Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiKelionės – nauja patirtis, nauji įspūdžiai ir nepamirštami prisiminimai. Dar visai neseniai buvau standartinis lietuvis. Keliones į Palangą, Druskininkus ar kitą kurortinį Lietuvos miestą įsivaizdavau kaip turiningą laiko leidimą. Tačiau šie metai buvo kitokie – pamačiau platesnį pasaulį ir pradėjau pats planuotis keliones. Bet šis straipsnis ne apie tai. Paskutinė kelionė kurioje buvau išskirtinė tuo, kad nuvykau ten, kur svajoja nuvykti dauguma tautiečių.
Istorija prasidėjo likus mėnesiui iki Naujųjų metų. Radęs puikų pasiūlymą skrydžiui į Las Vegasą (250 € pirmyn ir atgal), nusprendžiau pasinaudoti atsiradusia proga. Taigi – Jungtinės Amerikos Valstijos, daugumos lietuvių ir kitų žmonių svajonių kraštas. Turbūt buvau vienas iš tų žmonių, kuriuos ši šalis labiausiai žavėjo tik dėl dydžio ir naujų nuotykių. Esu keliavęs po daugelį Europos valstybių, todėl tai buvo labai puikus kultūrų, miestų, gamtos ir kitų pramogų palyginimas. Visada sakiau, kad Europa yra labai įvairi ir tikrai viena verčiausių dėmesio vietų, kurioje į vieną katilą susimaišo didelis kultūrų skirtumas, istorija, menas, bei kitos įdomybės. Taigi pažiūrėkime, kaip sekėsi kitapus Atlanto…
Skridau iš Lietuvos į Rygą, iš kurios, tik nuskridęs į Stokholmą, pajudėjau Amerikos link. Lėktuvas buvo kitoks: esu pratęs Europoje skristi su „Wizz Air“, „Airbaltic“ ar „Ryanair“ oro linijomis. Jų lėktuvai pasižymi mažomis sėdynėmis, siaurais praėjimais, o šis lėktuvas buvo kitoks. Didžiulis, 9 vietos kiekvienoje eilėje, išmanieji ekranai ant priešais esančios sėdynės galinės pusės bei išmanus automatiškai užtemstantis langas. Taigi išvykęs iš namų Vilniuje apie 4 valandą ryto, iš oro uosto Las Vegase išėjau 24 valandą Lietuvos laiku. Kelionė su persėdimais truko beveik 20 valandų. Perėjus patikros punktus (galvojau, kad patekti į Ameriką bus sunkiau, bet viskas truko ne ilgiau nei 5 minutes) ir gavus antspaudą pase, laukiamajame pasitiko lošimų automatai, kurių niekur kitur oro uostuose nepamatysi. Štai ir „Welcome to America“ ženklas, pasitinkantis kiekvieną atvykusįjį.
Išėjęs iš oro uosto nuvykau į mašinų nuomos punktą ir pasiėmiau rezervuotą mašiną. Nuomai skirtos mašinos – puikios, visos su automatinėmis pavarų dėžėmis. Ši – ne išimtis. „Hyundai Elantra“ su vos poros šimtų mylių kilometražu, praktiškai iš salono. Automobilis visos kelionės metu nenuvylė, o ir nuoma buvo nebrangi: už 10 dienų sumokėjau vos 245 €.
Pirmos dienos nuotykiai baigėsi maisto prekių parduotuvėje, kadangi pirma pasitaikiusi parduotuvė buvo „Whole foods“, apsipirkau joje. Kainos apstulbino – sveriama vištienos krūtinėlė - 16 €/kg. Teko pirkti visą vištą, kad kaina būtų padoresnė. Na, o kitą dieną sužinojau, kad tai viena brangiausių maisto prekių parduotuvių Amerikoje.
Pirmasis rytas Amerikoje prasidėjo labai anksti, apie 5 valandą ryto vietos laiku. Nebegalėjau daugiau miegoti dėl laiko skirtumo, kuris atsirado pasikeitus laiko juostoms. Tai leido visos kelionės metu anksti gultis ir anksti keltis. Kadangi apsigyvenau pas vietinius, jie supažindino su prekybos centrų sistema, todėl maistą pirkdavau „Walmart“ prekybos centre. Šis prekybos centras didelis, bet jo vidus priminė Lietuvoje esančias kaimo parduotuves. Seni šaldytuvai, jokios tvarkos ir t. t. Nustebino tai, kad amerikiečiai mėgsta apsipirkti tik kartą per savaitę, todėl viskas parduodama didesniais kiekiais. Jeigu nori nusipirkti skardinę „Coca Cola“ ar 400 g vištienos, norimo produkto arba nerasi, arba teks mokėti labai daug. Pavyzdžiui „Coca Cola“ 2 l butelio kaina 1 doleris, o 4 butelių kaina svyruoja nuo 2 iki 3 dolerių. Šioje šalyje labai skatinimas vartotojiškumas, esi priverstas pirkti daug, nors dažniausiai tau to nereikia. Atvykus iš Europos, kurioje turi laisvę rinktis perkamą kiekį, tai man pasirodė kaip suvaržymas. Kitas labai svarbus dalykas daugumai keliautojų užsienio šalyse – vietinis telefono ryšys. Mano dideliam nustebimui, telefono ryšys nebuvo toks pigus kaip tikėjausi ir toli gražu ne puikus. Daugumoje vietų neveikė arba veikė labai prastai. Už ryšio kortelę, kurią aktyvuoti užtruko pusvalandį, sumokėjau 25 dolerius. Už šią sumą mėnesiui suteikiama 200 min JAV, 500 žinučių JAV, bei 200 MB duomenų. Pastarasis buvo pats svarbiausias visos kelionės metu, nes reikėjo palaikyti ryšį su Lietuvoje likusiais draugais, artimaisiais bei tvarkyti verslo reikalus. Patarimas keliaujantiems: atsisiųskite „Offline map“ programėlę, kuri neveikiant internetui puikiai veiks įsijungus vietovės rėžimą.
Grįžęs į kelią, nuo Las Vegaso pajudėjau San diego link. Kadangi miestas buvo gan toli, dar būdamas Lietuvoje suplanavau sustojimą Palm Desert mieste. Pirmasis išsukimas link pasirinkto taško buvo „Mojave national preserve“.
Įdomus pojūtis važiuoti geru keliu, kuriame nė gyvos dvasios, o aplink – vien akmenuotos dykumos. Gera važiuoti žiemą, kai temperatūra nepakyla aukščiau 20 laipsnių. Šiltas oras leido ne kartą sustoti ir pasigrožėti išskirtine gamta, kurios niekur Europoje nepamatysi.
Pravažiavęs šį rezervatą pajudėjau vieno Nacionalinio parko link. Vizito Amerikoje metu planavau įsigyti Nacionalinių parkų metinę narystę, kuri kainuoja 80 dolerių metams. Atvykus prie Nacionalinio parko „Joshua tree national park“ įvažiavimo sužinojau, kad tai vienintelis parkas už kurį reikės mokėti, iš visų mano norimų aplankyti. Įvažiavimas kainavo 20 dolerių. Parkas buvo didžiulis, suteikiantis galimybę pamatyti išskirtinę gamtą, kraštovaizdžius bei augmeniją. Didžiausią įspūdį paliko įvairūs kalnai, kurie buvo lyg smėlio pilys.
Žmonėms mėgstantiems kopinėti, tai puiki vieta save išbandyti. Viena iš tikslų vykstant į šį parką, buvo pamatyti didžiausius medžius pasaulyje. Vėliau supratau, kad žodžio „medis“ pavartojimas pavadinime, dar nereiškia, kad pamatysi didžiausius medžius. Toliau vykstant link Palm Desert, užsukau į vieną išparduotuvių, kadangi buvau girdėjęs apie žemiausias kainas ir didžiausius išpardavimus. O po valandos vaikščiojimo „Desert hills premium outlet“ išparduotuvėje, nieko pigaus ir nepamačiau. Žmonių pilna, eilės sporto prekių parduotuvėse milžiniškos, o kainos dar didesnės. Kur matyta, kad sportiniai „Nike“ sportbačiai kainuotų virš 200 €, o su nuolaida – 100 €. Lietuvoje net nereikia laukti nuolaidų, kad rastum panašių pasiūlymų. Vėliau supratau, kad tai daugiau akių dūmimas, nei tikros akcijos.
Kitą dieną pasiekiau San Diegą. Pakeliui buvau sustabdytas policijos pareigūno. Pasisekė – pamatęs, kad tai turistinis žygis, pareigūnas įspėjo ir paleido (20 mylių greičio viršijimas gali kainuoti ir iki 400 dolerių). San Diegas – miestas prie pat Meksikos sienos. Dar neįvažiavus į miestą kraštovaizdis ėmė keistis. Dykumos pavirto žaliais laukais, išdygo apelsinų, citrinų ir kitų tropinių vaismedžiai. Pirmas sustojimas mieste įvyko prie sienos su Meksika. Tolumoje plėvesavo didžiulė Meksikos vėliava. Tikrai įspūdingas jausmas, atrodo, kad ten už sienos verda visai kitoks gyvenimas.
Kitos dienos rytą pradėjau įdomiausią kelionės dalį. Kadangi turėjau „San Diego Go card“, kuri leidžia patekti į įvairias vietas mieste, suplanavau per dieną aplankyti daug įvairių muziejų. Aplankiau šiuos muziejus: Air and Space Museum, Automotive Museum, San diego hall of Champions, Japanese Friendship Garden, Mingel International Museum, Museum of Man, Museum of Art, Natural History Museum. Visus muziejus aplankyti truko ne ilgiau nei 4 valandas, kas, palyginus su Europos muziejais, atrodė juokingai trumpai. Įėjimas į visus šiuos muziejus be kortelės asmeniui kainuoja 91,5 dolerių. Palyginus tai, ką pamatai – labai brangu. Tai buvo prasčiausi muziejai, kuriuose esu buvęs keliaudamas po pasaulį. Neslėpsiu, nuotraukoje pateiktas muziejaus eksponatas labai sudomino, tačiau muziejaus bilieto kaina buvo visiškai neadekvati – 9 doleriai.
Paskutinis dienos taškas buvo zoologijos sodas, pakankamai didelis ir tikrai įdomus. Tai puiki galimybė susipažinti su gyvūnais iš visų pasaulio kraštų. Buvo tokių gyvūnų kaip kad žirafos, begemotai, drambliai, liūtai, baltosios meškos, pandos ir dar daug kitų. Tai buvo viena iš įdomiausių lankytinų vietų ir tikrai rekomenduoju aplankyti.
Antra diena San Diege prasidėjo vienoje iš „go card“ lankytinų vietų – pakrante plaukiau laivu. Kadangi pasirinktas banginių stebėjimas buvo galimas tik po savaitės, teko rinktis mažiau įdomią pramogą. Po pasiplaukiojimo pakrante užsukau į vieną išskirtinių ir dar niekada nematytų muziejų. Šis muziejus buvo įrengtas buvusiame kariniame lėktuvnešyje „USS Midway“. Tai įdomus muziejus, kuriame karinė aplinka susipina su istorija, visa tai leidžia pačiam pasijausti įgulos nariu. Ekskursija po laivą ir garso medžiaga leidžia susipažinti su laivu, jo istorija. Labai įdomi patirtis, tikrai verta dėmesio vieta.
Nors buvau sudomintas šio muziejaus, laikas bėgo, o buvo suplanuota dar viena įspūdinga vieta. „Seaworld“ – vandens gyvūnų parkas, įspūdingiausia visos kelionės dalis. Tai ta vieta, kur ir maži ir dideli gali rasti įvairios veiklos. Tai vieta, kuri negali nepatikti – atrakcionai, įvairios žuvys kurias galima liesti, bei parko pasididžiavimas – jūros liūtų, delfinų, bei orkų pasirodymai. Visi turintys laiko ir besilankantys San Diege, būtinai turi aplankyti šią vietą!
Trečią dieną San Diege teko pakeisti, todėl vienintelė vieta pakeliui link Los Andželo liko „Legoland“. Privažiavus prie parko, kaip ir kitose Amerikos vietose, teko susidurti su dar vienu neigiamu ir nepageidaujamu reiškiniu. Atvykstant į norimą parką, reikia susimokėti aikštelės mokestį, kas atvykus iš Europos pasirodė labai keista. Taigi Legolendas – lego pasaulis, kuriame istorijos pasakojamos iš lego detalių. Čia kuriama draugiška aplinka mažiesiems parko lankytojams, tai vieta, kurioje atrakcionai yra patys lėčiausi pasaulyje. Taip, Jūs teisingai perskaitėte, viskas šiame parke yra puikiai pritaikyta 7 metų vaikui. Taigi, jeigu nuspręsite eiti į šį parką, eikite su mažaisiais atrakcionų gerbėjais arba pasiruoškite į balą „išmesti“ $90.
Praleidžiant 7 dienos įspūdžius, pasitinkame 8 kelionės dieną Los Andžele. Priežastis paprasta – dieną prieš lijo lietus, kas šiame krašte yra labai retas ir netikėtas reiškinys. Kadangi buvo likusi paskutinė diena Los Andžele, pajudėjau Holivudo link. Miesto dalis puikiai žinoma visame pasaulyje, garsėja filmų industrija. Ta vieta tiesiog traukte traukė. Būnant Los Andžele – būtina apsilankyti. Vaizdas tikrai nustebino: daug benamių, daug netvarkos, įkyrių skrajučių dalintojų. Visa tai nepasirodė įspūdinga ir vieta paliko neigiama prisiminimą. Tolimesnė kelionė iš Los Andželo tęsėsi link San Fransisko – tai kainavo pilną dieną kelyje. Pakeliui sustojau pernakvoti Santa Marija miestelyje, kuris įsikūręs prie pat vandenyno, su pasakišku vaizdu ir paplūdimiu.
Po pusės dienos važiavimo, miestas, kuris pagal naujausius duomenis yra vienas brangiausių pasaulyje – pasiektas. San Fransiskas – visada skubantis ir pilnas žmonių ir mašinų miestas. Miestas – didelis skruzdėlynas su milijonais gyventojų. Apie nemokamą vietą automobiliui galima pamiršti. Tačiau vis vien bandžiau jos ieškoti, nes 9 dienos tikslas buvo ne tik pasivaikščiojimas San Fransiske, bet ir „Cirque du Soleil“ pasirodymas. Atvykus į renginio vietą buvo pranešta, kad stovėjimo kaina renginio metu yra 25 doleriai. Aš su tuo nesutikau, teko ieškoti išeities. Ir ją radau už 15 min kelio nuo renginio vietos. Grįžtant prie renginio, šis cirkas ne veltui gyvuoja taip ilgai bei atlieka pasirodymus visame pasaulyje. Koks geras bebūtų cirko pasirodymas, tačiau šį cirką vertinčiau 8,5 balo. Pagrindinė priežastis ta, kad cirke aš ieškau rizikos, kuo triukas sunkesnis tuo didesnė rizika.
Antra diena San Fransiske buvo skirta miesto pažinimui ir apsilankymui vieninteliame Amerikoje kalėjime, kuris yra įkurtas saloje. Alkatrazo kalėjimas yra taip arti San Fransisko, bet tuo pačiu toks nepasiekiamas. Tai unikali vieta vien todėl, kad į šį kalėjimą patekdavo kaliniai tik iš kitų kalinimo įstaigų. Įdomi istorijos dalis yra ta, kad vienas ilgiausiai kalėjusių kalinių buvo lietuvių kilmės emigrantų šeimoje gimęs Šamas. Iš salos atsiveriantis vaizdas puikiai apibūdina kalinių prisiminimus ir sekundę supranti, koks sunkus likimas buvo tų, kurie kalėjo šiame kalėjime ir negalėjo turėti to, kas likusiai visuomenei buvo kasdienybė.
Kitos dienos rytą pajudėjau link kaimyninio miesto Sakramento. Šis miestas buvo pasirinktas kaip šiauriausia vieta ne be priežasties – vakare vyko Sacramento Kings NBA varžybos. Jau nuo mažumės domėjausi krepšiniu, tuo labiau atvykus iš taip vadinamos krepšinio šalies, tai buvo tiesiog būtina pamatyti. Norėjau ir tikėjausi įdomių, intriguojančių varžybų, tokių kurios išsiskirtų. Kaip bebūtų, tai buvo pirmosios NBA istorijoje varžybos, kurių pabaigoje duota techninė pražanga, po poros minučių buvo atšaukta, to dar nėra buvę! NBA varžybos – aukštas krepšinio lygis, greitis, dydis, šou – visa tai užbūrė ir paliko įspūdį kuris tikrai pakėlė krepšinio rungtynių kartelę aukštyn.
Po turiningos kelionės per Kalifornijos valstiją, atėjo laikas grįžti į miestą, kuris nemiega. Iki Las Vegaso buvo likę 900 km, o 19 valandą turėjau grąžinti nuomotą mašiną į punktą. Išvažiavau 6 ryto. Nors pasirodė, kad gali per anksti, bet netoli Las Vegaso įstrigau kamštyje, kuriame 10 km atstumą važiavau 2 valandas. Įvykus eismo įvykiui susidarė milžiniška eilė, kuri per valandą beveik nepajudėjo. Kadangi reikėjo pirmiau nuvykti iki viešbučio ir dar spėti laiku priduoti mašiną, nusprendžiau išsukti trumpą atstumą per dykumą. Buvo sunkus kelias, bet mašina nepavedė ir tai davė kelių valandų pranašumą prieš tuos, kurie liko stovėti eilėje. 11 valandų kelionė mašina ir štai – Las Vegasas.
Paskutinės dienos šalyje prabėgo greitai ir ramiai. Poilsis viešbutyje „Stratosphere“ buvo pasirinktas ne be priežasties. Šis viešbutis turi aukščiausią panoraminį bokštą, bei aukščiausius atrakcionus mieste. Dienos bilietas į bokštą asmeniui kainuoja 20 dolerių, tačiau viešbučio svečiams tai kainuoja vos 5 dolerius. Norint pasilinksminti trijuose atrakcionuose, viešbučio gyventojui dienos leidimas kainuoja 28 dolerius. Paskutinę dieną prieš išvykstant paskyriau miesto, o tiksliau kitų viešbučių aplankymui. Deja, po kelionės į Dubajų, kartelė buvo per aukšta, taigi ir šis miestas nepasirodė toks įspūdingas. Žinoma, yra keletas įdomių vietų, kaip kad šokantys fontanai ar ugnikalnis, tačiau tik šie ir dar keletas šou ir padaro Las Vegasą įdomesniu. Kadangi asmeniškai lošimą kazino matau kaip pinigų švaistymą, žaidimams palikau tik mažiausią popierinę kupiūrą – 1 dolerį. Tačiau norintys azarto tikrai ras visus įmanomus žaidimus. Išaušus kitos dienos rytui, jau buvo Kūčios. Žmonių Las Vegase buvo gana daug, greičiausiai daug kas šventes švenčia kazino. Nuvykau į oro uostą ir kaip Kalėdų senis skrendantis per pasaulį. Kalėdų naktį, po 27 valandų kelionės buvau namuose!
Patarimai keliaujantiems:
Mokesčiai:
Dėkojame Makaliaus skaitytojui Deiviui Damijonaičiui už įspūdžius. :)
