Keliautoja Rimantė dalinasi įspūdžiais: nenugludintas Balkanų deimantas – Albanija

Kelis dešimtmečius nuo likusios Europos izoliuota Albanija tikriausiai nėra pati populiariausia lietuvių atostogų kryptis. Net pats „Google“ paieškos laukelyje įvedus „Albaniją“, siūlo pataisyti į „Alaniją“. Visgi ši, pagal plotą beveik du kartus už Lietuvą mažesnė valstybė išties turi kuo nustebinti atvyksusius.

Nori keliauti į Albaniją ir Tu?

Kelionės pradžia – skrydis į Albaniją

Mes Balkanų gražuolę atradome praėjusiais metais. Kol draugai ir pažįstami klausinėjo, ar nebijojome, mes buvome įsitikinę, kad čia dar tikrai sugrįšime. Tiesa, nors Albanijos viešbučiai siūlo „viskas įskaičiuota“ pasirinkimą, tokios aukštos aptarnavimo kokybės, kokią siūlo Turkijos apgyvendinimo įstaigos, nesitikėkite. Apskritai, ši šalis labiau sužavės ne poilsiautojus, o keliautojus. Tuos, kuriems po atostogų reikia pailsėti.

Šiuo metu į Albaniją tiesioginių reguliarių skrydžių nėra. Tačiau greitai ir patogiai ją pasiekti galima keltu iš Korfu salos, taip pat įsigijus lėktuvo bilietą ar kelionių paketą iš kelionių organizatorių. Mes pasirinkome paskutinį variantą, o šalį nusprendėme pažinti nuomotu automobiliu.

Ką pamatyti Albanijoje?

Pirmą dieną, išsimiegoję po naktinio skrydžio, nusprendėme apsidairyti miestelyje, kuriame buvome apsistoję. Golemas – tai nedidelis pajūrio miestelis, įsikūręs keliolikos kilometrų atstumu nuo Duresio uostamiesčio. Keletą valandų pasivaikščioję miestelio promenada, radome daug kavinių ir šiltą jūrą. Kadangi savaitę gulėti prie jūros labiau prilygtų kančiai, o ne atostogoms, apsidžiaugėme, jog esame rezervavę automobilį ir jau kitą dieną leidomės į kelią.

Pirmas mūsų kelionės tikslas – Bovilla ežeras ir panorama, nuo kurios atsiveria nuostabūs vaizdai. Tiesa, kelias Bovilla link – neasfaltuotas ir vingiuotas, tad čia Jums pravers aukštesnis automobilis. Norint pamatyti panoramą, reikės susimokėti simbolinį 1 Eur mokestį, visgi vaizdai čia neįkainojami.

Pasigrožėję gamta, pailsėję ir pasidarę gražių nuotraukų, keliaujame į senovinį Krujos miestą, garsėjantį savo istorinėmis įžymybėmis. Sakoma, kad Krujos miestelis apgyvendintas dar akmens amžiuje. Čia yra išlikusi dar Viduramžius menanti pilis, to laikmečio dvasią palaiko ir senovinis turgus, kuriame galima nusipirkti ir albaniškų lauktuvių.

Miestelis išties unikalus, bet mes į Albaniją atvykome dėl gamtos, tad kitas mūsų tikslas – Dajti kalnas, įsikūręs maždaug pusantros valandos kelio nuo Krujos. Keltuvais pakilome į kiek daugiau nei 1,5 km aukštį, kur mūsų laukė vakarinė panorama į Tiranos apylinkes. Čia taip pat galima pavalgyti, užimti vaikus pramogomis. Leisdamiesi žemyn dar pasigrožėjome panoraminiais vaizdais ir prieš saulėlydį grįžtome atgal į Golemą.

Trečią kelionės dieną keliavome į Theth, kur mūsų laukė kalnai. Anksčiau susisiekimas su Theth miesteliu buvo kur kas sudėtingesnis, tačiau dabar kelias, nepaisant serpantinų, puikus. Kelionė iš Golemo – netrumpa, tačiau dėl lydinčių vaizdų, trys valandos kelyje neprailgsta. Kalnų miestelis siūlo daugybę žygių maršrutų. Populiariausias – žygis iš Theth į Valbona. Padarę didžiausią kelionės klaidą – nepasilikę nakvynei, mes pasirinkome paklaidžioti trumpesniais takais, pėsčiomis keliavome krioklio link. Vėliau paupiu grįžome į slėnį ir kalnus palikome, kol neužklupo tamsa.

Pasidalink įspūdžiais iš kelionės ir gauk Makaliaus dovanų kuponą!

Kita diena kiek lėtesnė. Aplankėme Beračio miestelį ir Osumni kanjoną. Nors įvairiose kelionių grupėse Beratis rekomanduojamas, kaip „must“ objektas, mūsų jis pernelyg nesužavėjo. Nusivylėme ir Osumni kanjonu, kurio vanduo birželio pradžioje dar buvo purvinas. Grįždami į viešbutį padarėme išvadą, jog nuvažiuotas atstumas neatpirko mūsų lūkesčių, bet, kaip sakoma, kiek žmonių – tiek ir nuomonių, tad Beratį aplankyti verta vien dėl to, kad susidaryti savąją.

Kitą dieną mūsų laukė Šiaurės Albanijos perlas – Komani ežeras. Kadangi automobilio savininkas mus perspėjo, jog dėl prastos kelio būklės automobiliu vykti į prieplauką neleidžia draudimo sąlygos, automobilį palikome Škoderyje. Ten mūsų laukė iš anksto užsakytas pervežimas ir turas po ežerą valtimis.

Grožėtis šio Albanijos perlo vaizdais galite ir iš kelto, tačiau, pasirinkę turą valtimis, turėsite galimybę nuplaukti į Europos Tailandu vadinamą Lumi i Shales. Tiesa, maudytis čia turbūt išdrįsta tik drąsiausi – upės vanduo ledinis, bet kelionė verta kėlimosi su saule bei praleistų pusryčių. Beje, dėl jų nesijaudinkite, Lumi i Shales įlankoje alkį bent kiek galėsite numalšinti čia įsikūrusiose kavinukėse.

Nemiegoję, pavargę ir per dieną išalkę grįžome į viešbutį, bet mums dar labai norėjosi pamatyti gabalėlį pietinės Albanijos. Deja, dėl laiko stokos Sarande, Ksamil ir kitus populiarius objektus palikome kitam kartui, o paskutinę dieną patraukėme į Gijokaster. Aplankėme pilį, nuo kurios atsiveria kalnų vaizdai bei įdomus miestelio senamiestis.

Jei reikėtų rinktis iš visų aplankytų miestelių, Gijokaster mums patiko labiausiai. Nors, apskritai, darome išvadą, kad į Albaniją reikia važiuoti ne dėl senamiesčių, o dėl gamtos. Kadangi kelias nuo Golemo iki Gijokasters – ilgas (apie 186 km, daugiau nei 2 valandos automobiliu), ištyrinėję Gijokaster pilį ir senamiestį, grįžome atgal į šiaurę. Turėdami laiko, porai valandų užsukome į Duresio uostamiestį, o paskutinę dieną tradiciškai praleidome poilsiaudami prie jūros.

Albanija – kontrastų šalis

Albanija vis dar apipinta įvairiais mitais ir stereotipais. Vagių ir kitų nusikalstamo pasaulio veikėjų tikriausiai yra, kaip ir bet kur kitur, tačiau Albanija yra gana saugi šalis turistams. Iš tiesų vietiniai žmonės yra be galo draugiški ir paslaugūs. Tuo įsitikinome ir savo trumpos kelionės metu.

Deja, nors nemažą Albanijos teritoriją užima įspūdingi kalnai, šiukšlių čia taip pat netrūksta. Skurdas čia taip pat didelis ir pastebimas. Nusiteikite, išmaldos prašančių žmonių galite sutikti visur – ir mieste, ir važiuojamoje kelio dalyje. Kai šalyje vyrauja žemas pragyvenimo lygis, apie gyvūnų gerovę kalbėti tikriausiai neverta, tačiau galime nuraminti – benamiai šunys nėra agresyvūs.

Eismo kultūros čia taip pat truputį stinga. Dažnai tekdavo vadovautis taisykle: „Kas pirmesnis, tas gudresnis“, tačiau situacija nėra nevaldoma.

Visgi net ir patirtas kultūrinis šoka nesutrukdė iš kelionės parsivežti geriausių įspūdžių. Priešingai – tai buvo tarsi papildomi kelionės pipiriukai, tad ir lagaminus išsikrovėme su minimis, jog būtinai čia dar sugrįšime.

 Teksto ir nuotraukų autorė: Rimantė Jančauskaitė