Keliautoja Miglė dalinasi įspūdžiais iš Maroko: nuotykiai paslaptingoje Sacharos dykumoje

Ne paslaptis, jog Marokas, o konkrečiau buvusi sostinė Marakešas bei aplinkiniai miestai, tokie kaip Savira (Essaouira) ar Šefšauenas, jau tapo daugelio keliautojų kryptimi dėl savo unikalumo. Tačiau aš pasidalinsiu istorija apie labai konkrečią patirtį – išvyką į Sacharos dykumą! Taip pat pateiksiu keletą patarimų, susijusių su Maroku. ??

Visų pirma, apie Sacharą ir nuotykius ten! Jei sugalvojote vykti į Sacharą, interneto platybėse rasite tikrai ne vieną ekskursijų organizatorių. Jie visi yra daugmaž vienodi tiek kainų, tiek aptarnavimo atžvilgiu. Ekskursijų tipai yra įvairūs: nuo vos dviejų dienų kelionės iki trijų, keturių ar netgi savaitės dykumoje. Apie detales neišsiplėsiu, nes šiuo atveju mano tikslas yra perteikti įspūdį bei sužadinti norą ten nuvykti! Kadangi į Maroką vykome labai didelė kompanija (apie 12 žmonių), visi su skirtingais poreikiais, o ir pačios kelionės tipas buvo šiek tiek kitoks – trumpos ekskursijos ir daugiausia vakarėliai „pool parties“ bei saulės vonios privačioje viloje, į Sacharą pirmam kartui nusprendėme vykti vos dviem dienom bei mažesnėje grupelėje – drąsuolė aš ir šeši vaikinai.

Kelionės dieną teko keltis labai anksti, paryčiais apie 5 val. Laukė labai ilgas, maždaug 8 valandų kelias iki miestelio pavadinimu Zagora, nuo kur ir prasidėjo nuotykis Sacharoje. Tai yra pats dykumos kraštas ir pati pradžia, jeigu vyktumėte ne vienai dienai, o ilgesniam laikui, keliautumėte dar ilgiau (maždaug dvi dienas) į pačią Sacharos gilumą, kur smėlio kopos būtų dar didesnės ir įspūdingesnės. Taigi kelionė iki dykumos tikrai ilga, beveik visa diena automobilyje, tačiau nereikėtų nusiminti – labai verta dairytis pro langą dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, įmanoma, jog pamatysite labai daug autentiškų vietų, o Maroko kaimelių gyvenimą bei vietinių kultūrą: mes pravažiavome bent porą turgaviečių, kur ankstyvą rytą vyko pats veiksmas, patikėkite pamačiau pačių įvairiausių vaizdų, kai kurie iš jų buvo itin nemalonūs: nuo valkataujančių vaikų iki visiškai negailestingai į furgonėlį tiesiog mėtomų ožkų ir avių... žodžiu, keliaujant – pro langą tikra Afrika. Antras dalykas šiek tiek pozityvesnis – tai gamtos grožis ir įvairovė. Aš likau labai nustebinta kaip per 8 kelionės valandas stipriai keitėsi vaizdai: nuo lygumų, karšto asfalto ir sausakimšų gyvenviečių, iki žalių žalių kalvų su kriokliais, kur auga įvairiausios gėrybės ir nematyti augalai, iki smėlėtos dykumos kur tik akys mato… Tiesa sakant kelias, bent jau man, tikrai neprailgo, nes tai buvo viena įdomiausių kelionių automobiliu.

O pusiaukelėje laukė tikra atrakcija. Kiek mačiau, visi kelionių organizatoriai per pietus stoja toje pačioje vietoje – įspūdingoje gyvenvietėje, mieste-tvirtovėje Ait Benhadu, kuri driekiasi istoriniame karavanų kelyje iš Sacharos į Marakešą. Seniausi pastatai gyvenvietėje stūkso dar nuo XVII amžiaus! Tvirtovė yra įtraukta ir į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą bei yra pastatyta tik iš molio ir medienos. Pasistačius autobusiuką mus palydėjo iki ne itin sraunios Uarzazato upės. Visgi, jei nori nesušlapęs pasiekti senovinę gyvenvietę, reikia pereiti per į vandenį sumestus maišus. Pradedant eiti, iškart prisistatė būrys vietinių vaikų, kurie nori nenori čiumpa tau už rankos ir labai noriai bei įnirtingai padeda tau pereiti per upę, tiesa, už šią pagalbą, kaip nebūtų keista, jie tiesia rankeles ir prašo atlygio. Mus pasitiko vietinis gidas, kuris tikrai gerai kalbėjo angliškai ir pasakojo itin įdomią istoriją apie statinį, kurį lankėme. Ekskursija buvo labai įtraukianti, o truko ji apie valandą. Beje, gavome progą tiesiogine to žodžio prasme įeiti į vietinių gyventojų namus ir pasižiūrėti kaip jie gyvena, mat nors dauguma miesto-tvirtovės gyventojų yra persikėlę į labiau šiuolaikinius namus kitoje upės pusėje, keletas šeimų vis dar gyvena tvirtovėje. Pripažinsiu, buvo šiek tiek keista ir nejauku brautis į svetimus namus ir žiūrėti į vietinių buitį.

Nors serialas„Sostų karai“ jau baigėsi, pasinaudosiu proga tai paminėti. Sukluskite visi gerbėjai – vietovėje ir pastate, kur vyko ekskursija, vyko šio žymiojo serialo filmavimas. Tikrai nežinau, kurių tiksliai scenų (gėda pripažinti, nesu mačiusi nei vienos „Sostų karų“ serijos), tačiau tikras gerbėjas, manau, pažintų vietas. Tvirtovėje buvo filmuota galybė kitų filmų, tokių kaip „Gladiatorius“, „Mumija“, „Jėzus iš Nazareto“ ir t.t.

Po pažinties su gyvenviete, pietavome restorane, visai čia pat. Vienintelis minusas tai, jog po ekskursijos turėjome susimokėti gidui! Visų pirma, tai mums buvo staigmena ir nors mokestis juokingai mažas (vos keli eurai), tačiau yra ganėtinai nemalonu, kai sužinai, jog turi papildomai susimokėti už ekskursiją, kurios nesitikėjai. Tikrai buvo verta, na bet kas liečia pinigus, tokie jau tie marokiečiai.

Antras dalykas, dauguma mūsų nesitikėjo, kad už kažką reikės susimokėti (juk viskas neva buvo įskaičiuota į kelionės kainą), tad kai kurie iš mūsų netgi neturėjo smulkių grynųjų pinigų. Taigi, davusi gidui stambią kupiurą ir pareikalavusi grąžos (mat šis tikėjosi, kad viską paliksiu kaip arbatpinigius), staiga itin malonus gidas tapo susiraukęs ir ironiškas. Na, bet vėlgi – tokia jau ta kultūra.

Taigi, po ekskursijos keliavome link dykumos. Beveik prieš pat saulėlydį atvykome į vietą, kur mūsų laukė jau paruošti kupranugariai (vairuotojas tiesiogine to žodžio prasme paleido mus greitkelyje, prie dykumos krašto, kur ši prasideda). Nieko nelaukę sėdome ant kupranugarių su visa savo manta (tad verta turėti kuo mažiau daiktų) ir, besileidžiant saulei, jojome dykuma. Jojimas trunka apie 40–50min., bet praėjus vos 10 min., turiu pripažinti, nebuvo labai komfortiška. Pasiekę tikslą, vietą netoli mūsų stovyklavietės, turėjome dar dešimtį minučių pasigrožėti saulėlydžiu bei pasidaryti keletą nuotraukų atminimui. Saulėlydis, švelnus vėjelis, smėlis kur tik dairaisi ir malonus nuovargis – apima tikra magija! Tiesa, gidas minėjo, jog mums tikrai pasisekė, mat dykumoje oras gali būti visoks – kai kurie keliautojai patiria smėlio audrą ir nemato to magiško saulėlydžio (ką jau čia saulėlydžio, kai per smėlio audrą matai vos kelis metrus į priekį), na, bet kokiu atveju, įdomūs įspūdžiai garantuoti.

Iškart po saulėlydžio pėsčiomis ėjome iki stovyklavietės, kuri iš pirmo žvilgsnio pasirodė neįtikėtinai primityvi ir paprasta – tikra egzotika. Viduryje jau degė laužas, aplink buvo maždaug 10–15 kambarių. Net nežinau koks tinkamas išsireiškimas turėtų būti kambariams, kur miegojome… tai maža patalpa su keturiomis plonytėmis sienomis, viduje kilimas ir dvi paprastutės lovos, elektra taip pat yra – viena lempa, na ir žinoma stogas virš galvos – lyg didelė palapinė. Beje sąlygos yra daug geresnės nei įsivaizdavau jas būsiančias dykumoje – turėjome ir elektrą, ir patalpą dušams su karštu vandeniu. Pasidėję daiktus keliavome vakarienės į bendrą patalpą, kuri panaši į minėtuosius kambarius, tik žymiai didesnė. Ten visi (įskaitant ir dešimtį turistų atkeliavusių su kitomis grupėmis) valgėme vakarienę – pilnas aptarnavimas, na ir žinoma vakarienei – tradicinis tadžinas.

Po vakarienės visi keliavome prie laužo, kur dar gerą valandą vyko vietinių programa. Šie grojo būgnais (djembe), kitais tradiciniais instrumentais bei atliko afro dainas. Taigi, laužo šviesa ir afro muzika – štai toks neeilinis vakarėlis vyko dykumoje! Esant norui, galima prisijungti ir šokti, šėlti pagal muziką, galima mokytis groti ritmą būgnu kartu su vietinio pagalba, bendrauti su kitais keliautojais (turėjau galimybę pabendrauti su senukų porele, kurie dykumoje gyveno ir keliavo jau savaitę bei per dieną nukakdavo kelias dešimtis kilometrų dykuma!), arba tiesiog mėgautis muzika ir visiškai unikaliu vakaru. Po tokio vakarėlio dauguma keliavo miegoti, tačiau mes nusprendėme, kad nuotykių negana, norisi pasigrožėti žvaigždėtu dangumi, kuris dykumoje atrodo neįtikėtinai arti.

Tad gavę leidimą iš stovyklos vadovo, šiek tiek paėjome toliau nuo stovyklos ir užkopėme ant kopų viršunės. Čia suvoki dykumos galybę – labai labai toli matėsi vienas miestelis, keletas žiburėlių, mūsų stovyklavietės apačioje beveik nesimatė, aplink tamsu tamsu, tokia tamsa, jog vargiai įžiūri žmones šalia. Kadangi nėra jokios šviesos taršos, žvaigždės kaip ant delno, o dangus atrodė neįtikėtinai arti, na o smėlis… Smėlis itin minkštas ir įšilęs kaip patalai. Mes žiūrėjome į žvaigždžių lietų, kuris buvo kaip niekad ryškus, kai kurios krentančios žvaigždės apšvietė dangų bei paliko ilgą uodegą už savęs, o mes atvirai reiškėme nuostabą ir negalėjome užčiaupti žandikaulių, kurie savaime atsiviepė iš nuostabos. Tuo metu, visiškai besimėgaudama akimirka, aš tik svarsčiau, koks gi jausmas turėtų būti esant visiškai vidury dykumos, kur aplink nematai nieko, nei vieno miesto tolumoje, kur kopos yra dar didesnės ir įspūdingesnės... Tiesa, čia žvaigždžių lietaus stebėjimą nutraukė mums nutikęs baugus nuotykis.

Tai tikrai keista, bet staiga pastebėjau, jog šiek tiek žemiau nei esam mes, vaikšto arabas, apsigobęs veidą skara bei su drabužiais iki žemės (na lyg nieko keisto, visi vietiniai ten taip atrodo). Mes jį sekėme akimis, nes pasirodė šiek tiek keista, kad jis vienas, atrodo be tikslo, vaikšto po dykumą. Ir vos už poros minučių, pasukau galvą į dešinę ir vos negavau širdies smūgio – prie pat, vos keli metrai nuo mūsų stovėjo kitas, taip pat apsirengęs arabas, šis murmėjo kažką sau po nosimi ir atrodė kažko ieškantis smėlyje. Jau darėsi nejauku ne tik man, bet ir visai mūsų kompanijai. Šis vietinis priėjo prie mūsų, persimetė keliais žodžiais ir vėl dingo lyg į niekur. Žemai vaikštė arabas, darėsi keista, nes mes supratom vieną faktą – neįmanoma kad vienas ir tas pats žmogus taip greitai vaikščiotų aplink mus po šias aukštas kopas. Suvokėme – jų yra ne vienas ir jų tikslai tikrai nebuvo aiškūs. Beje, atrodė, jog jie tikrai ne mūsiškiai, nes turbanų spalva buvo tamsi (skirtingai negu mūsų stovyklos vadovų – balta). Vos spėjus apie tai pagalvoti vienas iš mūsų pašvietė telefonu į apačią ir vos negavau antro širdies smūgio – kitas arabas greitai kopė tiesiai į mus! Daugiau klausimų nebeliko, visi sutartinai pakilom ir pasileidom bėgte nuo kalno į stovyklavietę. Dar keletą minučių bandėme atgauti kvapą ir svarstėme, kas tai galėjo būti. Tie arabai, vienas po kito atsirandantys lyg iš niekur ir greit išnykstantys. Nesvarbu koks buvo jų tikslas, faktas vienas – buvo tikrai labai nejauku, tad kam rizikuoti. Primenu, kad buvau viena su šešiais vaikinais ir galiu pasakyti – jie ne juokais išsigando, tad tikrai neperdedu. Nenorėjome kelti per didelio triukšmo stovyklavietėje bei prižadinti kitų keliautojų, tad patraukėme į savo kambarius. Tiesa, dar pajuokavau, jog tikiuosi atsimerkusi nepamatysiu šalia stovinčio arabo tamsiu gobtuvu.

Kitą rytą vėl teko keltis labai anksti, dar prietemoje, nes paskutinė atrakcija – tai saulėtekis dykumoje, kuris beje savo grožiu ne ką nusileidžia saulėlydžiui. Taigi, anksti atsikėlę dar padarėme gerą rytinę kardio treniruotę, nes kopėme į labai aukštą smėlio kopą, kur matėsi kylanti saulė. Užkopėme pačiu laiku – tai bene gražiausias mano matytas saulėtekis, kai lėtai saulė kyla iš už oranžinių smėlio kalvų ir tarsi budina žemę. Visiška ramybė, netgi susikaupimas ir rimtis apėmė mus. Ir nei vienas nebešnekėjo, tiesiog žiūrėjo, kol saulė pakilo aukštai. Po saulėtekio leidomės į stovyklavietę, kur susikrovėme daiktus, vėl sėdome ant kupranugarių ir keliavome iki kelio, kur mūsų jau laukė vairuotojas.

Atsisveikinome su dykuma ir keliavome tiesiai namo. Jūs paklausite, ar buvo verta dėl kelių valandų belstis kažin kur, visą dieną pirmyn ir visą dieną atgal? Tikrai taip, ir pakartočiau tai dar kelias dešimtis kartų. Tai buvo neapsakoma patirtis, kurios metu supranti kiek mažai žmogui reikia. Su primityviais patogumais, jokio ryšio (nesitikėkite dykumoje aptikti bevielio interneto ar gero ryšio), tik gamta gamta gamta. Ir viskas. Atrodo nieko per daug įspūdingo, bet iš tikrųjų jautiesi, kad turi tiek daug… Ir tokia pilnatvė apima tave, trukanti dar kelias dienas. Jei vykstate į Maroką, aplankyti Sacharą būtina, tikrai. Sėdėdami paskutinį vakarą prie vakarienės stalo, savo kompanijoje turėjome pasakyti, kas iš kelionės Maroke įstrigo labiausiai. Ir mes visi sutartinai vienas po kito, kurie buvome Sacharoje, linksėjome galvas: „Dykuma. Tai tiesiog buvo kažkas…. kažkas tokio, nenupasakojamo“. Žinojau tik viena, kad grįšiu į Sacharą ir tikrai kelioms dienoms, gal netgi savaitei.

Trys trumpi patarimai:

Saugumas
Kaip visada kalbų yra visokių, tačiau mano įspūdis toks – Maroke jaučiausi saugiau negu Marselyje. Taip, vietiniai kartais įkyriai derasi, primygtinai kviečia užeiti į savo restoraną, siūlo prekes, tačiau jei nevaikštai po keistas vietas ir turi galvą ant pečių, nei vieną akimirką nemačiau pagrindo, kodėl turėčiau jaustis nesaugi. Na, neskaitant įvykio dykumoje – bet vėlgi, juk buvau su šešiais vaikinais, kas galėjo nutikti.

Maistas
Tradiciniai marokietiški patiekalai – tadžinas ir kuskusas. Tiesą pasakius tikrai labai skanu, bet maždaug šie du patiekalai visur ir vyrauja, tad tadžiną valgėme pusryčiams, pietums ir vakarienei. Paskutines tris kelionės dienas ir dar grįžusi keletą dienų turėjau tikrai labai didelių problemų su skrandžiu ir virškinimu, tad kad ir kaip atrodys sunku, nes ant kiekvieno kampo tik tadžinas tadžinas, stenkitės paįvairinti maistą arba kaip ir aš niekada daugiau negalėsit net pažiūrėti į tą pusę.

Bendravimo kultūra
Tiems, kas lankėsi Egipte, kultūra nenustebins. Tačiau, jei nesi susidūręs su arabų kultūra, pravers keletas dalykų: priimtina derėtis ir netgi labai, tačiau neperženkite ribos. Esu ne kartą susidūrusi su situacija, kai po pusvalandžio derybų, galiausiai akivaizdžiai nusiperki daiktą pas konkurentą ar nemandagiai atsisakai paslaugų ir tada atsiduri situacijoje, kuomet tave garsiai ir pasitelkiant įvairius gestus kolioja svetima kalba – tikrai nemalonu. Apskritai arabai yra neįtikėtinai svetingi ir šilti žmonės, tokio svetingumo ir rūpesčio, kokio sulaukėme viloje niekur niekada nepatyriau. Kaip ir minėjau mūsų „pool parties“ šiek tiek nusiaubė vilą ir pabaigoje buvo gėdą už tokį neišpasakytą svetingumą atsidėkoti vandališku elgesiu. Tad nors turistai Afrikos šalyse turi daug privilegijų, manau esame įpareigoti jausti daugiau atsakomybės. Esame svečiai ir turime jausti tam tikras ribas: derėkimės, bet geriau nesileiskim į kalbas, jei iš tikrųjų niekas mūsų nedomina bei vertinkim vietinių draugiškumą, svetingumą.

Teksto autorė: Miglė Kalendaitė