Keliautojo įspūdžiai: savaitė Kipre su automobiliu: sniegas, kalnai, vanduo ir... katės! (II dalis)

Įkelta:

Pirmoje dalyje pasakojau apie pasirengimą kelionei ir pirmąsias tris dienas Kipre, o dabar kviečiu į virtualią kelionę po Pafosą, Limasolį, kalnus ir kitas šios nuostabios šalies grožybes!

Pafosas

Nežinau kaip kitiems, bet man kelionėse laikas bėga neįtikėtinai greitai, ir Kipras nebuvo išimtis. Trys nakvynės Larnakoje prabėgo nepastebimai, tad ryte atsikėlus, suvalgius „pusrytį“ ir susidėjus daiktus į vietas, vėl sveikinomės su savo ištikimuoju ratuotu riteriu, kuris mūsų klusniai laukė prie viešbučio.

Antroji mūsų kelionės stotelė – Pafosas, kur buvome rezervavę viešbutį. Mūsų naujieji trumpalaikiai namai – visiškai priešingoje salos pusėje, tačiau Kipras nėra didelis ir jokių problemų nekyla. Nors greičiausiai pasiekti Pafosą galima puikiu greitkeliu, toks variantas mums ne visai priimtinas. Nusprendžiame iki Limasolio važiuoti greitkeliu, o vėliau, netoli Pissouri miestelio, pasukti į mažesnį, tačiau gerokai vaizdingesnį B6 kelią.

Autostrados ir keliai Kipre – nuostabūs, tad net nepratus vairuoti dešinėje pusėje jautiesi labai laisvai. Dar vienas pliusas – visos nuomotos mašinos turi raudonus numerius, vietiniai tai mato ir yra ne tik atsargesni, bet ir atlaidesni.

Nors pirminis planas buvo į B6 kelią sukti prie Pissouri miestelio, iki jo likus apie dešimčiai kilometrų pamatome vieną iš daugelio kelio ženklų su vienuolyno ženklu. Juk mes – laisvi paukščiai, kodėl nepasukus anksčiau? Išvažiavus iš autostrados netrukus supratome, jog vienuolynas yra priešingoje pusėje, bet pavažiuoti kelis kilometrus net ir ne ta kryptimi – anokia čia problema. Kelias akimirksniu keičiasi – iš plačios ir nuobodžios autostrados patenkame į gerokai siauresnį, tačiau taip pat puikų B6 keliuką, bet svarbiausia – kokie vaizdai! Į kalną, nuo kalno, prie skardžio, nuo skardžio. Žodžiu, žiaauriai gražu! Ieškodami vienuolyno pravažiavome ir kelias kalnuose esančias Didžiosios Britanijos karines bazes, kol galop pasiekėme „Symvoulas St.George“ vienuolyną. Graži vieta, maža bažnytėlė-koplytėlė, tačiau nieko ypatingo. Praleidus kelias minutes kulniavome atgal į mašiną. Tokiose vietose labiausiai užburia gamtos jaukumas, kalnai fone ir tyla. Mažutėliai Kipro vienuolynai tuo ir pasižymi.

Iki Pafoso dar buvo likusi nemaža kelio atkarpa, tačiau pakeliui planavome aplankyti garsiąsias Afroditės uolas. Tikrai nepasigailėjome, jog pasirinkome važiuoti senesniu keliu B6. Vaizdų aprašyti tiesiog neįmanoma, sustodavome kas kelias minutes, nes tai buvo kažkas WOW!

Nors teko skaityti, jog daug kam nei Afroditės akmuo, nei uolos įspūdžio nepalieka, mums ši vieta tikrai patiko. Pastatę mašiną kitoje gatvės pusėje prie kavinės, gatvę kirtome siaurutėliu požeminiu tuneliu ir... tuomet atsivėrė vaizdas į tikrą gamtos perlą!

Vaikštinėdami ir braidydami aplink Afroditės uolas praleidome maždaug valandą, o dar po pusvalandžio praleisto kelyje jau sustojome prie savo viešbučio. Po „San Remo“ šalčio košmaro Larnakoje tai buvo tikra atgaiva kūnui ir sielai – Amphora Hotel & Suites išties yra puikus kainos ir kokybės santykis. Už dvi naktis šiame naujame keturių žvaigždučių viešbutyje su vaizdu į jūrą ir pusryčiais paklojome 84 eurus dviem. Sezono metu ši kaina išauga ne vieną kartą.

Atgavę jėgas nusprendėme, jog atėjo laikas artimiau susipažinti su Pafosu. Iki miesto centro – maždaug du kilometrai kelio, tačiau einant pakrante laikas tikrai neprailgo. Visa pakrantė apstatyta prabangiais ir mažiau prabangiais viešbučiais, netrūksta kavinių ir restoranų. Artėjant prie centro žmonių vis daugiau, kavinių skaičius taip pat auga. Tai – įprastas kurortinio miesto vaizdas. Kas stebina, tai paplūdimių stoka. Smėlėtų paplūdimių pačiame Pafose tiesiog nėra. Žmonės iš čia saulės ir vandens malonumais lepintis važiuoja į už miesto esančias vietas. Bene populiariausias paplūdimys – Coral Bay. Tiesa, ir jo su mūsų turimais paplūdimiais Lietuvoje nepalyginsi. Bent jau smėlio prasme.

Pafoso centras – niekuo neypatingas ir neišsiskiriantis. Šarmo šiam miestui, žinoma, suteikia jūra. Kur jūra, ten dažniausiai ir atsipalaidavę žmonės bei didelis kavinių skaičius. Nežinau kaip jums, bet mums labai retai keliaujant pavyksta greitai surasti vietą, kurioje norėsime pietauti/vakarieniauti : ) Ten, kur įkyriai kviečia užeiti į vidų, iš principo beveik niekada neiname, o kitur... tiesiog sunku išsirinkti! Ieškodami jaukios vietos pravaikščiojome kokią valandą, kol galop užsukome į „Adelaida“ restoraną. Juokinga, bet čia mus irgi kvietė užeiti, tačiau tai buvo malonus vyrukas, o ir šiaip kojų nebejautėme. Neliko nieko kito, kaip tik eiti į vidų. Užbėgsiu įvykiams už akių – nepasigailėjome : )

Mūsų amžius tikrai turi daug privalumų, o „Trip Adviser‘is“ su savo patarimais yra didelis gėris. Renkantis valgymo vietą dažnai juo naudojamės. Atsiliepimai retai nuvilia. Pasirinkome turistinį meniu už Pafose populiarią dešimties eurų kainą. Už tai asmuo gauna „starterį“, pagrindinį patiekalą, desertą ir dar vyno butelį (jei tokį meniu užsisako dviese).

Viskas buvo neblogai, išskyrus tai, kad žuvis buvo šaldyta. Bet juk mes – paprasti ir neišrankūs žmonės. Prie sąskaitos dar sulaukiame ir po stipresnio gėrimo taurelės – taip sakant, kavinė vaišina. Gal ir geras dalykas tas internetas (koks dar gal, aišku, kad geras : ) )? Keliaujant tikrai jaučiasi, jog maitinimo įstaigos stengiasi pasitempti ir labai nori gerų atsiliepimų.

Važiuojame, kur akys mato

Penktoji kelionės diena buvo labai produktyvi ir kupina nuotykių. Rytinė dalis aiški – gana ankstyvas kėlimasis, gardūs pusryčiai ir dienos plano susidėliojimas. Apsisprendėme dieną pradėti aplankydami Pafoso archeologinį parką, kuris yra garsus dėl savo senųjų mozaikų. Šis parkas įsikūręs prie pat uosto, tad jį surasti – itin lengva. Tiesa, jeigu galėtume laiką atsukti atgal, šią vietą tikrai aplenktume. Bendras vaizdas kiek priminė Romoje esančius imperijos griuvėsius, tačiau ten jie – gerokai įspūdingesni.

Kato Pafoso archeologinis parkas, kaip ir priklauso, įsikūręs didelėje teritorijoje po giedru dangumi. Mozaikų nėra daug, o ir apskritai jos mums nepaliko išskirtinio įspūdžio. Taip, prisipažinsiu, nesame dideli tokio tipo muziejų fanai, o ir diena pasitaikė išties karšta. Amfiteatras nuotraukose irgi atrodo tikrai geriau, negu realybėje. Čia praleidome valandą, viską greitai apėjome ir „tepėm slides“. Tai buvo turbūt prasčiausiai mūsų išleisti devyni eurai kelionėje. Bet vėlgi – kiekvienam asmeniškai : ) Jeigu esate užkietėję istorijos fanai – neabejoju, patiks.

Įsėdus į mašiną nusprendėme važiuoti laukinio Lara paplūdimio link. Čia peri didieji jūros vėžliai ir nors mūsų vizito metu buvo aišku, jog jų nepamatysime, vis viena norėjome apžiūrėti šią vietą. Pakeliui aplankėme „Coral Bay“ paplūdimį, kuris sezono metu būna tiesiog sausakimšas, o dabar teglaudė kelias vienišas žvejų ir akrobatų sielas.

Deja, mūsų norui pasiekti Lara paplūdimį nebuvo lemta išsipildyti. Nors prieš tai skaitėme internete, nesinorėjo tikėti, jog į šią laukinę vietą patekti galima tik su džipais. Apmaudu, bet tai tiesa. Iki šio paplūdimio daugiau nei dešimt kilometrų reikia dardėti tragišku žvyrkeliu. Yra žmonės, kurie šį maršrutą įveikia lengvuoju išsinuomotu automobiliu (pagarba jiems), tačiau pavažiavę kokį kilometrą nusprendėme, jog nenorime rizikuoti savo ratuoto riterio gyvybe. Kelias išties katastrofiškas – duobė po duobės, mūsų draugui Coltui tai galėjo tapti mirtinu išbandymu : (

Visai prie šio žvyrkelio pradžios yra Avakas Gorge tarpeklis. Tai dar viena žymi Kipro vieta, kurią pasiekti irgi nėra labai paprasta (iš kitos pusės – nėra ir super sudėtinga). Pastačius mašiną tenka daugiau nei kilometrą kulniuoti pėsčiomis tikrai ne pačiais patogiausiais takais. Deja, nors ši vieta buvo ranka pasiekiama, mes jos nepasiekėme ir net nebandėme. Draugė nebuvo pasiėmusi reikiamos avalynės, tad teko šį grožį praleisti ir atidėti kitam kartui. Bus dėl ko grįžti : )

Vis tik esu optimistas ir tikrai pritariu pasakymui, jog nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Kitas tikslas – Poli miestelis. Kodėl jis? Pažiūrėjome į žemėlapį ir krito į akį : ) Ir būtent čia prasidėjo jėgiškoji dienos dalis. Tik išvažiavus iš Peyia miestelio (būtent už jo prasideda žvyrkelio malonumai, kur mes ir apsisukome, o aplinkui tematėme galingus visureigius) pradėjome kilti į kalną. Bet tai nebuvo šiaip sau kalnas, tai buvo mega kalnas. Mes kilom, kilom, kilom, tada dar kartą kilom, vėl kilom, kol... galop... pakilom! Artimiausioje mini apžvalgos stotelėje sustojome ir negalėjome patikėti savo akimis – atsivėrė toks kalnų grožis, jog trūksta žodžių visa tai apsakyti.

Kaip ir visada – pirma emocija būna nereali, tačiau po truputį akys pripranta ir tai tampa tarsi natūraliu reiškiniu. Dabar sėdėdamas namuose Lietuvoje ir rašydamas net šypsotis pradedu prisiminęs visus nuostabius Kipro kampelius. Ehhh, kodėl niekas neišranda laiko mašinos?

Pakilus į kalnus keliai buvo ganėtinai geri, o kas svarbiausia – nenuobodūs, nes vingiuoti. Juolab, nežinai, koks grožis už kokio posūkio laukia. Po gerų dešimties minučių vingiavimo (gal ir daugiau) dešinėje pusėje matome tradicinį vienuolyno ženklą. Kodėl gi nepasukus? Rašo, kad važiuoti reikia, jei gerai prisimenu, du kilometrus.

Kelias iš karto tampa gerokai siauresnis, toks, kur net dviem mašinom prasilenkti nėra itin paprasta, bet tai mūsų negąsdina. Važiuojame, važiuojame, bet kaip vienuolyno nėra, taip nėra. Pagaliau matome išsvajotąjį ženklą, tačiau šalia jo – kažkokia mūrinė tvora ir medžiai. Pagalvojome, kad tai negali būti mūsų tikslas, keliaujame toliau. Ir štai šioje vietoje mes vos neprisižaidėme. Patariu visiems, jeigu nublūdijate į kokius nors žvyrkelius kalnuose, kur gyvybės aplinkui nelabai matosi, o kelias veda gana sparčiai žemyn, sukitės ir važiuokite atgal, nes paskui galite įstrigti arba paprasčiausiai su nuomota mašina neužvažiuosite atgal.

Šioje vietoje mes buvome labai arti fiasko – kadangi visada mėgstame pasiekti užsibrėžtą tikslą ir kaip kvaileliai ieškojome savo vienuolyno (kurį iš tikro jau buvome pravažiavę), vos nenulėkėme nuo skardžio. Pravažiavus kažkokią mini gyvenvietę pradėjome važiuoti žvyrkeliu, kuris leidžiasi į apačią. Bet ne tame visas smagumas – siaurutėlis žvyrkelis buvo ant visiško skardžio. Čia jau viduje po truputį prasidėjo panikos priepuolis, bent jau draugei. Aš stengiausi išlikti ramus, nors kur ten išliksi, kai pro langą matai tikrą bedugnę... Baisiausia, kad kelias vedė į apačią, tad nusprendėme, kad reikia apsisukti čia ir dabar. Tai buvo, tikėtina, ekstremaliausias mašinos apsukimas mano gyvenime. Širdis daužėsi kaip patrakusi, bet Coltas nenuvylė – šiaip ne taip, ant visiško krašto apsisukome ir dūmėme atgal.

Po penkių minučių, privažiavę vienuolyno ženklą, vis dar nesuvokėme, kad tai ir yra mūsų tikslas (taip, taip, juokitės, kokie mes dundukai :) ir patys paskui juokėmės), tad pasukome į dar kitą keliuką. Laimei, šį kartą nuotykių nebuvo, gana greitai susivokėme, kad tai tikrai ne tas kelias. Ir tik grįžtant atgal kažkaip atėjo nušvitimas, jog vienuolynas ir turi būti prie ženklo. Kaip kitaip :)))

Ir ką, pasistatėme mašiną, atlapojome mūrinėje sieloje esančias duris, ir, vuolia! Jauki, maža bažnytėlė, pasislėpusi tarp medžių. Apėjome, apžiūrėjome, paskambinau bažnyčios varpu... Vietiniai gyventojai į kvietimą melstis neatsiliepė, tad nieko kito neliko, kaip važiuoti toliau. Beje, ši vieta vadinasi Georgios Nikoxilitis.

Jeigu skaitote šį aprašymą ir dar nesate apsisprendę, ar verta Kipre nuomotis automobilį, nedvejokite! Tikrai verta! Be mašinos pamatysite tik labai menką dalį Kipro gamtos stebuklų! Maža to, mūsų nedidelis Coltas kuo puikiausiai užkariavo ir aukščiausias viršukalnes, nebuvo jokių bėdų. Tik kuro užsipilkite daugiau prieš važiuodami į kalnus, nes čia kolonėlių yra labai mažai ir tik prie didesnių miestelių.

Tęsiant pasakojimą, iš Pafoso važiuojant į viršų visada galima rinktis tarp kelių kelių. Priminsiu, kad mes pasirinkome kelią per Peyia miestelį ir vengėme B7 kelio, kuris yra geresnis, tačiau su gerokai mažiau įspūdingais vaizdais.

Nors kitas mūsų kelionės tikslas buvo spontaniškai sugalvotas Poli miestelis, jo neprivažiavę pamatėme ženklą su nuoroda į Afroditės vonias. Why not, pagalvojome? Dar šiek tiek laiko kelyje ir mes jau statome mašiną. Ir išties – tai dar viena labai graži vieta. Kiek supratome, čia negalima maudytis. Beje, prie pat Afroditės vonių yra jauki kavinė, įrengta ant šlaito. Nors mes jos siūlomų malonumų neišmėginome, neabejoju, kad vakare išgerti kad ir arbatos ar kavos puodelį turėtų būti labai jauku.

Pasimėgavę dar vienu Kipro gamtos deimantu keliavome į Poli miestelį. Žiemą Kipras ir taip apsnūdęs ir menkai gyvas, tad šis jaukus miestelis nebuvo išimtis – apart kelių pensininkų ir užsidariusių kavinių nieko labai ir nepamatėme. Beje, vietiniai sako, kad būtent Poli galima pasimėgauti skaniausiu vietiniu patiekalu žuvies meze. Labai gaila, jog tai sužinojome tik vėliau, jau apsistoję Limasolyje.

Apsižvalgę po apmirusį Poli patraukėme dar labiau į viršų, nes mus visada traukia vanduo. Po penkiolikos minučių kelio išlipome prie tilto, kažkuo panašaus į Palangos. Paskutinį kartą Poli apylinkėse įkvėpėme gryno oro, pasimėgavome jūros vaizdais ir traukėme atgal į automobilį.

Grįžimui į Pafosą pasirinkome geresnį B7 kelią, kadangi po truputį artėjo vakaras, o ir šiaip jautėsi tam tikras nuovargis, maža to, ir pilvai akivaizdžiai gurgė. Pakeliui dar sustojome jaukiame Sa-Buneri restorane, kur už tris eurus dviese gavome ne tik po skanios arbatos puodelį, bet ir po naminio obuolių pyrago gabalėlį (eh, tas vietinių svetingumas!). Buvome vieninteliai labai gražioje vietoje prie užtvankos įsikūrusios kavinės svečiai, šeimininkė iškeliaujant dar pasiūlė į kelią pasiimti ir kelis šviežutėlius apelsinus. Vėliau grįžę ir pagooglinę supratome, kad šią vietą tiek vietiniai, tiek turistai ganėtinai gerai vertina. Jeigu Kipre užsimanysite vakarienės vaizdingoje vietovėje su itin svetingais šeimininkais – rekomenduojame : )

Čia mūsų diena praktiškai ir baigėsi. Pafose mus pasitiko pikas ir kamščiai, o vakaras buvo tingiai praleistas besimėgaujant ošiančios jūros vaizdais terasoje ir planuojant kitos dienos maršrutą.

Diena kalnuose

Vos įsigijus skrydžio bilietus žinojau vieną dalyką – būtinai važiuosime į kalnus. Tiesa, iš dalies kalnuose buvome ir penktąją kelionės dieną, tačiau šeštoji iš esmės buvo paskirta būtent jiems. Kadangi mūsų laikas Pafose baigėsi, dienos planas buvo papusryčiavus kalnų keliais įveikti nemenką atstumą, apžiūrėti Kykkos vienuolyną ir atvykti tiesiai į Limasolį, kur buvome užsirezervavę viešbutį paskutinėm dviem kelionės naktim.

Kalnai kalnais, bet iš Pafoso juos pasiekti yra ne vienas kelias, juolab ir maršrutų yra įvairiausių. Šiek tiek paskaitinėję forumus priėmėme sprendimą iš Pafoso važiuoti B7 keliu iki Stroumpi, tada sukti Polemi ir Panagia link.

Nors prieš pat mūsų kelionę oras Kipre buvo labai prastas ir dalis kelių kalnuose buvo netgi nepravažiuojami su lengvuoju automobiliu, mums pasisekė – viso mūsų vizito metu oras buvo nuostabus, įsitikinome, jog Kipras tikrai yra saulėta šalis, o su kelių problemomis neteko susidurti.

Nors atstumas iki Kykkos vienuolyno tikrai nėra didelis (nuo Pafoso vos 70 kilometrų), tačiau realiai kelyje užtrunki dvi valandas. Jeigu dažnai stoviniuoji, kaip mes, viskas dar labiau užsitęsia. Vis tik sunkiai įsivaizduoju, kaip važiuojant tokiu vaizdingu keliu, matant tiek kvapą gniaužiančių panoramų, įmanoma būtų nesustoti. Ne visada nuotraukoms – kartais tiesiog norisi pajausti tą gamtos didybę ir galią.

Viso to grožio apsakyti net nebandysiu, vis viena nesigaus. Eismas buvo labai neintensyvus, galbūt todėl, kad pasirinkome ne patį populiariausią maršrutą. Jeigu pirmą valandą kartas nuo karto dar pamatydavome kokius nors brolius su raudonais numeriais, tai vėliau automobilį sutikdavome kas kokį pusvalandį.

Netoli Cedar Valley kelias išsišakoja – galima ir toliau važiuoti šiek tiek geresniu keliu, tačiau galima sukti link Cedar Valley. Pasirinkome šį variantą ir tikrai nepasigailėjome. Kelias čia gerokai susiaurėjo, dažnai teko važiuoti visai prie pat skardžio, o automobilių visai nesutikome, bet gamtos grožis užburia. Taip pravingiavę itin siauru keliu daugiau nei pusvalandį, išvažiavome į prieš tai buvusį kelią ir dar po kokių penkiolikos minučių pasiekėme Kykkos vienuolyną.

Nors ši vieta yra labai gražiai aprašoma ir randama beveik visuose lankstinukuose, mums kažkokio super įspūdžio nepaliko. Taip – vienuolynas didelis ir gražus, pamatyti verta, bet kai užėjus į vienuolyno viduje esančią suvenyrų parduotuvę ten pardavėjai su draugeliais kartu klausosi kažko panašaus į „Russkoje radio“, norom nenorom nusivili :)

Kykkos praleidus pusvalandį tęsėm kelionę Limasolio link. Toliau mūsų maršrutas vedė pro Pedoulas, Troodos ir Platres miestelius-gyvenvietes. Planavome pakeliui kažkur sustoti pavalgyti, deja, viskas buvo uždaryta.

Pedoulas – labai gražus miestelis, įsikūręs kalnų apsuptyje. Stebėjomės, jog tai tarsi miestas, kuris retai mato saulę dėl kalnų aplink. Gyvenimas šešėlyje. Beje, čia yra net keli viešbučiai, sezono metu gyvybės būna kur kas daugiau.

Troodos mus pasitiko su nerealiais kontrastais – kylant link jo apačioje švietė saulė ir buvo apie 18 laipsnių šilumos, o po dešimties minučių aplink stūksojo kalnai sniego, savo ruožtu žmonės slidinėjo ištisus metus veikiančiose slidinėjimo trasose. Keista, bet savotiškai faina :)

Po dar dešimties minučių jau buvome netoli Platres, kur iš sniego ir slidinėjimo malonumų – jokių ženklų. Tęsėme maisto paieškas, deja, vėl teko nusivilti. Absoliučiai visas miestelis buvo miręs – matėme vos kelis žmones. Tavernos taip pat nedirbo, tik aplink miestą ilgesingai ratus suko ne vienas automobilis raudonais numeriais.

Sezono metu Platres turėtų atrodyti gana įspūdingai – kiek pasakojo bičiuliai gyvenantys Kipre, tai yra vietinių pamėgta vieta, kurioje nuo kovo pabaigos verda gyvenimas. Tai nestebina, čia yra itin didelė prabangių vilų, įrengtų kalvų viršūnėse, koncentracija. Net ir žiemos metu visa tai verta pamatyti.

Iš Pano Platres nesiryžome iš karto vykti į Limasolį. Nusprendėme surasti, kur yra Kaledonian krioklys. Radome greitai ir lengvai. Žinojau, kad kaip ir iki praeitą dieną neaplankytų tarpeklių, iki šio krioklio taip pat reikia gerokai paėjėti. Nusprendžiau, kad antrą kartą tokios galimybės praleisti nevalia, draugei truputį pamelavau, kad viskas yra paprasčiau, nei yra iš tikro.

Vis tik žygis vos nesibaigė tik prasidėjęs – prie pat maršruto pradžios buvo uždėta stop juosta (panaši į tą, kokios būna nusikaltimo vietose), tuo tarpu užrašas šalia bylojo, kad dėl prastų oro sąlygų eiti draudžiama, o neklaužados patys prisiima visą atsakomybę.

Po apmąstymo minučių nusprendėme, kad rizikuosime. Taigi, geras pusvalandis praėjo lipant į kalną tikrai ne pačiais patogiausiais takais, jeigu juos taip galima pavadinti. Teko šokinėti per akmenis, kad nusigautume vis į kitą upelio pusę, įveikti ne vieną lieptą ir t.t. Iš tikro buvo visai smagu, jau atrodydavo, kad krioklys tuoj tuoj bus, tačiau vis apsigaudavome. Nors atstumas iki krioklio oficialiai vos vienas kilometras, realiai be pusvalandžio iki jo nenusigausi. Bent jau ne tomis sąlygomis, kokios buvo mūsų vizito dieną.

Galop pasiekus tikslą užplūdo malonus jausmas. Pats krioklys – tikrai ne Niagaros, bet vaizdas gražus. Juolab, kai žinai, kad esi vienut vienas. Grįžti buvo gan nuobodu, o ir šiaip skubėjome, kadangi jau temo. Vieniem likti tokioje vietoje tikrai nesinorėtų. Visas žygis užtruko kiek daugiau nei valandą.

Grįžus į automobilį po kokios valandos jau buvome prie savo viešbučio Limasolyje (labai geras daiktas tas google maps telefone, lengva orientuotis, kai navigacija grybauja). Tiksliau – apartamentų viešbučio, kuris net neturi registratūros. „Anemos Apartments“ – gerai įvertinti apartamentai visose viešbučių rezervavimo sistemose, o ir kainą gavome išties puikią. Už dvi naktis teko pakloti 60 eurų. Turint omenyje, kad Ikea stiliaus numeris turi visus patogumus, terasą ir vaizdą į jūra – tikrai nuostabi kaina.

Gal kiek keista buvo atvykus prie apartamentų skambinti nurodytu numeriu ir laukti, kol gausime raktus, tačiau tos dešimt minučių neprailgo ir netrukus galėjome pelnytai pailsėti.

Tradiciškai be pusryčių ir lengvų užkandžių pilvai gurgė. Nusprendėme išbandyti vietinę virtuvę. „Trip Adviseryje“ susiradome puikiai įvertintą autentišką „Meze Taverna“, pasiskambinau ir pasiteiravau ar norimu laiku bus staliukas. Patikino, kad dviem tikrai atras.

Vienintelis apartamentų minusas – jie tolokai nuo centro, tačiau prie pat jūros ir pagrindinio kelio šalia jos, tad kelias iki centro su automobiliu neprailgsta, nors tenka važiuoti beveik dešimt kilometrų. Mūsų išsirinktas restoranas – pačioje miesto širdyje, randame lengvai.

Maistas buvo skaniausias, kokį tik ragavome kelionės metu, o aptarnavimas – išskirtinai puikus. Ši taverna yra visiškai autentiška, priklauso šeimai. Nors kainos mums, paprastiems mirtingiesiems, ir nebuvo visiškai pigios, kartais tikrai galima sau leisti. Vakarienė kainavo 50 eurų dviem su desertais ir vyno buteliu. Jeigu kada likimas vėl nuves į Limasolį, tikrai apsilankysime dar kartą :)

Naujoji Limasolio marina

Priešpaskutinė diena Kipre buvo mažiausiai įtempta, kalbant apie važinėjimus. Gerai išsimiegoję apsilankėme už centro esančiame geriausiame Limasolio paplūdimyje „Lady‘s mile“. Vėlgi, išskirtinis paplūdimio bruožas – jį pasiekti galima tik labai duobėtu žvyrkeliu. Tiesa, skirtingai nei iki Lara paplūdimio, čia tenka dardėti tik vieną kitą kilometrą. Mūsų ratuotas riteris išbandymą sėkmingai įveikia, o kol draugė renka kriaukles (jų čia daug ir labai gražių) aš nusprendžiu išsimaudyti jūroje. Bangos – stiprios, vėjas – didelis, tačiau pats vanduo išties šiltas, apie 19 laipsnių šilumos.

Smagiai praleidę popietę užsukame į Lidlą, kuris yra gana netoli paplūdimio ir šį kartą pietaujame apartamentuose. Labai taupant Kipre žiemos metu apskritai būtų įmanoma prasisukti už grašius, o taupantiems apartamentai turėtų tikrai patikti.

Kadangi pasaulis yra mažas ir draugų yra netgi Kipre, vakaras prabėgo dalinantis istorijomis ir įspūdžiais apie keliones naujoje Limasolio marinoje. Tai – išties jauki ir dėmesio verta vieta, į kurią buvo investuoti milžiniški pinigai. Gal kiek nustebino, kad maisto kainos marinos kavinėse visiškai nesikandžiojo, netgi, sakyčiau, buvo visiškai prieinamos. Tikrai ne brangiau nei mūsų paplūdimio miestuose.

Po smagaus vakaro dar laukė vietinio vyno degustacija bičiulių namuose. Prisipažinsiu, netgi užpavydėjau – Kipras tikrai nuostabi šalis, mielai čia pagyvenčiau metus kitus : )

Why do all good things come to an end?

Yra tekę girdėti žmones sakant, kad kelionių pabaigoje jau norėjo grįžti namo. Galvoju ir sunkiai prisimenu savo kelionę, kurios pabaigos laukčiau. Visada norisi pabūti dar, Kipras nebuvo išimtis. Vieni žmonės jaučia milžinišką malonumą įsigydami geresnį automobilį ar daiktą (nepagalvokit, kad nejaučiu aš :) ), o keliones atideda senatvei, mano filosofija – keliauk kol jaunas, keliauk kol gali! Kelionės praturtina visokeriopai, plečia pasaulėžiūrą ir palieka neišdildomus įspūdžius. Net jeigu grįžus į Lietuvą reikėtų mėnesį graužti makaronus ir kruopas, vis viena keliaučiau : )

Okey, grįžtant prie pasakojimo, paskutinė diena buvo tipiškai keista. Turiu omenyje, mintyse balansuoji tarp šios akimirkos ir namų, tarp atostogų ir laukiančių darbų.

Pirmą dienos pusę praleidome turiningai – aplankėme Kipro vyno muziejų, kuriame buvome vos dviese ir sulaukėme savotiško individualaus turo, o vėliau laukė degustacija. Susiradome ir naują draugą – įkyrią katę, kuri muziejaus vizito metu visur sekiojo iš paskos ir nei akimirkai neleido atsipalaiduoti :D Kaina žmogui su penkių vynų degustacija ir užkandžiais – septyni eurai.

Visai netoli vyno muziejaus yra Kolossi pilis, tad užsukome ir ten. Įėjimas – trys eurai žmogui. Kadangi tokio tipo statiniai mums visada būna įdomūs, nenusivylėme. Nuo pilies viršaus atsiveria ir graži apylinkių panorama.

Kadangi iki vėlyvo skrydžio iš Larnakos dar turėjome laiko, likusią dienos dalį praleidome Limasolio marinoje ir ieškodami lauktuvių draugams. Vėliau keliavome tiesiai į oro uostą Larnakoje ir Kiprą palikome prisiminimuose.

Finansinė ataskaita:

Žinau, jog ši vieta visada būna aktuali tiems, kurie planuoja kelionę. Mes nesame slapukai, skaičiai jūsų dėmesiui. Turėkite omenyje, jog vykome sausio antroje pusėje, taigi – ne sezono metu, kai kainos yra žemesnės nei įprastai.

Skrydis Vilnius – Larnaka – Vilnius dviem asmenims 336Lt/98 Eur;
Automobilio nuoma savaitei su paėmimu/pridavimu oro uoste: 80 Eur (kuro politika šioje kompanijoje – visiškai ideali. Automobilį gauni su pusę bako, su tiek pat ir atiduodi);
Kuro išlaidos: 70 Eur;
Du bilietai į futbolą Larnakoje: 20 Eur;
Viešbučiai: Larnakoje 60 (3 naktys), Pafose 84 (2 naktys), Limasolyje 60 (2 naktys) = 204 Eur;
Maisto išlaidos: 210 Eur – Maistui tikrai netaupėme, tik kartą valgėme apartamentuose. Kainos, savaime suprantama, skiriasi nuo vietos (išlaidos parašytos dviem). Į šias išlaidas taip pat įskaičiuotos visos lauktuvės;
Kaljanas Larnakoje: 10 Eur;
Parkingas: 5 Eur – Už stovėjimą mokėjome tik Limasolio marinoje;
Nikosija – Kirenija/Girne (važiuojant shared taxi): 10 lyrų (dviem);
Kirenija/Girne – Famagusta (važiuojant shared texi): 20 lyrų (dviem);
Famagusta-Nikosija (važiuojant autobusu): 18 lyrų (dviem);
Kato Paphos archeologinis muziejus: 9 Eur (dviem);
Vyno muziejus: 14 Eur (dviem);
Kolossi pilis: 6 Eur (dviem)'