Keliautoja Neringa dalinasi įspūdžiais iš Lisabonos ir Azorų

Pirma stotelė – Lisabona

Portugalija – labai graži ir įdomi šalis, nors ir nėra baisiai populiari kelionės kryptis, kaip jos kaimynės. Kadangi mes prieš keliolika metų keliavome visa pakrante nuo Porto ir Faro, Portugaliją visai pažįstam, tad šiemet nutarėm niekur nesiblaškyti, tiesiog atsifestivalinti Lisabonoje ir paskui iš karto pūsti į Azorus.

Apie Lisaboną labai trumpai. Tai labai gražus ir kompaktiškas miestas, labai patogus keliauti, netgi savaitgalio kelionei, nors skrydis iš Vilniaus trunka 4,5 valandos. Oro uostas beveik miesto centre, vos keli kilometrai nuo senamiesčio („Bolt“ arba „Uber“ kainuoja 6-8 EUR). Mieste geras susisiekimas metro, važinėja tramvajus, pilna tuktukų.

Patogiausia gyventi centre arba netoli jo, nes tuomet beveik viską galima pasiekti pėsčiomis, tik reikia turėti omeny, kad Lisabona išsidėsčiusi ant daugybės kalvų, tad beveik visos gatvelės bus „kreivos“ – tai į kalną, tai nuo kalno, čia daug gana stačių ir ilgų laiptų, užtat daug ir panoraminių apžvalgos aikštelių, nuo kurių galima miestą apžiūrėti iš aukštai.

Be visų pagrindinių aplankyti aikščių, pilių ir bažnyčių, kurių čia nevardinsiu, smagiausia tiesiog klaidžioti ir grožėtis siauromis senamiesčio Alfama gatvelėmis, stebėti žmones, užsukti į kokį jaukų tapų bariuką ar restoranėlį, kurių tikrai daug (galiu parekomenduoti stilingą „Tapas bar 52“, dėl smagios atmosferos, restoraną „Maria Catita“, dėl gero maisto ir aptarnavimo, restoraną „Marisqueira do Lis“, dėl galybės jūros gėrybių, beje, čia galima rasti ir percebes).

Smagiausias dalykas ir miesto simbolis Lisabonoje – senoviniai tramvajaus traukinukai, kuriais net nebūtina važiuoti, jie tiesiog labai gražiai atrodo, kai pravažiuoja. O dar visas Lisabonos senamiesčio grindinys išklotas tomis mažytėmis plytelėmis, jomis dekoruoti ir namai.

Dar įdomu apsilankyti atokiau nuo centro esančiame „LF Factory“ rajonėlyje, kur rasite meno galerijas, įdomesnes krautuvėles, kavines ir restoranus. O išreklamuotas turgus „Time Out Market“ pasirodė labai nefaina turistinė vieta, tai sprukom iš ten kuo greičiau.

Lisabonoje pasilikome 5 dienoms dėl „MEO Kalorama“ festivalio. Festivalis vyko miesto „Bela Vista“ parke, kuris yra pusiaukelėje tarp oro uosto ir miesto centro. Viešbutį išsirinkome taip pat pakeliui, tik jau netoli centro ir keli kilometrai nuo festivalio vietos.

Viešbučiai ir butai Lisabonoje pasirodė gana brangūs, atsižvelgiant į tai, kad čia pigus transportas, maistas, restoranai. Pats festivalis vyko tris dienas, pasirodė pagrindinės žvaigždės: „Massive Attack“, Sam Smith, „Jungle“ ir daugelis kitų. Puiki festivalio atmosfera, o parko lokacija labai tinkama tokiam renginiui – parkas didelis, iš aukštesnių jo vietų netgi matosi miesto panorama.

Iš Lisabonos į Azorus

Kaip minėjau anksčiau, apie Azorų salas svajojau keletą metų. Labai įdomu buvo jas pamatyti, palyginti su prieš keletą metų aplankyta Madeira, įsitikinti, kodėl jos vadinamos „Europos Havajais“ arba „šiltesne Islandija“. Ir aš šiek tiek nusivyliau.

Turiu patikslinti, kad Azorų salyną sudaro 9 salos, išsidėsčiusios net 650 km atstumu, o mes buvome tik pačioje didžiausioje – São Miguel. Aš São Miguel lyginau su Madeira, ir man Madeira daug kur pirmauja. Gali būti, kad mano lūkesčiai buvo per daug dideli, buvau susidariusi nuomonę, kad Azorai labiau laukiniai, labiau egzotiniai ir dar žalesni (o gal esmė tame, kad Madeiroje buvome pavasarį, kai viskas sodru ir vešlu, o čia – rugsėjo pradžioje, kai gamta jau peržydėjusi ir lengvai padžiūvusi). Bet tai nepaneigia fakto, kad Azorai labai gražūs ir juos būtina pamatyti!

São Miguel – nedidelė sala, vos 64 km ilgio ir 8–14 km pločio, bet kitos Azorų salos dar mažesnės. Nors saloje atstumai nedideli, bet ne visur yra greitkelis, o ir tas labai vingiuotas, tad į vakarinę salos dalį iš sostinės gali tekti važiuoti beveik porą valandų.

Nenormalus kiekis hortenzijų, ne tik gražiausi takai ar miestai jomis apsodinti, bet beveik visos pakelės, keliai ir net greitkelis. Rugsėjo pradžioje dauguma jų jau peržydėję ir tik įsivaizduoti galiu, kaip „kosmiškai“ viskas mėlynuoja birželį. Kita vertus, toks kiekis žydinčių hortenzijų salą paverčia ne laukine, o labiau „dekoruota“, gal mane šiek tiek ir nuvylė, kad ta gamta nėra labai laukinė, jos daug „pasodinta“. Dar be hortenzijų visur auga tokios didelės geltonos gėlės milžiniškais žaliais lapais (radau jų pavadinimą – „kahili ginger“ arba imbierinė lelija).

Vietinis kraštovaizdis kartais labai primena ir lietuvišką kaimą – daug pievų su besiganančiomis karvėmis, daug kukurūzų laukų, javų ir dažnai sutiksi važiuojantį traktoriuką, tad tai tikrai ne vien ugnikalnių ir egzotinių augalų, bet ir žemės ūkio šalis.

Sostinė ir didžiausias miestas

Kad sala kaimiška, matosi jau sostinėje – Ponta Delgadoje. Ji – labiau didelis kaimas, negu miestas. Senamiestis jaukus ir nedidelis, aikštė, bažnyčia, krantinė su keliais didesniais viešbučiais, uostas. Labai įdomios bažnyčios visoje saloje, niekur nesu mačiusi tokiais keistais spalvotais raštais išpuoštų ir išmargintų jų fasadų.

Visą kelionės laiką mes gyvenome Ponta Delgadoje, tik trijose skirtingose vietose, nes sostinėje – patogiausia. Beje, šioje saloje būstų su baseinu pasiūla labai maža ir šiaip būstai gana kuklūs ir brangūs, tad norint gyventi įdomiau, teks gerokai paplušėti ieškant. Jeigu apartamentuose nėra baseino, bet jo pasiilgsite, tiek Ponta Delgadoje, tiek Ribeira Grande, tiek Lagoa tiesiog ant vandenyno kranto yra įkurti vieši lauko baseinai su dušais, persirengimo kambariais (už simbolinį kelių eurų įėjimo mokestį).

O salos vakaruose šalia Mosteiros kaimuko rasite Caneiros natūralius baseinus, susiformavusius vandenyno pakrantėje natūraliai, iš įtekančio šilto terminių šaltinių vandens ir vandenyno bangų. Tik šiuose natūraliuose baseinuose reikėtų turėti vandens batus dėl aštraus akmenuoto dugno.

Neabejotinai smagiausias paplūdimys saloje – Santa Barbara. Tikras bangletininkų rojus! Švarus, smėlėtas, pilnas bangletininkų ir jiems prijaučiančių. Kiek kartų čia buvome, visada buvo didelės bangos, ir netgi sakyčiau gana pavojingos, pilnam maudymosi malonumui pajausti pakanka įbristi iki kelių.

Dar mums patiko šalia esantis Monte Verde paplūdimys – jie abu visai prie pat Ribeira Grande miestuko salos šiaurėje, bet kartu ir vos keliolika minučių automobiliu nuo sotinės.

Nors saloje per dieną oras gali pasikeisti kelis kartus, visgi klimatas čia tikrai tobulas. Temperatūra labai komfortiška, oras „minkštas“, dieną apie 25 laipsnius šilumos, naktimis gal apie 20 laipsnių. Ilgesnių drabužių nei karto neprireikė (išskyrus plaukiant į vandenyną).

Skaičiau, kad čia visada šilčiau, nei rodo termometrai, dėl šalia tekančios Golfo srovės. Po nakties kartais būdavo palyta, bet visada vienodai šilta. Kelis kartus nulijo ir dieną, bet tas lietus labiau panašus į gaivinančią dulksną. Ir nors debesų horizonte būna beveik visada, bet jie labai greitai dingsta ir vėl atsiranda. Po keleto dienų pripratome, kad apie orą čia galvoti net nereikia – jis visada puikus.

Populiariausia salos vieta

Pati populiariausia salos vieta, kurios turbūt nepraleidžia nei vienas atvykėlis – Sete Cidades. Tai didžiulė ugnikalnio kaldera su joje susiformavusiais ežerais, kurių pagrindiniai du – Lagoa Azul (mėlynasis) ir Lagoa Verde (žaliasis). Šie ežerai yra tarsi salos vizitinė kortelė – populiariausias vaizdas „Google“ paieškose ir ant Azorų atvirukų.

Apačioje, šalia tilto, jungiančio šiuos du ežerus, yra tokio paties pavadinimo Sete Cidades kaimas, bet gerokai įspūdingesni vaizdai iš aukštai, nuo kalderos viršūnės, žygiuojant žygio takais, kurių saloje yra daug (tik nelabai aiškiai sužymėtų), arba nuo apžvalgos aikštelių.

Populiariausios aikštelės čia – Vista do Rei ir Grota do Inferno. Mes žygiavome aukštai kalderos viršūnėje vingiuojančiu PR03 SMI taku, prasidedančiu nuo Vista do Rei (šio tako minusas, kad jis linijinis, tad teks grįžti tuo pačiu taku atgal). Beje, prie šios apžvalgos aikštelės yra didelis apleistas viešbutis „Monte Palace“, kuris pritraukia daugybę turistų.

Vista do Rei aikštelė turbūt pati populiariausia saloje, nes atvažiuoti galima prie pat jos, todėl čia galima sutikti ir turistinių autobusų. Norint pasiekti aikštelę Grota do Inferno, reikės nuo autombilio paeiti apie 1,2 km. Čia irgi sutiksite turistų, bet truputį mažiau, užtat vaizdas tikrai fantastiškas.

Sete Cidades kalderoje yra ir daugiau ežerų. Lagoa do Canario praeisite žygiuodami link Grota do Inferno, o kitus ežerus matysite nuo aikštelės viršūnės.

Dar tą pačią dieną galima apvažiuoti ir vakarinę pakrantę. Jau mano paminėtas Mosteiros – mažas žvejų kaimelis, traukiantis dėl nuostabaus saulėlydžio ir Caneiros natūralių šilto vandens baseinų, susidariusių vandenyno pakrantėje. Čia maudytis šiltame vandenyne leidžiantis saulei gali būti labai smagu. Dar stabtelėjome pakeliui Ponta do Escalvado apžvalgos aikštelėje su įspūdingais vandenyno ir pakrantės skardžių vaizdais.

Pasidalink įspūdžiais iš kelionės ir gauk Makaliaus dovanų kuponą!

Žavingi miesteliai ir arbatos planatacijos

Kaip minėjau, saloje yra daug vietų su kunkuliuojančiais termo šaltiniais, bet daugiausiai visokių vulkaninių versmių turbūt yra aplink Furnas. Šioje įspūdingo dydžio Furnas ugnikalnio kalderoje yra Furnas miestelis, beje, ypatingai gražus. Jau leidžiantis link miestelio nustembi, kiek daug čia visko žaliuoja ir žydi... Bet labiausiai jis garsus dėl kunkuliuojančių karštų versmių ir rūkstančių fumarolėmių, šalia miestelio esančiu ežeru, kurį būtina apeiti PRC06 SMI taku, ir keletu išpuoselėtų gamtos parkų su egzotiškais augalais ir termo baseinais.

PRC06 SMI takas vingiuoja kalderos apačioje lygia ežero pakrante, todėl labai lengvas, bet dėl besikeičiančio kraštovaizdžio ir visai įdomių dalykų pakeliui (pavyzdžiui, Nossa Senhora das Vitórias koplyčia ir kt.) yra vertas jūsų kojų.

Visą Furnas kalderą iš aukštai galima pamatyti iš keleto apžvalgos aikštelių, kurias rasite internete arba kelio ženkluose. Mes pakilome iki aikštelės Lombo dos Milhos kaip tik tuo metu, kai išlindo vaivorykštė – vaizdas buvo fantastiškas.

Furnas taip pat yra garsus savo tradiciniu patiekalu, kurį privaloma visiems paragauti – cozido. Tai tradicinis troškinys iš daug įvairių mėsų ir daržovių, troškintas daug valandų po žeme fumarolėse, todėl turintis išskirtinį „dujų“ poskonį. Nepasakyčiau, kad cozido ypatingai skanus, toks sotus ir riebokas patiekalas, mums dviems paragavimui netgi užteko vienos porcijos, bet paragauti verta.

Dar čia galima paragauti maçaroca de milho – kukurūzų burbuolių panardintų furmarolėse arba bolos lêvedos – mielinių pyragėlių, tokių lyg blynas, lyg duona, lyg saldu, lyg ir ne, bet mums visai patiko.

Keliaujant į Furnas ar vakarinę salos dalį ne kartą pravažiavome Plantações de Chá Gorreana – vieninteles arbatos planatacijas Europoje. Dėl tinkamo klimato čia daugybę metų auginama arbata, pagal senas šeimos tradicijas perduodamas iš kartos į kartą. Plantacijose galima pasivaikščioti takais tarp arbatos eilių, o paskui terasoje išgerti arbatos arba kokios žolelių trauktinės (jos saloje irgi labai populiarios). Taip pat čia vyksta arbatos degustacijos, yra nedidelis muziejus.

Salos pietuose yra labai žavus žvejų miestelis Vila Franca do Campo (pirmoji salos sostinė), turintis įdomų senamiestį, po kurį reikia pasivaikščioti. Miestelis garsus virš jo esančia Ermida de Nossa Senhora da Paz koplyčia, tikrai įspūdingai atrodančia iš išorės ir vos 1 km nuo kranto atstumu esančia salele Vila Franca do Campo. Ši sala iš paukščio skrydžio atrodo labai įspūdingai, nes yra besiformuojančio ugnikalnio viršūnė – kraterio dalis, su natūraliu baseinu viduje. Į salą galima plaukti laiveliu, bet manau ten nepamatytume nieko įspūdingo, kaip ir nuo kranto – visas įspūdis vaizduose iš lėktuvo arba drono.

Delfinų ir banginių stebėjimas

Dar viena būtina pramoga Azoruose – išvyka laivu į vandenyną stebėti delfinų ir banginių. Nors skamba kažkaip neįtikinamai, mums pavyko pamatyti ir banginį, tiksliau jo purškiamus vandens fontanus, nugarą ir pliaukštelėjimą uodega, ir delfinus – net tris būrius. Toliau nuo kranto delfinus stebėjome labiau po vandeniu, vos iškišančius nosį ar peleką, bet grįžtant link kranto mus lydėjo visas delfinų būrys, šokinėjo aplink valtį iš visų pusių.

Mes vykome su jūrų biologais mažesne greitaeige valtimi, galima plaukti ir didesniu turistiniu laivu. Abiem atvejais šio sezono kaina – 65 EUR (yra trys skirtingos kompanijos plukdančios iš Ponta Delgados uosto). Nors tokios pramogos siūlomos ir kitose Atlanto vandenyno salose, man tai buvo pirmas kartas, kai mačiau delfinus atvirame vandenyne. Tikrai rekomenduoju, įspūdis garantuotas!

Kuo daugiau pamatyti keliaujant pėsčiomis

Mano pagrindinis tikslas São Miguel buvo kuo daugiau išvaikščioti takų, pamatant įspūdingos augmenijos salos miškus, kalnus, skardžius ir krioklius.

Centrinėje salos dalyje netoli Ribeira Grande miesto, o tiksliau nuo Termas das Caldeiras, prasideda takas PRC29 SMI, vedantis link įspūdingo Salto do Cabrito krioklio. Iki pat šio krioklio galima atvykti ir automobiliu, bet aš rekomenduoju jokiu būdu to nedaryti, o ateiti taku ir būtinai iš hidroelektrinės pusės. Kadangi takas nelabai sužymėtas, mes gerokai paklaidžiojome, kol sutikti miško darbininkai pasakė, kur eiti. Pasiekus tikslą, vaizdai atėmė žadą.

Nusileidus žemyn prie krioklio baseino galima pailsėti ar išsimaudyti. Nors krioklys yra gana įspūdingo 40 m aukščio, tačiau visas jo smagumas ne iš apačios, o gerokai didesnį įspūdį paliko tas atėjimas taku virš krioklio. Beje, čia galima išbandyti ir kanjoningą (gaila, mes per vėlai tai supratome), tad teks sugrįžti kitam kartui.

Į pietrytinę salos dalį teks važiuoti gerokai ilgiau – kelias labai gražus, bet labai vingiuotas. Žvejų kaimelyje Provação išgėrėme kavos su vietiniu desertu Fofas de Povoação (toks azorietiškas ekleras). Toliau stabtelėjome apžvalgos aikštelėje Miradouro do Pôr-do-Sol su daug įrengtų vietų iškyloms, kiek pavažiavus – aikštelėje Pico dos Bodes su 360 laipsnių panoraminiu vaizdu, kur įrengta medinė konstrukcija, skirta banginių stebėjimui.

Dienos tikslas buvo Faial da Terra kaimelis, kur prasideda PR11 SMI takas, vedantis iki labai įspūdingo Salto do Prego krioklio (arba dar toliau iki krioklio Salto do Cagarrão), grįžtantis pro apleistą autentišką Sanguinho kaimelį. Šis takas tikrai labai įspūdingas ir turi gana stačių „purvinų“ atkarpų (būtinai turėkite gerus neperšlampamus žygio batus), bet gamta aplink ypatingai vešli, visi šlaitai apaugę.

Važiuojant namo dar užsukome į Ribeira Quente, atrodytų niekuo neįspūdingą mažą žvejų kaimelį, garsų savo tamsaus smėlio Fogo paplūdimiu su ypatingai šiltu vandeniu dėl įtekančių povandeninių hidroterminių šaltinių. Vanduo tikrai buvo šiltas, bet kadangi be jokių bangų, tai to malonumo mažiau. Daug įspūdingesnis man pasirodė atvažiavimas iki Ribeira Quente nusukus nuo pagrindinio kelio – čia kelias vingiuoja siauro tarpeklio apačioje apsuptas stačių uolų, tarp įspūdingų vešlių augalų šlaituose!

Šiaurės rytinėje dalyje yra aukščiausias salos taškas 1103 m. aukščio Pico da Vara. Jo apylinkėse irgi įspūdinga gamta, yra sudėtingesnis takas, kuriuo eiti reikia leidimų, be to, dar skaičiau, kad jis uždarytas ir kažkas tvarkoma, tai šitą praleidom. Sudomino keli takai su kriokliais, esantys kiek arčiau.

Pirmiausiai atvykome į labai gražų iš nuotraukų Ribeira dos Caldeirões parką ir, mano nusivylimui, čia buvo pats turistiškiausias taškas – daugybė mašinų ir autobusų. Pats parkas tai visai ne laukinis, kaip įsivaizdavau, o tiesiog parku paverstas miškas ir slėnis apsodintas daugybe žydinčių hortenzijų ir kitų augalų, su asfaltuotais takeliais, tilteliais, kavine ir suvenyrų parduotuve. Nors jeigu Ribeira dos Caldeirões krioklį iškirptume iš konteksto, turbūt būtų vienas įspūdingiausių šioje saloje.

Rekomenduoju praėjus krioklį paeiti takeliu gilyn į mišką, kur rasite mažesnį krioklį, laukinę gamtą, o mes dar sutikome ir kanjojingo grupę besileidžiančią nuo šio krioklio. Kaip supratome, čia vienas populiariausių kanjoningo takų. Kadangi čia „susisukome“ greitai, toliau atvykome link Poço Azul – mėlynojo šulinio. Pats šulinys – toks mažas labai skaidraus žalsvai mėlyno vandens baseinas, irgi nelabai įspūdingas, bet iki jo veda labai gražus takas su aplink įspūdinga gamta. Nuo šio tako galima pasukti ir toliau žygiuoti iki Salto da Farinha krioklio, bet mes nusprendėme grįžti į miestelį, pavažiuoti ir iki krioklio žygiuoti iš kitos pusės.

Čia žygiavimas prasideda aukštai nuo panoraminės aikštelės, esančios vandenyno pakrantėje ant stačios uolos, reikia leistis žemyn vingiuotu keliuku, o paskui per įrengtas stovyklavietes ir tiltelius vėlgi įspūdinga gamta pasiekiame Salto da Farinha krioklį. Tik vienas minusas – rugsėjo pradžioje šitas krioklys beveik visai išdžiūvęs, čiurlena tokia „dušo“ srovė (kiek domėjausi po kelionės, visi mūsų matyti kriokliai pavasarį būna keliskart sraunesni). Bet tai grožio nesugadina, nes uolos tikrai įspūdingos ir stačios, krioklys čia krenta iš 40 m aukščio. Visgi kitą kartą į Azorus būtinai skrisim pavasarį.

Azorų virtuvė

Labai noriu pagirti ir azoriečių virtuvę, kuri nedaug skiriasi nuo portugališkos. Jau minėjau daugybę jūros gėrybių ir žuvų, taip pat ir nematytų kitur. Kai kurių net nedrąsu ragauti, visokie gyviai, augantys ant pakrantės uolų ar laivų dugno. Sala didžiuojasi savo tunu, moliuskais almechas, „nagučiais“ percebes ir kt.

Desertui populiarieji pastel de natas, kaip ir žemyninėje dalyje, taip pat čia populiarūs įvairiausi pudingai, kurių po vakarienės gali pasiūlyti net keliolika rūšių. Salos pasididžiavimas – ananasai. Čia vienintelė vieta Europoje, kur jie auginami (šiltnamiuose). Azoruose ananasai tikrai ypatingo skonio, labai saldūs. Jie skiriasi nuo atvežtinių – yra mažesni ir dvigubai ar net trigubai brangesni, bet tikrai verti paragauti. Beje, juos pateikia ne tik desertui – kraujinės dešros su anansu yra labai populiarus užkandis restoranuose. Net jeigu skamba keistai, patikėkit, labai skanu. Ananasą grilinome ir šalia mėsų.

Galiu parekomenduoti sostinės restoraną „Açores Grill“, kur galima užsisakyti vietinių mėsų rinkinį ir čia pat restorane tiesiog ant stalo grilinti pagal savo skonį. Azorai garsūs savo jautiena – niekur nesu valgiusi tokių gerų steikų. Steiko paragauti privaloma restorane „Asociação Agrícola“ – čia iš salos ūkininkų atvežami geriausios kokybės vietiniai produktai. Nors bijojome, kad čia bus populiari turistinė vieta, nes visi jį rekomenduoja ir restoranas tikrai didelis, bet patikėkit, nustebsit, kaip čia viskas gerai. Ir vynų pasirinkimas begalinis.

Pasidalink įspūdžiais iš kelionės ir gauk Makaliaus dovanų kuponą!

Dar toks įdomesnis restoranas sotinės centre „A Tasca“ – čia galima rasti ir mėsos, ir žuvies, visas azorietiškas meniu. Jūros gėrybes dar valgėme užrekomenduotame „Cais 20“, bet aš jo negaliu rekomenduoti, ir „Restaurante Mariserra” – šis gal truputį gerenis.

Apie tradicinį cozido troškinį, kukurūzų burbuoles maçaroca de milho ir duoną-bandeles bolos lêvedos jau rašiau prie Furnas įžymybių. Apie čia auginamą arbatą – prie Plantações de Chá Gorreana. Dar nepaminėjau, kad be vyno (vynuogynais garsi Azorų sala Pico) čia labai mėgstami įvairūs likeriukai iš vietinių egzotinių vaisių ar uogų, taip pat ir iš mano anksčiau minėtų anansų.

Azorų maistu galėčiau maitintis visą gyvenimą, tik daržovių iš kažkur atsivežčiau, nes portugalai nevalgo daug daržovių. Bet patikėkite, Jūsų kelionė bus ne tik akims įspūdinga, bet ir skrandžiui.

Pabaigai galiu pridurti, kad nors esame aplankę nemažai vietų ir šalių, ne apie visas norisi, o ir yra ką įdomaus parašyti, ko nebūtum kitur perskaitęs. Esame išmaišę visas didžiausias ir žinomiausias Europos salas, ir su Azorais savo grožiu niekas arti nestovi (nebent Madeira). Tad jeigu Jūs svajojate apie turistų nenumindžiotą egzotiką ir dar Europos ribose, nedvejodami ieškokite bilietų į Azorus. Šimtaprocentinė rekomendacija gamtos, žygių ir gero maisto mylėtojams!

Nuotraukų ir teksto autorė: Neringa Vanagė