Keliautojos Gabijos įspūdžiai iš Argentinos: Pietų Amerikos Paryžius, gatvės tango ir nepaprasta gamta

Keliaudami į Argentiną turėjome du tikslus - aplankyti žaviąją sostinę Buenos Airės ir patyrinėti Patagonijos regioną, garsėjantį įspūdingais peizažais. Pradėjome nuo Buenos Airių, nusprendę šiam miestui skirti dvi savaites.

Jų vos užteko - lankytinų vietų čia netrūksta, o kur dar daugybė kultūrinių renginių, muziejų gausa, verdantis naktinis gyvenimas bei gausybė parduotuvių pirkinių mėgėjams - Buenos Airės yra vienas pagrindinių Pietų Amerikos megapolių, dėl savo elegancijos ir europietiško gyvenimo būdo miestas pramintas Pietų Amerikos Paryžiumi, bet pašėlusi energija ir dieną naktį verdantis gyvenimas kartais primena Niujorką ar Honkongą... Buenos Airėms priklauso keletas rekordų - čia rasite plačiausią pasaulyje gatvę Avenida 9 de Julio, savaitgaliais daugiausia vienu metu rodomų teatro vaidinimų (taip, Buenos Airės lenkia net teatrais garsėjančius Niujorką ir Londoną!), tai yra ir labiausiai turistų lankomas Pietų Amerikos miestas, populiaresnis net už Rio de Žaneirą.

Buenos Airių centre atrodo, kad gyvenimo tempas čia labai greitas - automobilių ir pėsčiųjų srautas niekad nenutrūksta. Plačios gatvės ir didžiuliai įvairiausių architektūros stilių pastatai dar labiau sustiprina miesto milžino įspūdį. Tačiau visai šalia centro galima rasti ramybės salelių, pavyzdžiui, bohemiškąjį San Telmo barrio (taip čia vadinami miesto rajonai), kurio seni, kiek aptrupėję pastatai, akmeniniai grindiniai ir senoviniai gatvių žibintai nuteikia labai romantiškai. San Telme galima rasti daug nedidelių meno galerijų - parduotuvėlių, nusipirkti įdomių rankdarbių, papietauti jaukiuose restoranėliuose ir įsigyti sendaikčių arba ekologiško maisto dengtame San Telmo turguje. Sekmadieniais ramiosios gatvelės atgyja - vyksta suvenyrų bei amatų mugė, į kurią suplūsta vietiniai ir turistai, o Plaza Dorrego aikštėje šokamas tango.

Kita miesto dalis, labai tinkanti pabėgti nuo minios ir triukšmo - palei upę nusidriekęs modernus, prabangus Puerto Madero rajonas. Viena naujausių miesto dalių kupina kontrastų: į dangų stiebiasi stikliniai dangoraižiai, kuriuose įkurti apartamentai, biurai ir restoranai, o iškart už jų plyti kraštovaizdžio rezervatas - pelkė, kurioje gausu vandens paukščių ir augalų. Aplink pelkę bei jos viduryje nutiesti pėsčiųjų takai, kuriais vaikštinėja, bėgioja arba dviračius mina tylos ir žalumos išsiilgę porteños - taip vadinami Buenos Airių gyventojai.

Labai spalvingas La Boca rajonas atrodo tarsi atgijęs atvirukas - jo mediniai nameliai, nudažyti ryškiomis, kontrastingomis spalvomis, tiesiog prašosi fotografuojami. Girdėjome, kad turistams čia pavojinga, nes La Boca - skurdi miesto dalis, kur dažni gatvių nusikaltimai, tačiau mums nieko bloga nenutiko, užtat nudžiugino kainos - Buenos Airės yra brangus miestas, o La Bocoje viskas buvo kone perpus pigiau, nei elegantiškame miesto centre ar madinguose bohemiškuose barrios.

Knygų mylėtojai bus laimingi klaidžiodami po naujus ir senus knygynus - porteños, skaito daug ir kai kurie knygynai čia prilygsta muziejams - tokios senos juose parduodamos knygos ir tokios įdomios jų patalpos. Būtina apsilankyti žymiajame El Ateneo - ši knygų parduotuvė įkurta buvusiose teatro patalpose, jos puošnus interjeras - labai įspūdingas!

Apsipirkinėjimo mėgėjams patiks Florida gatvė - ji skirta tik pėstiesiems, joje yra visokiausių parduotuvių, rasite čia ir pramogų, ypač savaitgaliais - gatvės muzikantų, fokusininkų, tango šokėjų, prekeiviai čia jums siūlys bilietų į koncertus, tango šou, taip pat nuolat girdėsite šūksnius cambio, cambio! - taip nelegalūs pinigų keitėjai siūlo iškeisti jūsų užsienietišką valiutą į Argentinos pesus. Tai daryti verta, nes juodojoje rinkoje už dolerius ar eurus mokama beveik dvigubai dagiau, nei oficialus bankuose siūlomas keitimo kursas! Žinoma, su keitėjais reikia derėtis ir saugotis padirbtų pinigų!

Buenos Airės patiks ir smaližiams: tipiški argentinietiški pusryčiai - kava su pienu ir vienas ar keletas saldžių raguolių, tačiau tie raguoliai čia valgomi ir pietums, ir vakarienei, o kiekviename gatvės kampe galima rasti kepyklėlių, viliojancių bandelių bei pyragėlių įvairove. Labai mėgstami alfajores - sausainių suvožtiniai, pertepti saldžiu kremu, jų būna įvairiausių dydžių ir skonių. Argentina garsėja jautienos kepsniais, kurie čia išties skanūs, tačiau Buenos Airėse vegetarams bus sunkoka - vaisių ir daržovių pasirinkimas skurdokas, ir jie nėra labai skanūs. Tradicinė karti ir labai stipri argentiniečių arbata matė mūsų nesužavėjo, užtat kava buvo tokia gardi, kad vietoje įprasto vieno puodelio per dieną netrukus jau gėrėme du, o kartais neatsispirdavome ir trečiąjam.

Žmonės mums patiko - draugiški ir paslaugūs, tačiau neįkyrūs, galantiški vyrai, mėgstantys ir mokantys flirtuoti, bei aktyvios, savarankiškos moterys. Angliškai kalba nedažnas, o mums, mokantiems ispanų kalbą, teko pratintis prie vietinio dialekto - pasak argentiniečių, jų akcentas Pietų Amerikoje laikomas patraukliu ir stilingu, tačiau mums šnypščianti tartis pasirodė juokinga ir kartais gerokai trukdydavo suprasti - ką gi jie ten pasakoja??? Kelionės pabaigoje ir mes nejučia pradėjome šnypšti, solidarizuodamiesi su argentiniečiais.

Buenos Airės žavi ir stebina savo retro atmosfera - čia lengva pasijusti tarsi devynioliktame amžiuje, tereikia užsukti į dar nuo tų laikų veikiančią kavinę ar restoraną, kur elegantiški padavėjai atrodo lyg išlindę iš istorinio filmo, arba į senų knygų parduotuvę, įsikūrusią istoriniame pastate. Čia atradome, regis, Europoje jau išnykusią batų blizgintojo profesiją - šie žmonės gatvėje valo batus puošniems stileivoms. Pastebėjome, kad kavinėse žmonės dažnai skaito laikraščius, tuo tarpu pas mus juk labiau įprasta įbesti nosį į telefoną ar planšetinį kompiuterį. Tačiau Argentina anaiptol nėra senamadiška ar atsilikusi šalis. Keliauti čia lengva, nes keliai geros būklės, viešojo transporto sistema - puikiai išvystyta, ją lengva perprasti, viešbučiai, kuriuose teko apsistoti, taip pat buvo tvarkingi ir puikiai įrengti, o turistų mėgiamose vietose lengva rasti visą keliautojams reikalingą informaciją tam skirtuose centruose.

Kad ir kaip bežavėtų Buenos Airių energija, antrąją savaitę didmiesčio šurmulys mus ėmė varginti. Ieškodami ramybės ir švaresnio oro trumpam pabėgome ten, kur savaitgaliais traukia ir gamtos išsiilgę porteños - į vos už 20 km nuo sostinės esantį El Tigre miestelį, išsidėsčiusį Paranà upės deltoje. Jei Buenos Airės yra Pietų Amerikos Paryžius, El Tigre turbūt reikėtų vadinti Pietų Amerikos Venecija, nes tai - miestas ant vandens, populiariausia pramoga turistų grupėms čia - leistis į valandos ar dviejų trukmės pasiplaukiojimą valtimi su gidu po nesuskaičiuojamas upės atšakas, taip pat galima išmėginti vandens motociklus ar baidares. Paranos delta - labai plati, augmenija - tanki, ir plaukiant toliau nuo miestelio centro, į galvą ima lįsti palyginimai su Amazonės džiunglėmis ar Pietryčiu Azijos pelkėmis - plačialapiai augalai, daugybe paukščių, salelėse šen bei ten įsikūrę nameliai, kurių gyventojų svarbiausia susisiekimo priemonė - valtis. Didesnėse salose esama ir nakvynės namų bei restoranėlių, o mežesnėse - vien žaluma, drėgmė ir vabzdžių čirškimas.

Po tyliojo žaliojo El Tigre Buenos Airės mus vėl užgriuvo siūlomų pramogų gausybe. Net nesidomintys šokiu čia nepabėgs nuo tango - jis labai mėgiamas, teatruose ar restoranuose galima pamatyti puošnių, efektingų šou, paprastesni, bet labai žavūs būna gatvės pasirodymai. Mieste veikia daugybė tango mokyklų bei tango klubų, kartais juose siūlomos nemokamos tango pamokos.

Praleidę dvi savaites Buenos Airėse nusprendėme, kad pakankamai susipažinome su Argentinos miesto kultūra ir metas atrasti ne mažiau įdomią šios šalies gamtą. Trokšdami egzotikos ir nuotykių, patraukėme ne į žaliąsias centrinės Argentinos pampas (lygumas), o į kalnuotąją Patagoniją.

Skrydžiai Argentinoje brangūs, taigi mūsų pasirinktą Bariloche miestą, esantį Nahuel Huapi nacionaliniame parke, važiavome autobusu. Kelionė truko dvidešimt valandų, tačiau neprailgo - autobusas buvo labai patogus, tiesa, autobuse dalijamas maistas - sausokas ir prėskas, užtat su juo patiekiamas vynas - puikus, regis, Argentinoje kitokio ir nebūna. O paskutinės kelionės valandos prilygo ekskursijai - prilipę prie langų grožėjomės snieguotomis kalnų viršūnėmis, plačiomis upėmis ir neaprėpiamu akmenuotu slėniu, kuriuo vinguriavo mūsų kelias...

Bariloche miestelis yra labai mėgiamas ir argentiniečių poilsiautojų ir užsienio turistų, ir ne veltui - pramogų čia daug. Galima slidinėti, plaukti kalnų upėmis, jodinėti žirgais, leistis į žygius kalnų takais. Gražių vaizdų netrūksta - Bariloche įsikūręs ant milžiniško, nepaprastai gražaus Nahuel Huapi ežero kranto, jį supa kalnai, ant kurių mums lankantis dar bolavo nuo žiemos užsilikęs sniegas, gausu kalnų upeliukų, mažesnių ežerų ie ežerėlių. Juokavome, kad net labiausiai niekam tikęs fotografas čia gali padaryti daugybę puikių nuotraukų - nuostabių panoraminių vaizdų aptikdavome nė neieškodami. Po apylinkes keliavome išsinuomotu automobiliu, ir iš pradžių ties kiekvienu kelio vingiu knietėdavo sustoti - panoraminiai vaizdai keitėsi grečiau, nei spėdavome fotografuoti.

Bariloche garsėja ne tik gamtos grožiu, bet ir šokolado bei ledų gamybos tradicijomis - čia daug šokoladinių, kurių siūloma gardėsių įvairovė mums ne juokais susuko galvas - norint išragauti visas čia siūlomo šokolado rūšis, mums būtų tekę likti daug ilgiau, nei tris dienas, o daugiau laiko, deja, neturėjome, užtat per tris dienas suvalgėme mums rekordinį kiekį šokolado!

Mums pasirodė įdomus ir už šimto kilometrų esantis El Bolson miestelis, kuriame praleidome pusdienį - taip pat apsuptas kalnų bei ežerų, taip pat traukiantis gamtos mylėtojus, bet jo atmosfera visai kitokia nei didesnio ir prabangesnio Bariloche. El Bolson mėgiamas jaunų, mažesnį biudžetą turinčių ar tiesiog arčiau gamtos būti norinčių nepriklausomų keliautojų, kurie vietoje viešbučių renkasi kempingus. Čia gyvena ir daug naujųjų hipių - ekologiško gyvenimo būdo ir amatų propaguotojų, kuriems labai tinka derlinga žemė ir ūkininkavimui palankus El Bolson mikroklimatas - aplink miestelį esama daug ekologiškų ūkių, galima nusipirkti nebrangių ir labai gardžių vaisių, daržovių, naminio medaus ar sūrių. Taip pat kiekvieną savaitę vyksta amatų mugė, kurioje parduodamas įvairūs vietinių gyventojų rankdarbiai.

Dvi su puse savaitės prabėgo nepastebimai ir atrodė, kad dar tik pradedame pažinti šalį, tačiau ilgiau likti Argentinoje negalėjome. Apgailestaudami tarėme sudie ir išskubėjome į kitą, ne mažiau įdomią šalį - Čilę.