuose rūmuose yra dailės galerija, taip pat autentiškai įrengtos itin prabangios salės ir puošnūs kambariai. Tiesa, eksterjeras didelio įspūdžio mums nepaliko.

Paklaidžioję senamiesčio gatvelėmis, atsirandame prie Ponte Vecchio – Vecchio tiltą, vedantį į kitą Arno upės pusę. Šis tiltas uždaras, su sienomis ir langais, einant gatve, net nesupranti, kad gatvė baigiasi ir prasidėjo tiltas. Jame įsikūrę nemažai juvelyrikos parduotuvėlių ir nuolat knibžda begalė žmonių.

Atsidūrę kitame krante pasiekiame Mikelandželo apžvalgos aikštelę – nors ir tenka įkopti į nemenką kalną, tačiau nė kiek to nesigailime, nes vaizdas, kuris atsiveria prieš mūsų akis, atperka viską. Užsimiršta ir nuovargis, ir alkis, ir kojų skausmas – Florencija visu savo grožiu užburia mūsų akis. Iš čia pamatysite visus aplankytus objektus, dar kartą nusistebėsite katedros ir jos kupolo dydžiu ir tikrai tikrai dar ilgai nenorėsite niekur eiti. Šioje aikštėje stovi dar viena milžiniška Dovydo kopija dar kartelį primenanti, kad esate Florencijoje.

Komplikuota kelionė atgal

Nors ir būtume galėję praleisti dar ne vieną valandą toje aikštėje, tačiau laikas buvo negailestingai pralėkęs – mūsų autobusas turėjo pajudėti už gerų 40 minučių. Taigi, ganėtinai greitai atsiradę vėl prie Santa Croce bandome susiorientuoti, kur gi mums reikia įlipti. Tačiau... viskas ne taip paprasta.

Kaip jau minėjau, eismas čia vyksta ratu ir mes tik dabar tai supratome. Kalbinome visus iš eilės italus, tačiau, o varge, nei vienas nekalbėjo angliškai. Tuomet pamėginome klausinėti vairuotojų – rezultatas lygiai tas pats. Spaudžiami laiko, galų gale įsėdome į autobusą ir pavažiavę dešimt minučių sužinojome, kad važiuojame visai ne ten – tai pavyko išsiaiškinti gestų kalba, bandant aplinkiniams pavaizduoti, kur mums iš tikrųjų reikia atsidurti. Tuo metu, kai tai supratome, iki autobuso išvykimo buvo likusios apie dešimt minučių.

Apimti nemenkos panikos iššokome iš autobuso ir nuskuodėme prie artimiausio taksi, net nebandydami nusiderėti kainos sulipome vidun, pajudėjome link tikslo ir... patekome į kamštį. Taksistas lygiai taip pat nekalbėjo angliškai, o mums liko tik tikėtis, kad jis pasielgs sąžiningai ir veš mus trumpiausiu keliu, nebandydamas išgręžti iš turistų visų jų turimų pinigėlių tąsydamas per visą miestą.

Dėkui Dievui, jis iš tiesų susimilo, ir, net ir slinkdami visiškai lėtai mašinų sangrūdoje, atvykome vėluodami visai nedaug. Autobusas, nors ir užvedęs variklį, dar stovėjo vietoje, tad spėjome paskutinę akimirką.

Lengviau atsipūtę ir nusiraminę po patirto paskutinių minučių streso pažadėjome sugrįžti į Florenciją dar kartą, turėdami daugiau laiko ir galėdami aplankyti visus muziejaus (ir garsųjį Akademijos muziejų, būtent kuriame ir laikomas tikrasis, originalusis Mikelandželo Dovydas), apeiti visus tiltus, praleisti dar daugiau laiko Mikelandželo aikštėje, paklaidžioti  žaviomis gatvelėmis ir, žinoma, išsiaiškinti viešojo transporto ypatumus.

Trumpi patarimai:

- dauguma bažnyčių ir visi muziejai yra mokami, taigi prieš važiuojant patartina išsiaiškinti kainas, darbo laiką ir pan. Taip pat, pvz., į Uffizi galeriją galima užsirezervuoti bilietus internetu, tad taip galima sutaupyti daug laiko, nes nereikės stovėti eilėje;

- pasiimkite su savimi užkandžių – gražiose aikštėse užkandžiauti daug smagiau, nei kavinėse, ir, be abejo, žymiai pigiau;

- iš anksto išsiaiškinkite autobusų maršrutus ir grafikus;

- pirkite bilietėlius, skirtus keliems važiavimams – šiek tiek susitaupo;

- gerai įsidėmėkite stotelių, kuriose jums reikės įlipti ar išlipti pavadinimus – žinant jas bent jau gestų kalba pavyks susikalbėti su vietiniais, jei prireiktų pagalbos;