Kelionės
Paslaugos
Straipsniai
Pirmą stotelė - Vokietija
Apsispręsti vykti į Vokietiją buvo lengva, nes dvejuose Vokietijos miestuose turime pažįstamų lietuvių, kurie jau kurį laiką dirba ir gyvena šioje šalyje. Ne tik akies krašteliu pamatėme, kaip gyvena vokiečiai, bet ir prisiklausėme pasakojimų apie vietinius, dar kartą pasitvirtino nuomonė apie tvarkingumą, grafiko laikymąsi. Kiek nauja buvo tai, jog nepaisant liberalumo, išsišokėliai Vokietijoje bus palydėti piktais žvilgsniais. Kiekvienuose namuose būna keletas šiukšliadėžių skirtų rūšiavimui, kartais pasimeti, iš ko pagaminta šiukšlė: plastiško popieriaus ar popierinio plastiko? Nustebino keisti liepiamieji lapeliai vyrų tualetuose: „prašome šlapintis atsisėdus!!!“.
Visgi, „tvarkingumo kultūroje“ kuriami nuostabūs dalykai. Spėjome išbandyti Vokietijos autostradas. Įvažiavus į šalį nustebino ženklas „rekomenduojamas greitis 120“. Taip, rekomenduojamas. Limito nėra. Nepasididžiavome ir išbandėme visus mašinoje esančius arklius.
Vokietija paliko gana dviprasmiška įspūdį. Iš vienos pusės ji tvarkinga ir graži, žvelgiant kitu kampu - gana nuobodi šalis, juk kartais taip malonu laužyti nusistovėjusias normas, standartus.
Kitas sustojimas - Davoso maratonas ir nakvynė arčiau žvaigždžių
Davosas, Šveicarija. Į jį vykome dėl kalnų maratono (Swiss alpine marathon), į kurį buvome užsiregistravę iš anksto. Davosas - gražus kalnų miestelis, garsus pasaulio ekonomikos forumu. Išaušus maratono dienai, kiekvienas įveikėme atitinkamai 10,9 km, 42 km ir 78 km distancijas. Finišuoti pavyko visiems.
Davose nakvojome gamtoje. Maisto ruošimas kalnų upės vandenyje šiek tiek sutrikdė mūsų sveikatą, tačiau stengėmės džiaugtis pasiektais maratono rezultatais ir su neblėstančiomis šypsenomis išskubėjome į Italiją, iki kurios buvo likę vos apie šimtą kilometrų.
Palikę didžiąją dalį jėgų, išskubėjome madų ir gendančių automobilių šalies link. Vos pajudėjus, dangus "nudžiugino" tamsiai mėlyna skylėta plėve, iš kurios po pusvalandžio pradėjo lyti. Vairuoti darėsi ne tik nekomfortiška, bet ir pavojinga. Nusprendėme sustoti ir apsinakvoti palapinėse. Palapinės iškart pasistatyti nepavyko dėl dviejų priežasčių: kuoliukai nelindo į akmeninį paviršių, vėjas ją nupūsdavo kaskart, kai tik pabandydavom galinėtis su gamtos jėgomis. Antą kartą statėme panaudodami virveles. Padėjo. Su šiltu maistu taip pat teko pavargti. Krosnelė „nenorėjo liepsnoti“, o makaronai virti... Nors labai pavargome kol sugebėjome pasigaminti pusiau išvirusių makaronų, naktis kalnuose buvo tiesiog nepakartojama. Atrodė, jog žvaigždės tiesiog ranka pasiekiamos. Nakvoti kalnuose yra vertinga dėl gaivaus kalnų oro, plataus horizonto, dėl garso, kurį sukelia kalnų viršūnes glostantis vėjas... Siūlyčiau kiekvienam bent kartą gyvenime praleisti naktį arčiau žvaigždžių.
Jei neragavai picos – Italijoje nebuvai
Negalėsi sakyt, kad lankeisi Italijoje, kol neparagausi tikros itališkos picos. Norėdami paskanauti liaupsinamo patiekalo, sustojome apylinkės didžiausiame mieste Bibbiena (užbėgant komentarams už akių, miestelio pavadinimas su picos skoniu nieko bendro neturi). Pasistatę mašiną nužingsniavome į piceriją. Joje pasitiko besišypsanti pagyvenusi padavėja ir virėjas. Išsirinkome kokių skonių šiandien norėsime paragauti. Picų kepėjas, puikiai suprasdamas šiuolaikines verslo ir komunikavimo principus, atsiradus laisvai minutei atbėgdavo parodyti iš ko daro picą, papasakodavo linksmų istorijų apie Italiją ar tiesiog nusifotografuodavo su mumis. Be abejo, prie maisto skonio prisideda ir sukuriama nuotaika.
Atnešta pica priminė chaosą: be tvarkos išdėlioti ingredientai, paplotėlio forma nepriminė apskritimo. Bet skonis buvo nepakartojimas. Picų kepėjas padarė dar viena staigmena - atnešė paragauti meliono. Taigi, picos paragavome ir kartu išmokome, kad žmonės lieka ypatingai patenkinti, jeigu padarai bent 10-20% daugiau, negu iš tavęs tikimasi.
Nakvynė skiriamojoje eismo salelėje ir kiti netikėtumai
Vakare pajudame iš Pizos. Nuvažiavę vos kelias dešimtis kilometrų, suprantame, jog Prancūzijos sienos šiandien nepasieksime (važiavome ne pačios geriausios būklės, transporto perpildytais nacionalinės reikšmės keliais). Dvi valandos iki vidurnakčio, o mes Genujoje su beveik tuščiu kuro baku. Pirmoje degalinėje kuro negavome, antroje taip pat, trečioje neveikė banko kortelių skaitytuvas. Ketvirtą pasiekę „garais“, gauname kuro už 1,75 eurų už litrą. Po ilgų klajonių Genujoje pagaliau išvažiuojame į užmiestį.
Nuostabaus grožio pakrantė, duobėtas ir labai vingiuotas kelias jūros pakrante... Nuvargę sustojome, sugebėjome tik pasitiesti miegmaišius, apie palapinių statybas nebuvo nė minties.
Ryte pabudome nuo eismo ūžesio. Šviežiomis akimis įvertinę aplinką supratome, jog miegojome skiriamojoje eismo salelėje!
Šiek tiek nustebome dėl savo nakvynės vietos, tad pasistengėme greičiau "susipakuoti" ir tęsti kelionę. Kelias buvo ir žavingas ir varginantis. Kas porą kilometrų įsikūrę miesteliai 150 kilometrų kelionę pavertė tikru išbandymu. Pradžioje dar dairėmės, bandėme įsiminti nuostabaus grožio pajūrio miestukų vaizdus, nustebti, tačiau po pusdienio velkantis automobilių sraute, visi vaizdai pasidarė vienodi ir visiškai neįdomūs.
Gerokai po pietų pasiekėme Prancūziją. Pirma stotelė - prekybos centras. Beje, kainos nelabai kandžiojosi, pvz., kilogramas geros kokybės sūrio kainavo 9,90 eurus, prancūziškas batonas 25 euro centus. Kuro litro kaina buvo apie 1,40 eur.
Po pusvalandžio pasiekėme Monaką. Automobilį pastatėme keturioliktame požeminės aikštelės aukšte (požeminių stovejimo aikštelių šioje šalyje ypatingai daug, beveik visos yra mokamos, ganėtinai brangios. Už pusdienį stovejimo sumokėjome 9 eurus).
Monakas nustebino savo eismo sąlygomis, architektūra, sutvarkyta aplinka. Žemė čia yra ypatingai brangi, todėl rasti neįvertintą, apleistą lopinėlį beveik neįmanoma misija. Pasivaikščiojome prieplauka, kur maloniai stebėjome kone „permatomame“ žydrame vandenyje žaidžiančias žuvis. Pasilepinome vietinio pliažo malonumais. Pusdienį Monake vainikavo nakvynė apžvalgos aikštelėje (Prancūzijos teritorijoje po palmėm).
Trumpas filmukas apie ilgą, varginančią, bet labai daug teigiamų emocijų suteikusią kelionę:
Pavargę, laimingi ir su įspūdžių perpildytomis galvomis pajudame į Lietuvą...
Kelionės išlaidos vienam asmeniui (važiavome trise):
1000 lt kuras
200 lt kelių mokesčiai
200 lt maistas (konservai, makaronai ir kruopos)
150 lt padanga (Alpės leido susipažinti su padangos sandara)
200 lt papildomos išlaidos
(nakvynes dažniausiai „susiveikdavom“, joms pinigų neišleidome)
Pastebėjimai ir patarimai keliaujantiems automobiliu:
Kas kelias ar keletą dienų patarčiau paskirti parą (arba dvi) poilsiui,nes kitaip kelionė automobiliu taps tikra kančia.
Per dvi su trupučiu savaites įveikėme 9600 km dienos rida kartais būdavo 800-900 kilometrų. Labai pavargom vairuoti, jei turite galimybę, neskubėkite.
Esant geroms eismo sąlygoms, geriau važiuoti nakties metu.
Miegas gryname ore dažnai yra kokybiškesnis.
Keliavimas nacionaliniais keliais suteikia daugiau informacijos apie šalį (nei vykstant autostrada)
Žmonės neturistinėse vietovėse yra daug malonesni, šiltesni ir draugiškesni.
Nuosavas transportas suteikia beribį mobilumą, galima pasiimti nemažai bagažo.
Net vykstant į pietus praverčia šiltesni rūbai.
Dujinė krosnelė – nepakeičiamas pigiojo keliavimo draugas.
Labai svarbus dalykas yra kompanija (seni, laiko patikrinti draugai – didžiulis privalumas)
Ar keliaujate į užsienį automobiliu?
