Kelionės
Paslaugos
StraipsniaiČilė mus pasitiko sniegu. Argentinos–Čilės sieną kirtome autobusu, kuris vingiuotu keliu riedėjo vis aukščiau, kol snieguotos Andų viršukalnės ėmė atrodyti ranka pasiekiamos. Šiltų drabužių neturėjome, todėl sunerimome – nejaugi ir Osorno mieste, kuris buvo mūsų pirmoji stotelė, bus taip šalta? Tačiau netrukus kelias pakrypo žemyn ir sniegą labai greitai pakeitė vešli žalia žolė – sunku patikėti, kaip greitai peršokome iš žiemos į pavasarį!
Aukšti kalnai ir visai šalia jų žali derlingi slėniai – toks buvo mūsų pirmasis įspūdis apie Čilės gamtą. Osorno miestas nėra nei gražus, nei įdomus – centrinė aikštė, keletas modernių bažnyčių bei didžiulis blizgantis prekybos centras, kuris, regis, yra pagrindinė miestiečių pramogų vieta – štai ir visos Osorno įdomybės; tačiau jį supantis kontrastingas gamtovaizdis patiks visiems – be jau minėtų slėnių ir kalnų, netoliese yra aktyvus ugnikalnis bei nacionalinis parkas su daugybe ežerų ir sraunių upių, kurių kaiminystėje įrengti laisvalaikio centrai siūlo įvairias vandens pramogas. Vešliose pievose matėme daug įmitusių karvių, o pačiame mieste mus nustebino karvių skulptūrų gausa; net autobusų stotyje esančiame suvenyrų kioskelyje siūloma įsigyti karvių atvaizdais papuoštų raktų pakabukų ir kitų niekučių. Stebėjomės – iš kur tokia meilė karvėms? Vėliau paaiškėjo, Osorno regionas yra svarbus pienininkystės centras, čia gaminami labai skanūs sūriai ir kiti pieno produktai.
Mūsų laukė ilga kelionė, nes pagrindiniu savo kelionės tikslu laikėme toli šiaurėje, prie Bolivijos sienos esančią Atakamos dykumą. Čilė juk ištįsusi lyg sliekas – vidutinis šalies plotis vos 200 km, užtat jos ilgis daugiau nei 4000 km! Todėl ilgai negaišę Osorne, patraukėme į Čilės sostinę – Santjagą.
Santjagas yra didelis, triukšmingas ir labai užterštas – oro tarša čia viena didžiausių pasaulyje. Man Santjagas nepasirodė patrauklus – daug iš pažiūros panašių aukštų, nuobodžiai pilkų pastatų, triukšmingų gatvių ir smogo. Čilėje dažni žemės drebėjimai ir būtent dėl jų kaltės Santjago senamiesčio beveik neliko, o naujieji pastatai vienodoki ir ne itin įdomūs, todėl istoriniu paveldu ir architektūra besidominčius keliautojus Santjagas nuvils. Vis dėlto sostinėje yra keletas lankytinų vietų – mums patiko nedidelė, jauki centrinė miesto aikštė Plaza de Armas, kur verda gyvenimas, gausu renginių, o kiekvieną sekmadienį vyksta nemokami tradicinių Čilės šokių pasirodymai, į kuriuos įtraukiami ir žiūrovai. Iš tolo matėme blizgantį stiklinį Gran Torre de Santjago bokštą, kuris yra aukščiausias Pietų Amerikos dangoraižis (paradoksalu, kad toks aukštas ir iš pažiūros trapus pastatas iškilo aktyvioje seisminėje zonoje!); jame įrengta apžvalgos aikštelė, bet mes miesto apžvalgai pasirinkome Santa Lucia bei San Cristobal kalvas (į San Cristobal galima pakilti funikulieriumi, o jos papėdėje esančiame bohemiškame Bellavista kvartale malonu pasivaikščioti), nuo kurių atsiveria plati panorama. Tiesa, ta panorama mums pasirodė labiau slogi nei žavinga – labai jau pilkas ir nejaukus Santjagas, besitęsiantis kiek akys užmato, užtat tarsi siena fone iškylantys smailiaviršūniai, sniegu blizgantys Andų kalnai žavi savo didybe.
Daug įdomesnis už sostinę yra netoliese esantis Valparaiso miestas – keliaujantiems po Čilę jį aplankyti rekomenduoja visi kelionių vadovai, nusprendėme jų paklausyti ir praleisti porą dienų Valparaiso. Nenusivylėme – šis spalvingas uostamiestis atrodo lyg dailės galerija po atviru dangumi: jo namai nudažyti visomis vaivorykštės spalvomis, daug gatvės meno, ryškūs piešiniai puošia ne tik miesto sienas bei pastatus, bet ir šaligatvius. Valparaiso įsikūręs ant kalvų, jo gatvelės tarsi spalvotas labirintas vingiuoja ne tik į kairę ir į dešinę, bet ir aukštyn ir žemyn, taigi pasivažinėjimas autobusu ar taksi čia pavirsta mažu nuotykiu. Vienas iš Valparaiso simbolių yra jo senoviniai funikulieriai, įrengti devynioliktojo amžiaus pabaigoje ar dvidešimtojo pradžioje. Iš viso jų yra 26, tačiau veikia tik aštuoni – gergždėdami jie lėtai slysta lynais aukštyn arba žemyn, šiek tiek juokingi ir savotiškai žavūs.
Mus sužavėjo šalia autobusų stoties esantis Valparaiso turgus – jis milžiniškas! Daugybė šviežių maisto produktų traukia akį ir žadina apetitą – centrinė Čilės dalis labai derlinga, čia auginama įvairūs vaisiai ir daržovės, o Ramusis vandenynas tiekia jūros gėrybes, taigi gastronominiu požiūriu Čilė yra tikras rojus, ypač tiems, kuriems patinka gaminti patiems. Tradiciniai Čilės patiekalai gana sunkūs, riebūs ir ne itin subtilūs – mėgstama kiauliena, keptos bulvės, iš greitų užkandžių populiarios empanados ir sumuštiniai su viskuo – majonezu, kečupu, avokadais, daržovėmis, sūriu ir kokia nors mėsa (ir viskas viename sumuštinyje!) o besilaikančius dietos, ko gero, išgąsdintų lomo a lo pobre – keptų bulvių kalnas, patiekiamas su keptais kiaušiniais, kepta jautiena ir keptais svogūnais. Tokie gardėsiai mūsų nesužavėjo, tačiau nusipirkę šviežių produktų turguje ir pagauti įkvėpimo dažnai pasigamindavome originalių patiekalų. Beje, Čilė garsėja vynu, čia jis skanus ir nebrangus, taip pat mėgstama arbata, kavos mėgėjams bus kiek liūdniau – karaliauja tirpi kava, dažniausiai Nescafe. Įdomus gatvėse pardavinėjamas gaivusis gėrimas (o gal desertas?) mote can huesillo – persikų sirupas su jame plaukiojančiais džiovintų persikų gabaliukais bei išmirkytomis kviečių kruopomis. Labai saldu!
Spalvingas lyg atvirukas Valparaiso viliojo likti ilgiau, bet skubėjome pasiekti egzotiškąją Atakamos dykumą, taigi šokome į autobusą ir patraukėme tolyn į šiaurę. Kraštovaizdis ir toliau džiugino akį – žalias aksomines kalvas ir derlingus slėnius keitė sausesnės lygumos, gausiai apaugusios kaktusais, o tolumoje vis sumėlynuodavo vandenynas. Buvome taip išlepę ir persisotinę gamtos grožio, kad nebefotografavome peizažo, tik tingiai juo gerėjomės pro langą. Keletui dienų sustojome pakrantės mieste, romantiškai pavadintame La Serena. Vaikštinėdami pajūriu gėrėjomes neregėta paukščių įvairove ir piktinomės netvarkingais, nuolaužų ir pastatų-vaiduoklių pilnais paplūdimiais bei aptrupėjusiais šaligatviais, manydami, kad kurortas tiesiog blogai tvarkomas, kol nesužinojome, kad vos prieš porą mėnesių iki mūsų viešnagės La Serena pakrantes nuniokojo cunamis, o kaimyninis Kokimbo miestas labai nukentėjo nuo žemės drebėjimo. Staiga apgriuvę pastatai įgavo visai kitą prasmę, o paplūdimyje pastebėje ženklus, rodančius evakuacijos kryptį iškilus cunamio grėsmei, pasijutome nejaukiai.
Iš La Serena tęsėme kelionę Atakamos link. Trumpam sustojome Antofagastos mieste – jis didelis, modernus, skirtas dirbti, o ne pramogauti ir turistams būtų visiškai neįdomus, jei ne iškart už miesto esantys didingi uolienų dariniai – miesto simboliu tapusi La Portada arka bei statūs skardžiai, smingantys tiesiai į jūrą. Antofagastoje esama ir paplūdimių, bet palei Čilės pakrantę vandenynu tekanti šaltoji povandeninė Humboldto srovė, gerokai atvėsina vandenį, todėl maudytis čia visus metus šalta.
Kraštovaizdis aplink Antofagastą nuostabus, įspūdingas ir šiek tiek bauginantis – bekraštė Atakamos dykuma, sausiausia mūsų planetos vieta, nesvetinga, tuščia ir negyva. Dulkėtais keliai pasiekėme pagrindinį ir galutinį mūsų kelionės tikslą – San Pedro miestelį, visų Atakamos dykumą patyrinėti norinčių keliautojų centrą. San Pedro yra tipiška turistų vieta – kur pažvelgsi, vien nakvynės namai, suvenyrų parduotuvės bei kelionių agentūros, siūlančios ekskursijas po dykumą, o žmonės... atrodo, keliautojų čia daugiau nei vietinių, siaurose gatvėse stumdosi dulkėti, prakaituoti, numintus batus avintys ir sunkiomis kuprinėmis nešini keliauninkai iš viso pasaulio, girdėti įvairiausių kalbų mišrainė. Vis dėlto, nepaisant nenutrūkstamo turistų srauto, San Pedro yra jaukus ir mielas miestelis, žavi dykumos oazė, kurioje lengva užsibūti ilgiau, nei planuota. Pamatyti čia galima daug – kelionių organizatoriai siūlo išvykas į oazes, maudynes karštosiose versmėse, žygius po kanjonus, ekskursijas į druskos lygumas, geizerius ir ugnikalnius. Visai šalia miestelio yra garsusis Valle de la Luna – Mėnulio slėnis, kuriame galima stebėti fantastiškus saulėlydžius.
Populiariausia apžiūrėti vietos įžymybes su gidais, tačiau galima dykumą tyrinėti ir savarankiškai, išsinuomavus dviratį, arba, ilgesnėms kelionėms – automobilį. Keliauti po dykumą nelengva – vargina sausas oras, labai išsausėja oda, plaukai, nosies gleivinė, todėl kvėpuojant į nosį skverbiasi dulkės, jos padengia drabužius ir prasiskverbia visur, net į užsegtą kuprinę! Kai kuriuos žmones dėl išretėjusio oro kamuoja aukštikalnių liga – svaigsta galva, sunku kvėpuoti. Visus šiuos negalavimus ir nepatogumus kentėti verta, juos atperka nuostabūs, tarsi ne šio pasaulio vaizdai. Svarbu nepamiršti gerti daug vandens, dieną saugotis karštos saulės, o naktį šiltai apsirengti, nes temperatūrų kontrastas Atakamoje didžiulis – dieną kepina saulė, o naktį labai atšąla, užtat žvaigždėmis nusėtas dangus būna toks gražus, kad gniaužia kvapą. Ne veltui Čilėje įrengta daug observatorijų, tarp jų – ir didžiausią pasaulyje teleskopą turinti Cerro Paranal observatorija, retas plokščiakalnių oras ir giedras dangus sukuria labai palankias sąlygas tyrinėti visatą. Atakamos dykuma, ko gero, buvo įspūdingiausia mūsų Čilėje aplankyta vieta – atšiauri, bet kerinti, romantiška, bet grėsminga.
Čilės gamta, jos įvairovė ir kontrastai ir buvo tai, kas mums paliko giliausią įspūdį. Tyrinėti Čilę buvo lengva ir malonu – nuostabi gamta, skanus maistas bei gerai išplėtota infrastruktūra leido be didelių iššūkių mėgautis kelione. Šią šalį patariame aplankyti gamtos mylėtojams bei nuotykių ieškotojams – nenusivilsite!
Teksto autorė: Gabija
