Fantastiško grožio Madeira: keliautojos Violetos planas, įspūdžiai, patarimai

Mama kažkada užsiminė, jog labai norėtų nukeliauti į Madeirą, o man tas pavadinimas tuo metu beveik nieko nesakė. Bet ši mintis nusėdo kažkur galvoje, vis pasiieškodavau informacijos ar paskaitydavau kokį straipsnį, kol galiausiai labai aiškiai suvokiau – NORIU! Pradžioje to noro nepavyko įgyvendinti, nepavyko, nes neradau kompanijos...ir tuomet, netyčia ir neplanuotai mano gyvenime pasimaišė toks pat nuotykių ieškotojas, kurį pavyko užkrėsti kelionėmis! Tada sekė dar daugiau guglinimo, ką Madeiroje galima nuveikti, pamatyti ir buvo nuspręsta, kad mėgausimės tuo, kuo Madeira labiausiai didžiuojasi – gamta ir kiek įmanoma labiau išlįsime iš komforto zonos. Kadangi tiesioginis skrydis į salą galimas tik užsakomaisiais reisais, pasinaudojome agentūros paslaugomis, o visą veiklą suplanuoti padėjo įvairūs forumai, „Youtube“ vaizdo įrašai ir socialinio tinklo „Facebook“ grupės. 

Taigi, vėsią ir vėjuotą rugsėjo pabaigos dieną palikome Lietuvą su viltimi, kad Madeiroje bus gerokai šilčiau ir neišsipildys orų prognozės, kurios visai savaitei žadėjo lietų. Madeiros oro uostas patenka į 10 pavojingiausių oro uostų pasaulyje sąrašą, kadangi pakilimo takas yra ganėtinai trumpas ir dalis jo nutiesta ant polių vandenyne. O kad nebūtų per lengva, sąlygas neretai sunkina stiprūs šoniniai vėjai. Nusileidimas buvo neįtikėtinai sklandus ir švelnus, ir štai mes atvykome! Pirmas įspūdis ir kilusios mintys – ir kaip vietiniai gyvena namuose ant uolų ir dar ant skardžio automobilį pastato!

Kol autobusiukas vežė į viešbutį, supratau dar vieną dalyką: teks iš naujo įvertinti vairavimo įgūdžius, kadangi keliai (išskyrus greitkelį) be proto statūs, vingiuoti ir siauri. 

Kas labai maloniai nustebino – visoje saloje be galo švaru. Ar tai būtų sostinės centras, ar mažas miestelis vidury niekur – visur švaru, lyg ką tik išplauta. Dar vienas skirtumas nuo Lietuvos – vairavimo kultūra. Sostinės Funšalio senamiestyje beveik nėra kelio ženklų, ypač žyminčių pagrindinį ar šalutinį kelią, vairuotojai prie sankryžos sustoja, vienas kitam mosteli – važiuok, kitas nusišypsojęs pamoja ir visi patenkinti! Arba siauroje vienpusio eismo gatvelėje prie mokyklos mama sustabdo automobilį, ramiai padeda susirinkti vaikui daiktus, su juo atsibučiuoja, o tuo tarpu visa susidariusi mašinų kolona už jos stovi ir kantriai laukia. Pabandžiau įsivaizduoti tą pačią situaciją Lietuvoje ir kiek sekundžių praeitų, kol būtum palydėtas keiksmais...

Vairavimas Madeiroje vertas atskiro paminėjimo. Keliai siauri, statūs, vingiuoti. Įkalnė ar nuokalnė čia visiškai natūralu! Taip ir važiuodavom, arba visą kelią pirma-antra pavara automobilis pūškuodamas lipa į kalną, arba mini stabdį ir tikiesi, kad posūkyje ar ant skardžio stabdžiai nepaves :) Didelėje salos dalyje yra greitkelis, kuris leidžia komfortiškai vairuoti, tačiau jis jungia tik pagrindinius miestus, o norint pamatyti kažką įdomiau ar leistis į žygį levadomis, tenka įjungti drąsos režimą ir lįsti į gatvių labirintą. Kelių kokybė Madeiroje tikrai puiki, net atokiausiame kaimelyje virš debesų gatvė atrodo kaip vakar sutvarkyta! Beje, kad ir kokios atrodytų beprotiškos sąlygos vairavimui, per savaitę nepamatėme nei vienos avarijos, nubraukto automobilio šono ar nudaužto veidrodėlio. Važiuojant į oro uostą vairuotojas pasitaikė labai šnekus, tad išklausėme paskaitą ir apie vairavimą. Anot vyriškio, didžioji dalis avarijų įvyksta būtent greitkelyje, kur kelias platus, leistinas greitis didesnis, automatiškai mažėja koncentracija, o ir jaunimas, kaip ir visame pasaulyje, mėgsta palenktyniauti.

Dar prieš atvykstant sutarėme, kad Madeiroje visą dėmesį skirsime aktyviai veiklai gamtoje, tad sąmoningai ignoravome bažnyčias, muziejus ir kt. Tad jei ir jums patinka išbandyti save žygiuose gamtoje, dalinuosi kelionės maršrutu, galbūt kažkam bus naudingas planuojant savo kelionę! Dauguma žygių saloje vyksta palei drėkinimo kanalus – levadas, kuriose vanduo net ir šiltą dieną gelia rankas. Labai pravertė dar prieš kelionę už 5 eurus į telefoną parsisiųsta programėlė „WalkMe“. Čia sužymėti visi saloje esantys pėsčiųjų žygių maršrutai su galimybe išsifiltruoti juos pagal ilgį, sudėtingumą ir pan. Rinkomės ilgesnius žygius ir pažymėtus kaip „Moderate“ (liet. vidutinio sunkumo) arba „Hard“ (liet. sunkūs), nes pagalvojome, kad paprastai pasivaikščioti galime ir Lietuvoje.

1 diena. Kadangi gyvenome Funšalyje, beveik visi objektai buvo nutolę panašiu atstumu nuo sostinės. Pirmąją dieną aplankėme garsųjį „Cabo Girão“. Tai 580 metrų virš jūros lygio esanti apžvalgos aikštelė stiklinėmis grindimis. Pripažinsiu, vaizdai labai gražūs, tačiau nėra labai jauku stovėti ir žiūrėti sau po kojomis, nes kažkur pasąmonėje stiklas vis dar neatrodo pati tvirčiausia ir patikimiausia medžiaga, tinkanti išlaikyti daugelio žmonių svorį. Po to leidomės ieškoti žygio „Levada do Moinho – Levada Nova“. Navigacija truputį ne ten nuvedė, tačiau sutikome daugiau tokių pat klaidžiojančių keliautojų ir štai, pirmasis žygis! Akis dar nepratusi prie kalnų ir skardžių, tad norėjosi stoti ir fotografuoti kiekviename žingsnyje, o kaklą paskaudo nuo bandymo aprėpti žvilgsniu visą gamtos didybę. Įdomioji dalis ta, kad pasiekus vienos levados pabaigą arba ištakas, atgal tenka keliauti jau palei kitą levadą, kuri pasiekiama užlipus stačiais laiptais. Antroji levada naujesnė, eina aukščiau, netrūksta vietų kur nėra apsauginių tvorelių ir reikia eiti apie 30–40 cm pločio betonuotu taku, kurio vienoje pusėje levada ir kalnas, o kitoje – šimto ar daugiau metrų aukščio skardis. Tuomet tenka pastovėti kelias sekundes ir nuraminti save prieš einant toliau. Dar vienas smagus dalykas šiame žygyje: vienoje vietoje tiesiai virš tako krenta krioklys ir netgi bandant jį aplenkti vis tiek gauni dušą. Kadangi lauke šilta, stipriai nesipriešinome nemokamam dušui.

Grįždami dar prasukome pro „Calheta“ miestelį, ten driekiasi vienas iš nedaugelio smėlio paplūdimių saloje. Visgi vandenynas buvo gan banguotas ir maudynės nesugundė, tad likusį vakarą paskyrėme klajonėms po siauras Funšalio gatveles.

2 diena. Pagal planą turėjome žygiuoti tarp dviejų aukščiausių Madeiros viršūnių, tačiau jau pusryčiaujant dangus buvo pilnas piktų debesų ir prognozės rodė lietų. Nenorėdami prarasti dienos iškeliavome į ryčiausią salos tašką – „Vereda da Ponta de São Lourenço“. Kiek domėjausi, dėl kalnų, sulaikančių debesis, ten beveik niekada nelyja. Ir išties, vos išlipus iš automobilio, pasijutome lyg kitoje planetoje – aplink vien plikos uolos, nuklotos raudonomis dulkėmis, kur ne kur pavienis žolės stiebelis. O danguje nebuvo nei debesėlio, kuris bent kartais leistų atsikvėpti nuo kaitrios saulės. Ir išties, nors šis žygis nebuvo nei ilgiausias per kelionę, nei turėjo stačiausias įkalnes, tačiau išvargino labiausiai dėl visą laiką kepinančios saulės, nuo kurios pasislėpti nebuvo kur.

Šioje vietoje netrukdomai gyvena devynios galybės driežų. Nedideli, gal delno ilgio ir labai spalvingi – kartais tik išgirsti, kaip sukruta akmenukai jam nubėgant iš po kojų, nespėjus pamatyti paties! Bet jei turi maisto – draugų susirasi garantuotai. Prisėdau ant uolos suvalgyti obuolio ir pasijutau kaip driežų valdovė – pradėjo lipti ant kelių, kuprinės, su viltimi prisikasti iki mano obuolio ir jį atimti. Pasidėjau obuolio gabaliuką ant delno, ant jo tuoj pat sušoko keli driežiukai, tarpusavyje dar susimušė, kurio čia kąsnis, o sotesnis dar ir gražiam kadrui papozavo. 

Grįžtant sustojome „Machico“ miestelyje, nes jis taipogi turi smėlio paplūdimį, kuris pasirodė ir didesnis, ir ramesnis nei esantis „Calhetoje“. Pats miestelis nedidelis, be galo jaukus, jame beveik nėra turistų, tad į jį grįžome dar ne kartą, pasimaudyti ar tiesiog lauko kavinukėje suvalgyti ledų.

3 diena. Oras puikus, tad susiruošėme į žygį tarp aukščiausių viršukalnių „Pico do Areeiro – Pico Ruivo“. Šis maršrutas kartais vadinamas sudėtingiausiu Madeiroje. Dar tik važiuojant į pradžios tašką, net nepajutome kaip atsidūrėme virš debesų. Vaizdas tiesiog gniaužė kvapą, tad ištaikius platesnę kelio vietą tiek mes, tiek iš paskos važiuojantys automobiliai masiškai stojo pasigrožėti akiai neįprastu vaizdu. Pradėjus eiti, nuostaba tik didėja, nes iš visų pusių supa kalnai, skardžiai, debesys kažkur po kojomis ir begalybė stačių laiptelių žemyn. Lipti smagu, tik tą smagumą gožia balsas mintyse: „nekrykštauk, atgal tai į kalną lipsi“. Bandau neklausyti, bet galiausiai ateina neišvengiama – tiek nulipus žemyn, laiptai pradeda kilti. Ir tada, nesuskaičiuojamas laiptų kiekis į viršų. Kai jau atrodo, kad išspjausiu lauk plaučius, sutinkam jau atgal keliaujančią merginą. Optimistiškai paklausiu ar dar toli viršūnė, o ji su šypsena smogia atgal „Don't ask, you really don't want to know...“ (liet. neklausk, tu nenori to žinoti). Ta džiugia gaida tęsiame kelionę. Šiaip ne taip, svajodama apie kvėpavimo aparatą ir galvodama, ar tikrai turiu du plaučius, pasiekiu aukščiausią salos kalną „Pico Ruivo“. Tiek atsivėrę, tiek keliaujant matomi vaizdai, tikrai verti to prakaito ir nuovargio. Išsiilsėję patraukiame tuo pačiu keliu atgal ir gamta mus apdovanoja dar vienu stebuklu – maždaug pusiaukelėje užslinko didžiuliai debesys, kurie uždengė viską – nebesimatė nei kalnų viršūnių, nei skardžių visai šalia, o tako matomumas siekė apie 5 metrus. Apibendrinant, tikrai verta keliauti ir nors trasą įveikti reikia šiokio tokio fizinio pasirengimo (ir poros papildomų plaučių), bet grupės su šiaurietiškomis lazdomis skuodžiančių senjorų duoda papildomą motyvaciją lipti viršun.

4 diena. Po nelengvo vakar dienos žygio šiandien suplanuotas lengvesnis – „Rabaçal – Levada das 25 Fontes e Risco“. Šis žygis laikomas vienu gražiausiu saloje, nes pats pavadinimas sako, jog kelyje rasime 25 didesnius ar mažesnius krioklius. Ir tikrai – daug žalumos, šalia čiurlena levada. Kadangi keliavome spalį, per vasarą kriokliai kiek išdžiuvo, todėl nepavyko suskaičiuoti visų 25, bent vien „Risco“ krioklys ko vertas! Link jo vedė takas, bet kiek toliau, deja užtvertas varteliais ir užrakintas. Kiek leido kelias, pasmalsavome, pasirodo kažkada trasa ėjo tiesiai už krioklio, o dabar, ko gero, atkarpa uždaryta kaip nebesaugi. Keliaujant atgal nusprendėme nelipti taip greitai į pagrindinį platų kelią, o dar šiek tiek paeiti palei levadą, juo labiau, kad priekyje matėsi einančių žmonių. Eidami supratom, kad nuėjom per toli, išlipti viršun nebėra kur, o atgal suktis nesinorėjo. Ties tokiomis mintimis kelias pasibaigė ir atsidurėme prie didelio, ilgo ir tamsaus tunelio. Gerai, nusprendėm, lendam. Einam einam, šviesos tunelio gale nematyti, po kiek laiko nebesimatė ir švieselės už nugaros, bet vis tiek smagu, žandikaulis susirakinęs nuo šypsenos. Išlindę atsidūrėme kitoje kalno pusėje ir susėdome užkąsti. Iš paskos išlindo grupė turistų su gidu, o mūsų ribotos vokiečių kalbos žinios leido suprasti, kad automobilių stovėjimo aikštelė už 10–15 minučių kelio pėsčiomis. Laimingi, kad visgi nenuklydome neaišku kur, metėme pietus atgal į kuprinę ir pasileidom link žadėtos automobilių aikštelės, paskui vokiečius. Ir tikrai, maždaug po 10 min. pasiekėme tikslą, tik bėda, kad aikštelė pasirodė ne mūsų... Ir taip, navigacija mus informuoja, kad mūsų automobilis viso labo už 3 kilometrų, tik tie kilometrai, savaime suprantama, į kalną... Taip ir kopėm pajuokaudami, kad norėdami pailsėti po vakar dienos kalnų išsirinkome tikrai ne patį geriausią poilsį.

5 diena. Dar iki kelionės užsispyriau, kad Madeiroje būtinai noriu išbandyti „Caldeirão do Inferno“ trasą. Kiek žiūrėjau vaizdo įrašų ir skaičiau kitų įspūdžius, tas kelias man pasirodė magiškai gražus ir tik jį praėjusi galėsiu visiems sakyti, kad buvau Madeiroje. Visas maršrutas veda per tunelius, kurių ilgiausias siekia net apie 2 km ilgio, jame daug stačių skardžių ir kitų ekstremalumų. Deja, likus visai nedaug iki kelionės, puikioji „WalkMe“ programėlė pranešė, kad šis maršrutas uždarytas, dėl įgriuvusio tunelio ar kažko panašaus. Nusivylimas didelis, bet pasiduoti nežadėjau. Sumąsčiau parašyti jiems žinutę per „Facebook“, gal visgi atidarys trasą iki mano kelionės, ir gavau atsakymą, kad Inferno galiu pasiekti nuo „Caldeirão Verde“ levados. Taip neplanuotai atsidūrėme „Caldeirão Verde“ levadoje, nors tikrai nežadėjome ten eiti, nes pagal viską, tai labai „einama“ levada, o nuolat eiti su minia žmonių nesinorėjo. Pati levada dar žalesnė nei vakarykštė, pabandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų viskas žydėti ir kvepėti pavasarį! Eiti buvo taip pat įdomiau nei vakar, nes jau ir skardžiai šalia statesni, ir saugus plotas kojoms siauresnis, o finaliniame taške esantis krioklys į ledinį ežerėlį krenta bemaž iš 150 metrų aukščio! Užkandę ir pailsėję leidžiamės ieškoti Inferno. Einame palei levadą, tačiau matosi, kad šis maršrutas nėra toks populiarus – betoninis takas šalia levados vietomis gerokai aptrupėjęs, troseliai, „saugantys“ nuo bedugnės irgi vietomis nutrūkę. Nemažai tunelių, kai kuriuose teko eiti gerokai susilenkus ir dar bandant nepaslysti, nes nuo lubų smarkiai laša vanduo, tad vietomis telkšo nemažos balos, labai slidu. Einant vienu tuneliu pasigirdo keistas garsas, kuris judant pirmyn tik stiprėjo. Pasidarė šiek tiek neramu, gal čia tunelis griūna, o, pasirodo, išlindus iš tunelio patekome į siaurą tarpeklį, kur iš didelio aukščio krioklys krenta tiesiai į levadą, tekančią per minėtą tunelį. Vaizdas, garsas ir jausmas tiesiog nenupasakojami! Kaip ir tikėjausi, šis žygis, nors ir nepilnas, bet paliko didžiausią įspūdį.

Visą kelionę, kur tik važiavome, mus lydėjo nepaaiškinama sėkmė, visuomet rasdavome paskutinę laisvą vietą pastatyti automobilį net pačiose populiariausiose vietose. Tikriausiai buvom atlyginti už nuoširdų džiaugsmą kiekvieną minutę ir įspūdžių troškimą, kai net paklydę tiesiog nusišypsodavom ir sakydavom, kad tai bus naujas nuotykis!

Ką dar verta padaryti, aplankyti, suvalgyti Madeiroje? Paragauti pasiflorų limonado „Brisa“. Jį gamina tik Madeiroje, o skonis fantastiškas, kadangi gaminamas iš tikrų sulčių. Visą savaitę pirkom ne mažesniais kiekiais nei vandenį! Taip pat, jei norite pajusti tikrą madeirietišką dvasią, neikite valgyti į prabangius restoranus, o keliaukite tiesiai pas Ricardo į „O Avô“! Nuostabus baras pačiame Funšalio senamiestyje, su išskirtiniu savininku. Kartą užsukę, ten vakarieniavom vos ne kasdien, nes Madeiros žuvis „Espada“ ten buvo pati skaniausia, neperkrauta nereikalingais skoniais ir su fantastiškai išvirtais ryžiais. O pats savininkas, Ricardo, kiekvieną svečią pasitinka kaip seną draugą, mūsų kaskart pasiteiraudavo, ką per dieną nuveikėme, patardavo, ką dar verta aplankyti, o paskutinę dieną, atsisveikindami atsibučiavome kaip tikri giminaičiai!

Dar iki kelionės, skaitydama kitų įspūdžius, beveik visur rasdavau mintį, kad sykį aplankęs Madeirą, ja „susirgsi“ visam gyvenimui ir norėsi dar ir dar. Tuo nuoširdžiai netikėjau, galvojau, kokie silpnuoliai… kol pati čia neapsilankiau. Dar sėdint autobuse, kuris vežė į oro uostą skrydžiui namo, jau norėjau grįžti atgal. Nors pati sala mažytė, atrodo, dar tiek nepamačiau… o ir pačia gamta atsigrožėti savaitės tikrai nepakako. Žinau, kad dar sugrįšiu čia pavasarį, kai visa sala skęsta žieduose. Obrigado!

Teksto autorė: Violeta Valančienė