Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiTel Avivo kryptis – kol kas ne pats populiariausias variantas ilgajam savaitgaliui, bet, jei „Wizz Air“ palaikys kainų politiką, manau, turi šansų pasivyti senąją Europą. Po kelių dienų aname krašte galiu drąsiai raginti visus nebevažiuoti penktą kartą į Berlyną ar Londoną, o verčiau pamatyti kai ką galvą jaukiančiai naujo. Ir seno.
Grįžtant prie Jėzaus, tai Betliejuje (kuris, beje, šiandien yra Palestinos teritorijoje, bet patekti į jį iš Rytų Jeruzalės stoties – taip pat paprasta, kaip iš Vilniaus į Trakus) vidiniai kontrastai ir labai draugiški vietiniai lipa ant kojų nelabai gausiam turistų būriui. Nuo tikriausios Kalėdų eglutės pasaulyje iki Banksy ir jo pasekėjų, Vakarų sieną lyginančių su jau nuvirtusia berlynietiška. Nėra ko šiame bloge daugžodžiauti apie politikas ir pasirinkimus, bet minčių sukasi daug. Apie tai, kad nėra logiško atsakymo, kuri pusė teisi, ir ar išvis jos teisios, ir niekaip žmogus negali suprasti, ar bus ten kada nors šventa ramybė. Bet pamatyti savo akimis tai būtina, jau vien dėl to, kad kiek palygintum savo turistinių išlaidų, remiančių abi puses, balansą.
Naktinis gyvenimas yra labiau Tel Avive, kuris, kaip minėjau, nemiega niekada, čia laisvalaikis didelis, triukšmingas ir nelabai pigus. Kadangi savaitgaliauja Izraelis diena anksčiau nei visi kiti, didžiausi tūsai čia ketvirtadieniais. Rinkomės tarp Jamie Jones, Robert Hood ir Anja Schneider, taip pat tarp „geriausio garso regione“ ir požeminės perėjos. Pastaroji skambėjo kažkaip nepažinčiau, o dar ir Robert Hood bei visai greta namų (gyvenom prie skaniausio Tel Avivo turgaus Carmel).
„Guys, we have a rave tonight so the entrance is 80 NIS“, – draugiškai informavo mergaitė prie įėjimo, kuris yra labiau nusileidimas į jau minėtą požeminę perėją. „Pasáž“ būtent tą ir reiškia. Nei vidus, nei laukas, dieną čia valgykla, naktį – šokių aikštelė. Dar ir pašto ženklų bei kitokių senienų paroda, o ir maistas niekur nedingsta.
(nuotrauka iš čia)
Publika – nei technačiai, nei atsitiktiniai, labai mišri, bet nusiteikusi jau vos po vidurnakčio. Didysis svečias stojo tik apie antrą, iki tol savą, šokamą atmosferą pakūrinėjo du smagūs vietiniai splitpulsai. Manau, pasirinkimas buvo geras dar ir lietuviško biudžeto prasme, nes Jamie Jones vakarėlis grasinosi dvigubai didesnėmis išlaidomis, tai yra, 120 Lt už įėjimą. O vardas dar ne toks klasikinis.
Jeruzalėje pirmą vakarą nieko labai didelio neradom ir neieškojom – įdomiau buvo pasinerti į beveik absoliučią miestą užtvindžiusią šabo tylą, kurią retkarčiais drumstė tik taksistai. Šeštadienį, po kelionės į Betliejų, buvo nedidelis baras „Uganda“, stiliumi ir atmosfera balansuojantis tarp „Vietos“ ir „XI20“. „Foursquare“ rašo, kad hipsteriškiausia Jeruzalės vieta, sunku komentuoti daugiau jų neaplankius. Bet gyvas kompiuterio, gitaros ir nenusakomo instrumento trio pasirodymas buvo tikrai... kitoks.
Maistas. Negalima apie jį nekalbėti kalbant apie Izraelį, nes valgymas – viena jų sporto šakų ir religijų. Restoranų Tel Avive yra dirbančių visą parą, taip pat – visą parą siūlančių tobulus pusryčius. Jau minėjau vakarietiškų ir vietinių virtuvių įvairovę, kainos irgi arba kaip vilniečiams aukštokos, arba regioninės. Daug visko šviežio ir gausaus. Labai skanu. Nuo labai mėsos iki labai vegan. Ir kosher, ir not so much. Burgeriai gali būti visokie!
Streetartas. Labai daug! Ir man tai patinka, manau, tai neatsiejama gyvo miesto dalis. Klasikiniai graffiti, trafaretai, klijuoti piešiniai, galingi, maži, mikroskopiniai ar namo dydžio. Nuo net neperskaitant rašto ryškiai politizuotų iki „šiaip fainų“ aktualijų, aišku, ir Solomonų čia sočiai, bet jie nevargina. Palestina nemažai išlošė aplankyta Banksy, jo palikimas neša pelną iki šiol. Kažkodėl manau, kad anonimas į vietinių inicijuotą savo vardo parduotuvę ir jos apyvartą turėtų žiūrėti labai atlaidžiai.
Kalbant apie kiek ilgiau nei graffiti trunkantį meną čia irgi yra ką veikti. Mes spėjom tik į Tel Avivo meno muziejų, bet tas „tik“ labai sąlyginis. Andy Warholas ir Jean-Michel Basquiat, Picasso, Klimtas ir labai smagūs vietiniai artistai. Ketvirtadieniais įstaiga dirba net iki dešimtos vakaro, ir tai labai sveikintina. O apskritai šioje šalyje yra daugiausiai muziejų pagal gyventojų skaičių. Dar būtina paminėti ir didžiausią pasaulyje Bauhaus architektūros koncentraciją, globojamą UNESCO. Visur klaidžiojant po Tel Avivą.
Nuo trečiadienio iki sekmadienio – toks „Wizz Air“ tvarkaraštis, aišku, galima skristi ir savaitei ar net dviem, laiko ir kišenės reikalas – labai daug nepamatysi, tad norėtinų aplankyti vietų krašto žemėlapyje dar liko. Negyvoji jūra, Haifa, Nazaretas, toje pačioje Jeruzalėje mielai dar pašmirinėčiau, o ir Jordanas greta. Nors ir taip galva pailsėjo, kojos kentėjo.
Namo grįžti šįkart buvo kažkaip sunku, ypač po mielo sekmadienio ryto buvusioje vokiečių tamplierių kolonijoje, o dabar kavinaičių ir dailios architektūros gatvėje Emek Rafaim. Bet įspūdžių ir įkvėpimo – kaip po mėnesio. Jei yra galimybė, ilgai nesvarstykit, atsakau.
Daina Dubauskaitė, http://dubauskaite.lt
