Keliautoja Eglė dalinasi įspūdžiais iš Slovakijos: pailsėti nuo rūpesčių ir darbų kalnuose – nuostabu!

Šią vasarą teko lankytis Slovakijoje. Tai buvo pirma ne mūsų pačių susiorganizuota kelionė. Mes mėgstame važiuoti savo sudarytu maršrutu, sustoti ten kur norisi, kur gražūs vaizdai ar sumąstome išsimaudyti ežere ir panašiai. Šiuo atveju pasirinkome neilgą, jau suplanuotą, iki smulkmenų sustyguotą kelionę. Žinot, kas labiausiai patiko? Ogi tai, kad buvome visur vedžiojami, pamokyti ką ir kur pirkti, kaip kalbėti. Tai buvo visiškai kitokia patirtis, nei ta, prie kurios buvome įpratę. Bet apie viską nuo pradžių!

Ilgai teko įkalbinėti savo antrąją pusę, kad reikia važiuoti į Slovakiją. Kai pavyko, pradėjome ruoštis. Kadangi iš visų pažįstamų buvome ne pirmieji, kurie pasirinko šį maršrutą, įdėmiai išklausėme jau ten buvusiųjų patarimų. Būtinai pasiimti šiltų rūbų, neperšlampamas striukes, pirštines, nes nežinia kada kalnuose užeis lietus, ar papūs toks žvarbus vėjas, jog būtinai prireiks pirštinių. Viską taip ir darėme, prisidėjome kalnus rūbų, tačiau, reikia paminėti, kad vykome rugpjūčio mėnesį, ir Slovakijoje mus pasitiko šiltas, malonus oras.

Prieš tai atlaikę ilgą kelionę autobuse per visą Lenkiją, išlipus prie Dunajeco upės, kuria turėjome plaukti plaustais, sėstis vėl ant kieto suolo nebuvo taip malonu. Visgi viską atpirko gražūs vaizdai, nauji potyriai ir, kaip jau minėjau, geras oras. Už kiekvieno upės posūkio pasirodydavo vis gražesni, vis įdomesni kalnai, o kur dar upės krantu prabėgantis mažas lapiukas, privertęs visus plauste džiūgauti tarsi mažus vaikus! Atplaukus į galinę stotelę, mus pasitiko fotografai siūlantys nuotraukas (fotografavo kai plaukėme upe) ir maža suvenyrų krautuvėlė, privertusi nustebti. Joje buvo prekiaujama be galo pigiu alumi. Tokiu pigiu, kad man, nemėgstančiai alaus, nepavyko atsispirti! Alus buvo ne tik pigus, bet ir skanus. Ėjome link autobuso, besimėgaudami alumi ir vaizdais, pasiekėme gidės užsakytą vietinę kavinukę kurioje labai keistai papietavome. Užsisakius jautienos kepsnį, gavau kažką panašaus į virtą liežuvį, patiektą kartu su gruzdintomis bulvytėmis, ryžiais ir, mums neįprastai, mažai daržovių. Kaip teko vėliau patirti, visur kavinėse patiekiama išskirtinai mažai daržovių.

Po sočių pietų, vėlgi, gidė nuvedė į mažą krautuvėlę, kurioje buvo prekiaujama alkoholiu, ir kurioje apsipirko kone visas mūsų autobusas. Gėrimai, pasirodo, šioje gausiai lankomoje vietoje, buvo patys pigiausi (beje, tą mums sakė ir pažįstami, prieš kelionę). Vėliau laukė neilga kelionė iki mūsų pensiono. Įsikūrę, atsikvėpę, išskubėjome pasivaikščioti po miestelį, kuriame apsistojome. Nustebome, kad radome vos dvi krautuvėles ir nesuskaičiuojamą galybę restoranų ir viešbučių. Grįžę į pensioną, buvom tokie nuvargę, kad nieko beveik neaptarę griuvom miegoti, nes ryte laukė ankstyvi pusryčiai ir kelionė į urvus bei kalnus.

Po pusryčių, sotūs ir laimingi patraukėme į Belianska stalaktitų ir stalagmitų urvus. Mums, nebuvusiems jokioje panašioje vietoje, įspūdis buvo neapsakomas. Tikrai verta bent kartą pamatyti! Po urvų vykome į kalnus ir kopėme į „Predne Solisko“ viršūnę. Kaip jau rašiau pačioje pradžioje, visi pažįstami mums labai rekomendavo pasiimti šiltų rūbų, pirštines, neperšlampamas striukes. Ką apsirengėme, ką susigrūdome į kuprines ir pradėjome savo žygį. Lipi lipi ir galo nesimato! O žmonių... lyg Kaziuko mugėje. Bet visi draugiški, ir ranką paduos, ir patars kur geriau kopti, ir pasakys, kad dar iki viršūnės pusė kelio liko, nors atrodo, kad jau visai čia pat. O tos kuprinės kuo toliau, tuo labiau vis sunkesnės. Kai galų gale uždusę ir suprakaitavę užkopėme, supratome tik vieną – visi patarėjai buvo šimtą kartų neteisūs, reikėjo apsivilkti šortus, lengvą maikutę ir pasiimti daug vandens, bei BŪTINAI kremą nuo saulės, apie kurio įsidėjimą minčių net nebuvo. Kol nusileidom nuo viršūnės žemyn, pečiai ir rankos degė ryškiai raudona spalva, lyg būčiau dvi dienas gulėjusi Nidos pliaže... Bet, grįžtant prie patyrimų, užkopus – nerealu. Daugiau nėra ką pasakyti. Tokia kalnų didybė, toks grožis, tokia ramybė apima! Va čia ir supratom, kad šis mūsų kalnas pirmas, bet tikrai ne paskutinis. Vakare mūsų laukė vakarienė Koliboje bei nacionalinio gėrimo „Tatranskij Čaj“ ragavimas. Vakarienė buvo linksma, skani, bet vėl be daržovių. Vėlai vakare, su dainomis grįžome į savo pensioną ir kritome miegoti.

Paskutinę dieną mūsų laukė pusryčiai, gidės prie autobuso iškviestas sūrio pardavėjas ir kelionė į kitus kalnus – Aukštuosius Tatrus. Šį kartą kopti nereikėjo, įrengti keltuvai užkėlė iki pačio viršaus. Pasikėlus vaizdai buvo dar įspūdingesni, dar gražesni, dar labiau gniaužiantys kvapą. Ėjome siauru takeliu ir mėgavomės! Dar didesnį įspūdį padarė tai, kad pamatėme gidės nupasakotą kalnų ožiuką. Nors ir toli, nors tik vieną, bet pamatėme! Su vyru nusprendėme, kad jei dar kada čia atvyksime, su keltuvu kelsimės dar aukščiau, nes šį kartą tiesiog nebeliko laiko. Apžavėti kalnų didybės ir grožio, nusileidę žemyn, su visu autobusu patraukėme link „Vrbovo“ terminio vandens baseino. Čia reikia nusiteikti, kad bus be galo daug žmonių, kad vanduo vietomis smirdės, kad tai ne šiaip baseinas, o daug įvairių baseinų su nesuskaičiuojamu kiekiu turistų. Ar jis patiko? Negalime pasakyti taip, bet ir, kad nepatiko nepasakysime. Aplankyti vieną kartą – įdomu.

Po maudynių mūsų laukė ilga kelionė namo, su pilna įspūdžių galva. Pakeliui dar stojome Krokuvoje, bet ją apžiūrėti per valandą, tiesiog neįmanoma. Todėl į Krokuvą dar būtinai sugrįšime ir ne valandai, o visam savaitgaliui!

Kas patiko kelionėje? Absoliučiai viskas. Žmogui, pavargusiam nuo rūpesčių ir darbų, atsigauti kalnuose – nuostabu! O kur dar tai, jog apie nieką nereikia galvoti! Viskas padaryta, sukramtyta ir pateikta ant lėkštelės. Kur eiti, kur ir ką pirkti, ką pamatyti. Ar rekomenduočiau? Visomis keturiomis – taip. Visi draugai, dar nebuvę šioje kelionėje žino, kad verta važiuoti ir kai kurie netgi planuoja kitąmet vykti.

Tai viena įdomesnių mūsų kelionių. Prisiminimai gyvuos dar ilgai.

Teksto autorė: Eglė Pečiulienė