Kai atrodo nebeužtenka žemės paviršiaus sėsliam gyvenimui, kai gyvenimas sudrumsčiamas karu, žmonės nepasiduoda ir dėl išgyvenimo, pasinaudoja, gyvenamosios teritorijos, žemės sluoksnio uolienomis ir susikuria namus po žeme.
Kai atrodo nebeužtenka žemės paviršiaus sėsliam gyvenimui, kai gyvenimas sudrumsčiamas karu, žmonės nepasiduoda ir dėl išgyvenimo, pasinaudoja, gyvenamosios teritorijos, žemės sluoksnio uolienomis ir susikuria namus po žeme.
Neseniai atrastas, požeminis miestas Turkijoje, Kaymakli miestelyje, netoli Kapadokijos, dar vis neatsleidė visų savo paslapčių. Archeologai, spėja daugelį faktų dėl po žeme gyvenusių žmonių. Aiškūs yra keli faktai – žmonės išskaptavo tunelius dar Bizantijos laikais, kuomet turėjo apsaugoti save nuo puolančių Musulmonų – Arabų, 780 – 1180 metais. Kuo toliau tuo požeminis miestas buvo vis labiau atrandamas ne tik kaip „urvas“, bet kaip visas miestas, kuris šios dienos žiniomis yra iki 80 metrų gylio su draugybę kambarių ir galintis sutalpinti apie 20 000 žmonių.
Turistai leidžiami apžiūrėti dalį požeminio miesto iki 18 metrų po žeme, tačiau to pakanka susidaryti įspūdžiui apie gyvenamas erdves, mažus tunelius, kurių ne visi koridoriai yra patogūs, keletą jų gali reikti net eiti keturiomis, nes jie yra siauri ir maži. Kaip spėjama istorikų ir archeologų, ten buvo ir bažnyčios koplytėlė, virtuvės kambariai, miegamieji ir net vyninė. Taip pat ten stūkso du didžiuliai kelių metrų skersmens akmens ratilai – durys. Jos buvo reikalingos, esant pavojui: jos užridenamos ant praėjimo, o atidaryti galima tik iš vienos pusės arba įkišus kokį stagarą į vidury esančią ratilo skylę, išstumti duris lauk.
Žmonės susikūrė tokias išgyvenimo sąlygas, kad galėtų išgyventi po žeme net pusę metų - turėjo ir vėdinimo angą, maisto atsargų prisiruošdavo, kad pakaktų visam laikotarpiui. Tačiau be dienos šviesos, visad būnant beveik uždaroje patalpoje neįmanoma išlikti visiškai sveikiems. Tarp jų pradėjo skleistis ligos, dėl nusilpusio imuniteto, dėl per mažai gaunamų vitaminų iš gamtos – nes gyvenimas vyko tik tarp uolienų ir šaltų akmenų.
Požeminis miestas buvo dar kartą atrastas naudojimui įsiveržus Osmanų imperijai. Urvai buvo naudojami iki 1923 metų. Po to kai Turkija tapo respublika, požeminis miestas liko nebenaudojamas ir tebuvo atrastas vėl 1963 metais. Šiai dienai kviečia turistus aplankyti miestą ir įsivaizduoti save gyvenantį požeminiame mieste.
Vaidilė Taučikaitė